JAV įpratino pasaulį prie amerikietiškų kalnelių: beprotiškai smagu ir truputėlį pykina

Gyventi pačiame JAV ir Kanados sienos paribyje tapo, švelniai tariant, nenuobodu. Amerikos prezidento rinkimai aštriais įspūdžiais persotino net adrenalino fanatikus. JAV ir Kanada dalijasi ilgiausią pasaulyje sieną ir varo tūlam sunkiai įsivaizduojamo masto tarpusavio prekybą, statistiškai prasuka apie porą milijardų dolerių kasdien, kone po šimtą milijonų kas valandą. Turint omenyje geografinę, istorinę, interesų ir vertybių bendrystę, šios dvi valstybės, sesės iš Didžiojo septyneto, veikiau gyvena kartu negu yra kaimynės. Užtat kai iš Amerikos tarsi iš epicentro per visą pasaulį ratilais nusirita pokyčiai, tai Kanada iškart pati pirma ant jų užsisūpuoja. Tas sūpavimas pastaraisiais metais supanašėjo į amerikietiškus kalnelius: kanadiečiai susiveržė saugos diržus ir tik dėl būdingo santūrumo garsiai nerėkia per beprotiškus aukštyn–žemyn manevrus, kai, rodos, jau tuoj išlėks lauk iš atrakciono karučio ir stačia galva rėšis žemėn.

Praėjusį antradienį įvykus JAV prezidento rinkimams, finalinės apylygės kandidatų grumtynės primygo lyg ant adatų. Nugaluoti ilgalaikės pandemijos žmonės abipus JAV–Kanados sienos ėmė masiškai skųstis, kad nebepakenčia žiniasklaidos skleidžiamos įtampos ir nebegali be jos tverti, įdirginti išjungia žinias ir tučtuojau jas vėl įsijungia. Daugelis vien dėl to lengviau atsikvėpė, kai šeštadienį pagaliau buvo paskelbta Joe Bideno de facto pergalė prieš Donaldą Trumpą. Kaip juokavo televizijos studijose praktiškai apsigyvenę žinių vedėjai ir rinkimų komentatoriai, nežmoniškai ilgoje rinkimų savaitėje buvo keturi antradieniai. Minios amerikiečių – rinkiminės kampanijos stebėtojai, rengėjai ir dalyviai nuo būstinių vadovų iki balsavimo biuletenius vežiojusių paštininkų ir juos skaičiavusių, kai kur tebeskaičiuojančių savanorių – po keturių parų maratono pagaliau galėjo išsimiegoti savo lovose ir išsiskalbti baltinius. Atsipūtė verslininkai ir viešosios tvarkos sergėtojai, baiminęsi, kad miestus vėl, kaip praeitą vasarą, nusiaubs baisingos riaušės.

Amerika išsilaikė ir neištrenkė iš vėžių savo strateginių partnerių. Tačiau išliko susiskaldžiusi – sprendžiant pagal D. Trumpą ir J. Bideną parėmusiųjų balsus, persirėžusi į apylyges susipriešinusias stovyklas. Taikaus valdžios perdavimo laukia ir bent viešai juo neabejoja abi pusės: net atkakliausia dešinės pakraipos žiniasklaida su Fox News priešakyje nuteikia „kilniai atsitraukti“. Užtat taikos požymių mažoka supervalstybės pagrindinėje vadavietėje, Baltuosiuose rūmuose. Rinkimų naktį D. Trumpas pasiskelbė laimėjęs. Šeštadienį jis iškylavo savo golfo aikštyne ir nė neketino paisyti nerašytos JAV prezidento rinkimų etiketo taisyklės – pripažinti de facto pralaimėjimo ir pasveikinti balsų persvarą įgijusio varžovo. D. Trumpas tvirtino laukiąs de jure sprendimo, siekiąs užtikrinti rinkimų skaidrumą ir teisėtumą, išaiškinti bei atšaukti neva neregėtu mastu suklastotus balsavimo biuletenius ir „atskleisti demokratų korupciją“ (nors šių „sukčiavimui“ demaskuoti turėjo ketverius metus). J. Bideną pasveikino Barackas Obama, Billas ir Hillary Clinton, Jimmy Carteris, o vėliau ir George'as W. Bushas. Baltųjų rūmų tyla ėmė slėgti. Ją pralaužė pirmoji ponia Melania Trump, leidusi suprasti, kad, girdi, pasveikins ir D. Trumpas; kažkada, netrukus.

Padėtis išlieka delikati: viltinga, bet įtempta ir vargiai prognozuojama – kaip tapo įprasta valdant D. Trumpui. Šeštadienį, kai išrinktasis prezidentas J. Bidenas ir išrinktoji viceprezidentė Kamala Harris triumfuodami dėkojo amerikiečiams už „užtikrintai suteiktą mandatą“ ir kai Amerikos didmiesčius nuo Niujorko lig San Francisko užtvindė jų pergalę švenčiančios minios, Kanada džiūgavo širdingai ir santūriai.

Nieko blogesnio nebenutiks, nes blogiau būti tiesiog nebegali. Kanada ir daugelis kitų JAV strateginių partnerių po D. Trumpo išrinkimo 2016 m. patyrė šoko terapiją ir naujoviškos diplomatijos bei viešos komunikacijos intensyvų kursą. Prezidento stilių suskubo aiškintis psichologai bei psichoterapeutai, o galop trumpizmą perprato politologai ir politikai. Įgauta atsparumo šokams, išmokta neprarasti pusiausvyros. Įprasta tapo maždaug tokia logika: „Kas čia dabar?“ – „Nieko tokio, čia tik Donaldas Trumpas.“

Prieš kelerius ar net vos porą metų prezidento laikysena bei elgsena dar galėjo atimti žadą, glumino ir trikdė. Žiniasklaida atsidėjusi nagrinėjo ir stengėsi iškoduoti D. Trumpo akibrokštus tarsi kokio nors nekovencinio (hibridinio) karo manevrus. Jo gestai, mimika, kūno kalba kartais reiškėsi viešumoje neregėtais būdais, it nebūtų buvę tradicinio protokolo ir etiketo: antai, rankų paspaudimai tyčia stipriai trūktelint arba sugniaužiant delną, familiarus liežuvio kaišiojimas ar akių vartymas ir užsienio valstybių lyderių, atsiprašant, pagrabinėjimai – patapšnojimai per pečius, šonus ir kone skruostus. Kai kurios nuotraukos iš pirmų susitikimų su Justinu Trudeau arba, pavyzdžiui, Emmanueliu Macronu, priminė komikso iliustracijas.

Žodinė komunikacija irgi buvo įstabi (kaip žinia, ji vis tobulėjo ir šiuo metu pasiekė lygį, kai tviteris be ceremonijų cenzūruoja prezidento rašytines žinutes, o žiniasklaidos priemonės nutraukia spaudos konferencijų tiesiogines transliacijas, nes turi tikslinti jo išsakomus teiginius). 2018 m. birželį Kanadoje vykusiame Didžiojo septyneto susitikime D. Trumpas sugebėjo pasirašyti bendrą komunikatą ir, apsisukęs ant kulno, tučtuojau tviteryje pasibodėti „negarbingu ir silpnu“ J. Trudeau bei pagrasinti Kanadai prekybos karu. Vienas artimiausių D. Trumpo patarėjų viešai pasiuntė J. Trudeau pragaran, o pats prezidentas Kanados tuometę tarptautinės prekybos ir užsienio reikalų ministrę, dabartinę ministro pirmininko pavaduotoją ir finansų ministrę Chrystią Freeland išvadino „bjauria moteriške“. J. Trudeau žodžiais, Kanada nesutiko būti stumdoma. Na, ir atsidūrė sąraše tarp JAV engėjų, kurios, pasak D. Trumpo, įgudo pelnytis amerikiečių sąskaita. „Niekaip nesupratau, ką aš jam padariau?“ – karčiai ironizavo J. Trudeau, prisimindamas pirminę savo nuostabą populiaraus politikos apžvalgininko knygoje. Apsiprasti ir susiprasti teko abipusiškai, juolab kai D. Trumpo asmeniškai nemėgstamas Kanados liberalų partijos lyderis pernai buvo perrinktas antrai ministro pirmininko kadencijai. Šia proga jiedu netipiškai įrašė savo vardus į istoriją: nors politinių lyderių memuarai paprastai tampa paklausūs baigus kadencijas, knygos apie D. Trumpo prezidentavimo poveikį Kanadai ir „Trudeau trumpizavimą“ jau ilgą laiką yra baisiai populiarios.

Šeštadienį J. Trudeau oficialiai pasveikino J. Bideną ir K. Harris, santūriai reikšdamas viltį puoselėti unikalią dvišalę draugystę bei partnerystę šiuo beprecedenčiu pandemijos metu, kartu puoselėti taikius, įtraukius santykius ir užtikrinti dėmesį visuomenės sveikatai, ekonominei gerovei, klimato kaitos žabojimui. Bet tarp eilučių buvo lengva išskaityti, kad demokratų pergalė – ir istorinis moters, pirmosios Amerikos juodaodės ir azijiečių kilmės politikės, tapsmas JAV viceprezidente – itin atliepė Kanados tyliai vilčiai grįžti prie įprastai normalių santykių, grįstų įvairovės ir atvirumo principais. Be kita ko, niekam ne paslaptis ir nepalyginamai šiltesni ministro pirmininko J. Trudeau ir buvusio JAV viceprezidento J. Bideno tarpusavio santykiai.

Po D. Trumpo liks trumpizmas

Bendras lūkestis yra toks, kad JAV politika vėl taps nuoseklesnė ir patikimesnė. Tikimasi atsigauti nuo visuotinio nuovargio, kai pasitikėjimo krizė, dezinformacija ir dezorientacija pavojingai įsiūbuodavo pačias Jungtines Valstijas ir smelkėsi į kitas valstybes, ėmė klibinti pamatines nuostatas, strategines kryptis, tarptautinius įsipareigojimus. Antai, JAV besitraukiant iš ilgalaikių tarptautinių susitarimų ir grasinant NATO tvarumui, kanadiečių kariai ėmė rimtai spausti Kanados vyriausybę – jei taip, tai ką mes veikiame aljanso bazėse Baltijos valstybėse? Tradiciškai tolerantiškoje ir tvarioje Kanados visuomenėje padaugėjo etninės ir rasinės neapykantos, išpuolių, nusikaltimų. Kanadoje sklindąs nepakantumas atsigręžė net prieš amerikiečius: per COVID-19 uždarius sieną (leidžiant tik komercinį transportą ir būtinus vizitus) galimai nelegalius atvykėlius ėmė uiti tvarkdariai, besivadovaujantys šūkiu „jankiai, lauk“. O ypatingą kainą už politines pertvarkas, dvišalės partnerystės trikdžius ir JAV vienašališkus tarptautinius prekybos karus kaip visada realiai moka Kanados ūkininkai ir verslininkai: priešingais lazdos galais jiems smogia D. Trumpo buldozerinė „Amerika – svarbiausia“ ir, tiesą sakant, J. Bideno žadamas kolosalus „žaliasis naujasis kursas“.

Šis nuovargis ir stabilumo, atvangos troškulys pakurstė šventinį kvaitulį, kai į J. Bideno proveržį sudėtos išties antžmogiškos viltys: esą jis ir K. Harris sugrąžins fundamentalų pasitikėjimą ir atkurs amerikiečių vienybę bei darną, apramins kairiųjų radikalus ir išsklaidys dešiniųjų sąmokslo teorijas, įveiks sisteminį rasizmą ir kraštutinę poliarizaciją, visų visuomenės sluoksnių atstovų susipriešinimą nuo politinio elito iki būtinųjų tarnybų atstovų, policininko, paštininko arba gydytojo. Be to, tuo pat metu pristabdys didžiumoje valstijų katastrofišką COVID-19 plitimą, išlaikys ir įtvirtins ekonominį tvarumą ir efektyviai pažabos klimato kaitą. Ar tai – vieno žmogaus jėgoms? Ne. Bet tikėti ir pasitikėti yra gera, o jei pasiseks sutelkti jėgas bei išteklius, tai gali būti ir efektyvu, naudinga.

Viltys sukrautos didžiulės, neišmatuojamos – persunktos prisikėlimo dvasia, anot Fox News. Tik vis dėlto ir patys didžiausi „prisikėlimo“ optimistai pritaria, kad laukiamų permainų neįmanoma tiksliai numatyti ar sužymėti kalendoriuje. Akivaizdu, kad – nepriklausomai nuo to, kaip toliau klostysis rinkimų rezultatų tikslinimas ir ginčijimas teismuose, – D. Trumpo valdymas skaičiuoja paskutines dienas ir de jure pasibaigs naujojo prezidento inauguracijos iškilmėmis sausio 20 d. Tačiau taip pat – ir vis labiau – akivaizdu, kad de facto D. Trumpo era nenutrūks nei tądien, nei veikiai po to.

D. Trumpas tapo pirmuoju prezidentu JAV istorijoje, kuris po apkaltos proceso rungėsi rinkimuose. Už jį balsus atidavė 71 milijonas amerikiečių. Jo elektoratas išliko pernelyg gausus, geografiškai įvairus ir demografiškai margas, kad įtikintų visuotiniu rinkėjų nusivylimu ir persiorientavimu. D. Trumpas ne partine, o personaline lyderyste ir komunikavimo stiliumi prisitraukė minias ištikimų sekėjų, kurie besąlygiškai tiki kiekviena jo žinute tviteryje ir yra pasirengę reaguoti į kiekvieną siunčiamą aliarmą. Po jo kadencijos respublikonai atkakliai tvirtinasi Senate, demokratai kol kas (pirmadienį anksti ryte Lietuvos laiku) neįgyja persvaros. Sunku numatyti, kad jį veikiai galėtų pakeisti, juolab pranokti kitas respublikonų lyderis. Ir nėra pagrindo manyti, kad jis pats ketintų atsisakyti lyderystės arba ją kam nors perduoti.

D. Trumpas nėra joks unikumas ar, kaip tiki kai kurie jo fanatiški gerbėjai, biblinis pranašas, mesijas. Tačiau jo vadovavimo stilius ir fenomenali sėkmė pakeitė Ameriką ir pasaulį, atskleidė nemalonių tiesų apie demokratinės visuomenės galias bei ydas ir tapo galingu simptomu bei signalu, kad nėra jokių tvarių duotybių, vien trapios vertybės.

J. Bidenas ir K. Harris istorinę pergalę išplėšė su šūkiu „pokyčiai vyksta, jei balsuoji“ – jeigu balsuoji atsakingai ir supratingai: išsiunti taisyklingai užpildytą biuletenį paštu, priduodi pravažiuodamas automobiliu mobiliajame poste ar valandų valandas prastovėjęs eilėje prie rinkiminės apylinkės. Ties civilizuotumo riba kartais balansuodavusi rinkiminė kampanija, išskirtinai sunkios COVID-19 pandemijos sąlygos ir iš dalies kaip tik paties D. Trumpo angažuotumas gali reikiamu laiku patobulinti ir sutvirtinti JAV rinkimų sistemą. Demokratija seniai neberieda it senas garvežys tiesiu geležinkeliu ant masyvių pabėgių. Amerikietiški kalneliai driekiasi aukštyn–žemyn siaurutėliais bėgiais, ir šitame atrakcione dar ilgai kratysimės visi – tikėkimės, nuo šiol labiau sėkmingai.