Dažnai garso šaltinis – nežinomas. Kai kuriais atvejais garso net įrašyti nepavyksta – žmonės jį girdi, bet mikrofonai nieko nefiksuoja. Kai kuriais atvejais, viskas puikiai įsirašo ir net garso šaltinis būna atrandamas. Bet tokiu atveju mistikos jau nebėra, nes jei Sicilijoje viskas dunda dėl Etnos noro pasispjaudyti, tai – paprasčiausias ugnikalnio išsiveržimas. Periodiškai pasikartojantis mistinis Žemės gaudesys paprastai pavadinamas tos vietovės, kur jis girdimas, vardu. Internetas pilnas filmų, kuriuose tie garsai užfiksuoti, bet ne visuose užfiksuota realybė – gausmą nesunku suklastoti ir įdėti į garso takelį. Realybę nuo mistikos atskirti sunku ir dėl to, kad kai kuriuos gaudesius girdi tik keli procentai gyventojų.
Taosas
Taoso gausmas („Taos Hum“) yra vienas labiausiai aprašytų. Jau daug metų jis girdimas Naujosios Meksikos valstijos Taoso mieste. Žemo dažnio gaudimas atkeliauja iš dykumos, tačiau garso šaltinis nežinomas. Skaičiuojant jo pasirodymus mistiką tyrinėjančiuose filmuose ir straipsniuose, Taoso gausmo reitingai yra bene patys aukščiausi. Taoso gausmo fenomenas – jį labai dažnai girdi vietiniai, bet labai retai atvykėliai, tačiau tai – suprantama: miestelyje gyvena tik 5 tūkst. gyventojų, jį iš visų pusių supa dykuma, tad ko ten važiuoti. Tačiau, toli gražu, ne visi vietiniai girdi Taoso gausmą.
Taoso gausmas panašus į tokį gausmą, kokį sukeltų autostrada judanti didelė sunkiosios technikos kolona, tik jokių autostradų ten nėra. Kadangi kai kurie vietiniai nuolat skundėsi gaudesiu, 1997 m., buvo suburta speciali mokslininkų grupė, kuriai ir pavesta ištirti Taoso gausmą, deja, gausmo šaltinis nebuvo rastas. Aišku, pasklidus žiniai apie Taoso fenomeną, greitai atsirado veikėjų žinančių tikrąją tiesą – garsą skleidžia požeminė bazė, kurioje įsikūrė ateiviai iš kosmoso. Dar kiti sakė, kad tai slapti, su žmonėmis atliekami, vyriausybiniai eksperimentai. Dar kitiems šis garsas buvo apokalipsės pranašas.
Mokslininkų grupė apklausiusi apie 1,5 tūkst. Taoso gyventojų, nustatė, kad tik 2 proc. periodiškai girdi Taoso gausmą. Gausmas šiems gyventojams sukeldavo galvos skausmus, kraujospūdžio padidėjimą, nemigą. Negana to, didesnė jų dalis pasakojo, kad gausmas girdisi tik uždarose patalpose. Buvo iškelta hipotezė, kad dalis Taoso gyventojų žemą gausmą girdi dėl to, kad gali girdėti tuos garsus, kurių negirdi kiti. Žodžiu, mistikos tik padaugėjo, o kad būtų įtikinamiau, entuziastai sukūrė gerai įgarsintų filmukų „Taos Hum“. Pasižiūrėkite, paklausykite ir viską išgirsite, tik... nepamirškite, kad realybėje vos 2 proc. girdi Taoso gausmą.
Bristolis
Bristolio gausmas pats žymiausias D. Britanijoje ir kartais net pavadinamas šiuolaikinių Žemės gausmų pirmtaku. Fenomenas prasidėjo 1970-aisiais metais, kai vis daugiau Bristolių gyventojų pradėjo skųstis, kad girdi žemą, kankinantį gausmą. Kai „Sunday Mirror“ laikraštis kreipėsi į skaitytojus norėdamas išsiaiškinti kiek žmonių girdėjo Bristolio gausmą, išaiškėjo, kad beveik 800 žmonių jį girdėjo. Bristolio gyventojai, namuose girdimą garsą, apibūdindavo kaip žemo dažnio gaudesį, kokį skleidžia dideli dyzeliniai varikliai, be to, kaip varginantį, sukeliantį galvos skausmą ar net paniką. Be abejo, ir vėl gana greitai atsirado tokių, kurie entuziastingai tvirtino, kad arba garsą sukelia NSO, arba kokie nors slapti kariniai eksperimentai. Kiek vėliau pasirodė informacija, kad žmonės nuo šio garso net išprotėja, kad du Bristolio gyventojai neištvėrė ir nusižudė. Tačiau reikia pabrėžti ir tai, kad dauguma Bristolio gyventojų nieko negirdėjo. Kaip ir Taose, taip ir Bristolyje, paslaptingą Žemės garsą girdėjo apie 2 procentai. Beje, kiek anksčiau, 1960-aisiais metais, dar prieš pasigirstant Bristolio gaudimui, Londono universiteto mokslininkai, kenčiantiems nuo paslaptingų Žemės gaudesių, rekomendavo nešioti aliuminio šalmus.
Prieš ketverius metus Bristolio gyventojai socialiniuose tinkluose vėl pradėjo skųstis varginančiais Žemės gaudesiais. Vienoje BBC išspausdintoje apžvalgoje buvo rašoma, kad pulsuojantį gausmą, nuo kurio neįmanoma pasislėpti, girdi apie 2 tūkst. Bristolio gyventojų.
2015 m. Prancūzijos „National de la Recherche Scientifique“ centro mokslininkai paskelbė, kad jiems pavyko išsiaiškinti Žemės gaudesio paslaptį. Okeanografas Fabrice Ardhuinas atskleidė, kad gausmą sukelia vandenynų bangos, dėl kurių vandenynas pradeda vibruoti 3-30 Hz dažniu. Tačiau tada kilo klausimas, kodėl iki 1970-ųjų metų jokio Bristolio gausmo nebuvo, kodėl jis vėliau dingo ir vėl „išlindo“ po keliasdešimties metų, kodėl gausmai girdimi ir kituose, ne prie vandenynų esančiuose, miestuose. Taoso gyventojai turbūt paklaustų, o kodėl gausmas girdimas pas juos, jei aplink dykuma, o ne vandenynas? Taigi klausimų – daug, bet aiškumo nėra.
Bristolio „Ion Acoustics“ centro konsultantas Chrisas Borakas teigia, kad jokios mistikos greičiausiai nėra – žmonės girdi industrinį gaudesį (gamyklų, elektrinių, vėjo jėgainių, transporto, kondicionierių ir t.t. visumą), kuris Bristolyje, greičiausiai, yra specifinis. Pasak Borako, šį garsą girdi tik vienas iš penkiasdešimties (t.y. 2 proc., kaip ir Taose), be to, greičiausiai tik tie, kuriuos vargina tinitas – spengimas, ūžesiai ausyse ar galvoje. Borako teigimu, tyrimai rodo, kad skirtingų žmonių dirglumas tam pačiam garsui labai nevienodas ir jei vienam industrinis miesto gaudesys naktį yra normalus fonas, kitam, jis gali būti paniką keliantis gausmas. Na, o tiems kuriuos vargina tinitas, apskritai nereikia garso šaltinio – jiems ir be jo galvoje ūžia.
Beje, kalbant apie Žemės gausmą, Bristolis nėra kažkoks išskirtinis ir vienintelis Anglijoje. Apie jį tiesiog dažniausiai rašoma, jis jau tapo klasikiniu pavyzdžiu. Jei pasižiūrėsite į Žemės gaudesių žemėlapį www.thehum.info, pamatysite, kad visa Anglija gaudžia – viskas ten mėlynuoja. Nedaug atsilieka ir Nyderlandai. Lietuvoje irgi pažymėti trys taškai, kur buvo užfiksuotas Žemės gaudesys. Šiaurės Amerika irgi mėlynuoja. Bet visiškai ramu Sibire ir visoje Rusijoje, Afrikoje, Kinijoje ir velniškai neramu Naujojoje Zelandijoje. Žemėlapio sudarytojų duomenimis, šiuo metu visame pasaulyje yra 3 686 taškai, kuriuose buvo girdimas paslaptingas Žemės gaudesys.
Vindzoras
Vindzoro gausmas yra Kanados įžymybė. Tiksliau pasakius, buvo ja. Pasigirsdavo reguliariai, tris ar keturis kartus per savaitę naktimis. Intensyviausiai Vindzoro gausmas žmones šiurpino 2011 m. Tačiau skirtingai nei Bristolio ar Taoso gausmas, Vindzoro dundesys priskiriamas apokaliptinių garsų kategorijai, o šios kategorijos garsai skiriasi tuo, kad juos girdi daugelis žmonių (ne tik 2 proc. kaip Bristolyje ar Taose), be to, juos galima įrašyti.
Taigi 2011 m. Vindzoro gyventojai išgirdo žemo dažnio garsą, o 2013 m. tyrinėtojų grupė ne tik nustatė, kad tai – 35 Hz dažnio garsas, bet ir išsiaiškino, iš kur tas garsas sklinda (bent jau jie taip patys manė). Jų dėmesį atkreipė kitame Detroito upės krante, JAV teritorijoje, šalia Detroito esanti Zugo sala, kuri realiai buvo paversta gigantiška plieno liejykla. Garsą Vindzoro gyventojai apibūdino kaip „lyg girdimas, lyg jaučiamas“, vieni skųsdavosi, kad nuo to garso virpa pastatų langai, gyvūnai tampa neramūs, kiti pasakodavo apie suskylančius kiaušinių lukštus. Teigiama, kad garsas Kanados teritorijoje buvo girdimas ir už 80 km. Plieno liejyklą–salą valdanti korporacija „U.S Steel“ Kanados tyrėjų į savo teritoriją neįsileido, o kai kurie kompanijos atstovai atkirsdavo, kad jų duomenimis paslaptingasis garsas sklido ne iš salos, o iš kitos vietos. Kanadiečiai įtarė, kad garso šaltinis yra Zugo saloje veikiančios aukštakrosnės, o kai kurie gyventojai pasakojo, kad pasigirdus garsui, aukštakrosnių kaminuose pasirodydavo melsva liepsna.
Bet atėjo 2020-ieji metai ir mistinis Vindzoro gaudesys dingo. Legenda mirė ir tai nutiko tada, kai „U.S Steel“ įgyvendino savo planus ir uždarė Zugo salos plieno liejyklą. Šis faktas turėjo nuliūdinti NSO, slaptų vyriausybių bandymų teorijų entuziastus.
Jeloustounas
Garsiajame Jeloustouno parke paslaptingi Žemės garsai girdimi daug metų. Jie nuolat pasikartoja, o kai yra šioks toks stabilumas, daugiau šansų, kad tyrimai bus rezultatyvūs. Šie garsai net turi pavadinimą „Jeloustouno šnabždesys“ ir dažniausiai buvo girdimi prie Jeloustouno ir Šošono ežerų. Šnabždesiu jie vadinami todėl, kad iš pradžių garsas, iš tiesų, būna panašus į šnabždesį, po to stiprėja ir virsta labai garsiu griausmu. Mokslininkai intensyviai ieškojo šio garso šaltinio, bet nors jis pasigirsta nuolat toje pačioje teritorijoje – paieškos nedavė rezultatų. Hipotezių yra, realaus atsakymo nėra. Aišku tik tiek, kad jo kilmė ne technologinė, t.y. tą gausmą sukelia ne lėktuvų, automobilių varikliai ar aukštakrosnės, kaip Vindzoro atveju.
Paslaptingi Jeloustouno garsai, kuriuos dažnai girdi turistai, nėra naujas reiškinys, apie jį užsimenama daug šimtų metų, apie juos pasakodavo ir šiose teritorijose gyvenę indėnai. Vėliau prie indėnų pasakojimų prisijungė ir medžiotojai su savo istorijomis. 1872 m. paslaptingi garsai buvo pirmą kartą aprašyti. Tais metais buvo įkurtas ir Jeloustouno parkas. Garsus išgirdo Jeloustouną tyrinėjusios ekspedicijos nariai. Vienas jų – F. H Bradley garsus apibūdino kaip sklindančius iš dangaus virš ežero. Liudininkai Jeloustouno garsus aprašo labai nevienodai: vieniems tai primena vargonų gausmą, kitiems – tūkstančio paukščių sparnų plevenimą. Užsimenama, kad juos išgirsti galima nuo pat ryto iki maždaug pora valandų prieš vidurdienį. Vėliau garsų nebebūna. Aprašoma ir tai, kad garsas iš pradžių girdimas kaip tylus šniokštimas, tarsi skristų milžiniškas vabzdžių spiečius, po to jis keičia intensyvumą, toną ir tampa labai garsiu, net kurtinančiu. Baigiasi viskas staiga – buvo pragariškas triukšmas ir staiga stojo tyla. Viskas trunka apie 30 sekundžių. Turistai dažnai rašo, kad Jeloustouno garsas jiems sukėlė nerimą ar net baimę.
Mokslininkai Jeloustouno garsus pradėjo tyrinėti jau 1892 m. Tais laikais biologijos profesorius Edvinas Lintonas rašė, kad garsas atsiranda kažkur toli, paskui jis priartėja ir atrodo, kad yra virš galvos, vėliau atrodo, kad jis užpildo visą erdvę. Tačiau Lintonui nepavyko išsiaiškinti garso šaltinio.
Iš karto po Lintono tyrimo, Jeloustouno paslaptį ėmėsi aiškintis kariškiai. JAV armijos kapitonas Hiramas Chittendomas su inžinieriais parko teritorijoje statė tiltus, tad turėdamas laisvo laiko paklausinėdavo liudininkų, o kažkuriuo metu ir pats tapo liudininku, net padarė prielaidą, kad garsas juda iš šiaurės į pietus, tačiau irgi nenustatė, iš kur jis sklinda.
1924 m. šiuo reikalu užsiėmė pagrindinis parko biologas Clyde Baueris, tačiau, nepasant to, kad jam kelis kartus teko išgirsti paslaptingą garsą, šaltinio paieškos buvo bergžios.
1930-aisiais metais atsirado įvairių teorijų, aiškinančių garso kilmę. JAV meteorologijos departamentas pareiškė, kad garsas galėjo kilti dėl skirtingų temperatūrų oro masių judėjimo viena kitos atžvilgiu, tačiau niekas niekada neįrodė, kad toks reiškinys gali sukelti garsą. Tuo pat metu žurnale „Popular Science“ pasirodė teorija, aiškinanti, kad garsą sukelia nedideli žemės drebėjimai, o jų aidas, sustiprėjęs tuščiose požemio ertmėse, išsiveržia į išorę. Gamtininkas Neilas Mineris Jeloustoune kruopščiai tyrinėjo vėjus, manydamas, kad garsą sukelia vertikalus oro masių judėjimas, tačiau nieko neįrodė. Dar buvo ugnikalnių, statinio elektros krūvio, žemės gelmėse esančių metalo rūdų virsmas garsu teorijos, bet nė viena jų taip ir nebuvo patvirtinta. Neapsieita ir be NSO versijos. Reiktų paminėti ir kelias tik Jeloustounui būdingas versijas: pagal vieną – garsą sukelia mirusių indėnų dvasios, pagal kitą – garsas yra Jeloustouno ežere paskendusių žmonių sielų aimanos.
Šiuo metu parke dirbantis Jeloustouno istorikas Lee Whittlesey teigia, kad nė viena versija netenkina ekspertų ir matyt, kad ši paslaptis jau nebus atskleista, nes oficialių pranešimų apie paslaptingą garsą nuo 1960 ųjų vidurio nebėra. Tačiau, pasak Whittlesey, tai nereiškia, kad nuo to laiko garso nebuvo ir pusę amžiaus niekas jo negirdėjo: greičiausiai koks vienas, kitas vienišas turistas tikrai girdėjo, pašiurpo ir liko nieko nesupratęs.
Versijos, hipotezės, prasimanymai
Dažnai paslaptingieji Žemės garsai girdimi kaip žemo dažnio gaudesys. Kartais kaip čaižus metalinis, sunkiai pernešamas garsas. Dažnai atsiranda iš niekur, kelis kartus periodiškai pasikartoja ir taip pat išnyksta, tarsi nieko nebuvo. Labai dažnai jie sudaro įspūdį, kad yra velniškai galingi Dabar tie paslaptingi Žemės garsai girdimi gerokai dažniau, nei anksčiau. Bet ne todėl, kad jie dažniau sklinda. Anksčiau apie juos žmonės tik kalbėdavo vieni kitiems, bet jei garsą girdėdavo tik 2 proc. gyventojų, tai nenuostabu, kad 90 proc. tuo netikėdavo. Dabar, kai internetas leidžia tiek naujienas, tiek melagienas tiražuoti ir skleisti greitai bei labai plačiai, paslaptingi Žemės garsai fiksuojami visuose Pasaulio kampeliuose. Bet ką reiškia baltos www.thehum.info žemėlapio dėmės? Kad Rusijoje niekas nieko negirdi? Kad kinai girdi, bet niekam nesako? Kad Afrikoje būgnai dunda nuo neatmenamų laikų, tad niekas į kitus garsus nereaguoja? Kad žemėlapio sudarytojai gauna ne visą informaciją. Versijų gali būti įvairių, bet nesiplėsiu.
Kai žmonės pradėjo paslaptingus Žemės garsus fiksuoti mobiliais telefonais ir platinti įrašus internete, gana greitai išaiškėjo, kad dalis jų sufalsifikuota. Tačiau tikrai toli gražu ne visi. Yra gana daug autentiškų filmų. Antras dalykas, manoma, kad apie trečdalis atvejų turi paprastą paaiškinimą, t.y. nesunku atsekti gamtinę arba technogeninę garso kilmę. Tačiau vis tiek dar lieka daugybė atvejų, kurie nesuklastoti ir neturi jokio paaiškinimo.
Yra labai daug keistų hipotezių, aiškinančių Žemės garsų kilmę. Viena jų teigia, kad garsai sklinda iš Žemės branduolio. Kita juos sieja su nejuntamais, mažos amplitudės, bet didelius plotus apimančiais žemės drebėjimais. Dar kita – su tektoninių plokščių judėjimu.
Garsai būna labai skirtingi ir ne visada girdisi dundesys. Kartais garsas metalinio čaižumo, kartais labiau primena ūžesį. Be to, mokslininkai užduoda klausimą, ar tikrai tai, ką žmonės girdi, yra visas garsas. Gal dar yra mūsų ausiai negirdima garso dalis?
Yra versija, kad paslaptingieji žemės garsai sklinda iš kosmoso, kad mums juos siunčia nežemiškos civilizacijos, pagal savo sampratą, o mes jo nesuprantam, kaip jie nesupranta mūsų signalų.
Kai kurie akustikai priežasties bando ieškoti vėjyje. Jų teigimu, atitinkamo stiprumo ir krypties vėjai, klajodami tarp didmiesčių namų arba sukinėdamiesi kalnuotoje vietovėje, gali išgauti keistą ir stiprų garsą, kuris atsiranda tik tam tikromis sąlygomis. Pasak jų pastatai ar kalnai gali tapti kažkuo panašiu į vargonų vamzdžius, tačiau, kad jie „pagrotų“, reikia tinkamai pūsti. Bet neretai paslaptingas garsas fiksuojamas tada, kai jokio vėjo nėra.
Yra kelios versijos, kurios laikomos patikimiausiomis. Visos jos susijusios su žemo 3-30 Hz dažnio garsu (vibracijomis). Viena sako, kad paslaptingą garsą gali sukelti įvairiausių technogeninių garsų, kuriuos sukuria tam tikra visuma: kalnakasyba, metalurgijos pramonė, energetika, jūrų, oro ir sausumos transportas ir pan. Kai kuriose vietovėse tai yra įprastas miesto ūžesys, kai kur jis virsta paslaptingu, baimę keliančiu dundėjimu. Kita priežastimi gali būti geologinių procesų sukeliamas garsas. Dar kita – vandenynų vibracijos. Kaip vienas galimų variantų įvardijamos ir labai ilgos miriametrinės radijo bangos (3-30 Hz), kurios sąveikaudamos su įvairiomis kietomis medžiagomis gali sukelti juntamas vibracijas.
Apokalipsės muzika
Jei mokslininkai ilgai neranda reiškinio kilmės, reiškiniu susidomi okultistai ir greitai randa paaiškinimą. Internete galima rasti keistų versijų. Pavyzdžiui, viena pasakoja kad ir Apreiškimo knygoje minimi septyni trimitai. Ne tik trimitai, bet ir septyni antspaudai, septyni dubenys. Septyni antspaudai pristato septynis trimitus, septyni trimitai pristato septynis dubenis. Kaip viskas susipynę? Pažiūrėkim, kas čia gaunasi.
Pirmi keturi antspaudai yra keturi apokalipsės raiteliai. Pirmas – Antikristas, antras – sukelia didžiulį karą, trečias – badą, ketvirtas atneša marą. Penktas kalba apie tuos, kurie bus nužudyti dėl tikėjimo, šeštas pristato žemės drebėjimą, be to, lyg dar būtų negana, prideda meteoritą.
Septyni trimitai yra septynių antspaudų „turinys“. Pirmasis trimitas sukelia krušą ir ugnį, kurie sunaikina daug augalų pasaulyje. Antrasis sviedžia meteoritą į vandenyną. Trečiasis trimitas tą patį padaro su ežerais ir upėmis. Ketvirtasis sukelia Saulės ir Mėnulio užtemimą, penktasis atneša „demoniškus skėrius“, kurie atakuoja ir kankina žmoniją. Šeštasis trimitas išlaisvina demonų armiją, kuri išžudo trečdalį žmonijos (lyg, po pirmų penkių, kas nors turėjo šansų likti gyvas). Septintasis trimitas pakviečia septynis angelus su septyniais Dievo keršto dubenimis.
Kas tie dubenys? Irgi nieko gero. Pirmasis žmonijai siunčia skaudžias votis, antrasis nužudo visus jūros gyvius, trečiasis upes paverčia krauju, ketvirtasis sustiprina Saulės kaitrą, penktasis sukelia tamsą ir sustiprina skausmą, šeštasis padeda susirinkti Antikristo armijai Armagedono mūšio kovai, septintasis dubuo sukelia didžiulį žemės drebėjimą ir krušą.
Taigi, pasak okultistų, paslaptingieji Žemės garsai gali būti septynių Apokalipsės trimitų garsai, o tai reiškia, kad Apokalipsė jau ne už kalnų. Nieko gero jau sulaukus pirmų trijų antspaudų.
Yra optimistiškesnė versija, sakanti, kad tai – ne septynių trimitų muzika, kad garsai pasigirsta tuo metu, kai atsidaro durys į kitą išmatavimą, t.y. į ten, kur mes negalime pažvelgti. Tie paslaptingi Žemės garsai sklinda iš išmirusių civilizacijų ir pan. Draugauti su tokia versija galima ilgai, bet šis kelias yra klampus – galima užstrigti ir nebeišeiti.
