Į mažiausiai šiuo metu trokštamą Pietų Italijos regioną – Kampaniją, į visai neįdomų, mano galva, pramoninį jos miestą – uostą Salerno. Ne, ne į miestą. Į stotį – prieplauką, panašiai, kaip mūsų Nidoje. Ant molo.
Tokioje neįprastoje vietoje šįmet aukštosios mados suknias nutarė parodyti italų dizaineris Michele Miglionico.
Bet aš kalbu ne apie suknias, apie menininko potenciją.
XXX
Kai viskas įkyri iki gyvo kaulo ir atėjus penktadienio vakarui norisi kam nors perkąsti gerklę, nes juk išvykti – pabėgti beveik niekur neįmanoma, staiga imi ir gauni pakvietimą. Ir nė minutės nesvarstai. Pandemija ar ne, virusas ar maras, karantinas, pavojai. Spjauni į viską ir leki. Kur? Į Salerno…Cha… Kažkokį laivų dokais smirdantį uostą.
Būtent čia ir laukia siurprizas. Nes Salerno – taip, tai uostas, panašiai kaip mano dievinamas gražiausias ir įdomiausias be konkurencijos Pietų Italijos miestas – Neapolis. Miestas, kuriame šiuo metu Italijoje – didžiausias viruso židinys.
Bet aš ruošiuosi į Salerno. Ruošiuosi į Aukštosios mados pristatymą.
O tai visai kas kita, nei eilinė Milano mados savaitės sfilata – (liet. prezentacija). Nes Aukštosios mados šou dirbantiems žurnalistams nevalia parodyti, kad jie dirba, net jei jie yra šimtą metų šį darbą dirbantys profesionaliai. Kita vertus, Auštosios mados renginys – tai unikalus spektaklis, į kurį net tokia bjauri publika, kaip Italijos fotoreporteriai atvyksta avėdami naujausio modelio sportiniais bateliais, naujomis kelnėmis ir išlygintais marškiniais. O žiniasklaida įpareigota sėdėti pirmoje eilėje šalia diplomatinio korpuso ir arabų princų.
Ruošiuosi mintimis svarstydama, ar prireiks man auksinių pitono basučių, juodo krepo Aukštosios mados suknios su itin įveržta talija, kad net kvėptelti sunku, ir logotipu „Virgia Lopez“ nugaros viduje. Ar reikės man Luisa Spagnoli auskarų?
Juk pakliūsiu į kažkokią stotį.
Nes šį kartą stoties prieplaukoje nutarė savo manekenes parodyti Michele Miglionico. Dizaineris provokatorius, dizaineris keistuolis, kuris apvertė aukštyn kojomis visas pasaulio vertybes. Tai jis prieš gerą dešimtmetį, o gal ir daugiau, nusigabeno visą savo kolekciją, kostiumistus, grimuotojus, kirpėjus ir modelius į niekam negirdėtą skurdžiausio Italijos regiono Bazilikatos miestą Matera. Akmens karalystę, kurios nežinojo niekas, nes juk niekas nekeliauja ten, kur nėra turizmo, jokių paslaugų, viešbučių, restoranų. Tik baugūs požemiai, ir begalybės laiptų. Vis žemyn ir žemyn. Į tamsą, be jokio apšvietimo. Lyg į kokią kriptą. Keisčiausia architektūra, kokią normalus žmogus gali įsivaizduoti.
Bet vieną dieną miestas atgimė. Sužibėjo kaip perlas. Kiekvieni laiptai ėmė žvilgėti tarsi marmuro blizgintuvo nušlifuoti. Kiekvienas kvartaliukas atidengtas, restauruotas, tobulai apšviestas. Kas atsitiko? Ogi nieko. Mums – mados žurnalistams prieš daugiau kaip dešimtmetį toje mistiškoje kriptos šviesoje, tarsi kokiose kapinėse teko stebėti kolekcijos pristatymą ir Aukštosios mados fotosesiją. Michele Miglionico modeliai tąkart atrodė tarsi zombiai – ateiviai iš kito pasaulio. Bet dieviškas suknias vilkėjo dar dieviškesnio grožio merginos. Dizaineris sudarė dėmesio vertų užsienio žurnalistų akreditacijos sąrašą, į kurį pateko ir Lietuvos spauda, išsirinko fotosesijai talentingą fotografą, kuris mados pristatymą pateikė trimatėje erdvėje. Ir įvyko stebuklas.
Matera pakliuvo į kiekvieno Pietų Italiją trokštančio pažinti užsienio keliautojo, taip pat ir lietuvio, lankytinų vietų maršrutą. Netikėtas akmens miestas – toks, kurio anksčiau nežinojo niekas. Jis yra turizmo šalyje – Italijoje.
Sujudėjo ir pati Italija. Iš Romos parlamento ėmė plaukti pinigai puoselėti Materos, o netrukus ir viso Bazilikatos regiono turizmui, juk rodyti užsieniečiams apleistą stebuklą – ne prestižas. Ir šiandien kiekvienas Materos akmenėlis – nušveistas, nublizgintas, spindėte spindi. Kažin, ar miesto meras prisimena, kam turi būti dėkingas už campania pubblicitaria – (liet. reklamos kampaniją)?
Iš tikrųjų, jokios kampanijos nebuvo. Buvo eilinė Aukštosios mados kolekcija, tik parodyta ne Romoje – juk Italijos Aukštosios mados savaitė vyksta būtent ten. Materoje buvo ne tik mada, bet ir paslaptingasis jos kūrėjas Michele Miglionico. Tiesa, apie jį jau buvau girdėjusi – jis pirmasis Lietuvos mados žurnalistę pakvietė į savo „La Dolce Vita“ kolekcijos pristatymą Romos Veneto gatvės viešbutyje „Excelsior“. Tame pačiame, kurį dievino Federico Fellini apdainuotas Holivudas.
Michele Miglionico kolekcija ir aperityvas tąkart mane taip įkvėpė, jog pakliuvo į mano knygą „Italija. Mados ekspresas“. Ir vėliau Aukštosios mados kūrėjas niekada manęs nebepamiršo.
Bet kurių galų šį rudenį jis pandemijos metu kviečia į pramoninį šlykštų uostą, negalėjau savęs nepaklausti. Jei ne juodas nuobodulys nė nebūčiau kėlusi tokio klausimo. Tiesiog pakvietimą atidėčiau į šalį.
Salerno – tą pramonės uostą ne kartą kirtome važiuodami iš Romos minibusu. Žvelgdami iš viršaus žemyn į milžiniškus laivus ir burlaivius prieplaukoje pasakojome mūsų Lietuvos gurmė keliautojams, koks tai didelis Pietų Italijos uostas. Lėkdami dideliu greičiu įkvėpti troškimo kuo greičiau pasiekti kažkurį gražesnį Kampanijos arba Kalabrijos miestą.
Pralėkę įspūdingąjį Neapolį, palikdami jį dešinėje, o kairėje – Vezuvijų su dviem galvom – krateriais, žvelgdavome į jūros platybę. Užmesdavome iš viršaus akį į dešinėje stūksančią gražuolę Amalfio įlanką, palikdami ją serpantino apačioje, atkreipdami dėmesį tik į arabiško stiliaus bažnyčių mozaikomis spindinčius kupolus. Jų gausybė traukė dėmesį miestuke, kuris vadinasi Vietri. Pasakodavome keliautojams, jog būtent čia gaminamos rankų darbo amatininkų keraminės plytelės. Iš jų – ir kupolų mozaikos, skaisčiai spindinčios saulėje.
Abejingai beveik paniekinamai nužvelgdavome staigų posūkį dešinėje. Tiesiog iš serpantino, su rodykle – Salerno. Čia prasidėdavo su Camorra ir N’drangheta mafijos vardu siejamas greitkelis „Salerno – Reggio Calabria“ .
Salerno mums asocijuodavosi nebent su šiukšlina pakrante, kurioje turistų laukia prostitutės iš trečiojo pasaulio ir kelio ženklai su užrašais, jog šioje zonoje prostitucija kontroliuojama valstybės. Egzotiška, ar ne?... Galiausiai pasiekdavome kitą trokštamą vietą, Kampanijos regiono perlą, graikų architektūros palikimą Italijai. Su įspūdingiausia pasaulio archeologija ir istorija – Paestum.
Bet mane kviečia ne į archeologijos klondaiką pasižiūrėti, kaip graikai vertino vyrišką kūną simpoziume, ir niekino moteris, dengdami jas togomis ir himatijais, vaizduodami jas antkapiuose persikreipusiais iš pykčio arba gedulo veidais, valdingais kaip Dzeuso žmonos Heros. Ne, šįkart skubu ir ne į Kalabriją pasigėrėti miestu vaiduokliu primenančiu penkis kumščio krumplius – Pentedattilo.
Ir ne į Apulijos gelsvo tufo Lečės miestą – dar nepasiekus mafijos greitkelio atkarpos, posūkyje į dešinę, vedančiame į Apeninų pusiasalio aulinio bato kulną – Apuliją. Lečės miestą, kurį reikia lankyti triskart per dieną, priklausomai nuo saulės padėties. Nes tai unikalus gamtos stebuklas, kai miestas pakeičia veidą ir emocijos – nepakartojamos.
Salerno… Mes pralėkdavome rodyklę išdidžiai, nebent širdį šiek tiek pakutendavo malonus prisiminimas apie sekmadienį Salerno pajūrio krante tiesiog ant plento skrudinamus anglyje artišokus. Mintis nuskaidrindavo smilkstančių dūmų, sumišusių su artišokų minkštimo, česnako, petražolių ir ant jų šlakstomo alyvuogių aliejaus kvapai. Sukuriantys neįtikėtiną komforto būseną, kur kas ilgiau mintyse išliekančią viziją, nei apsilankius Michelin žvaigždėtame Romos Trastevere kvartalo restorane. Taip, jei atsimenu Salerno, atsimenu anglyje skrundančius artišokus.
Ingoranza… Kokia trumparegystė, intelekto skylė, išsilavinimo bedugnė.
Jei ne Aukštosios mados kūrėjas Michele Miglionico niekada nebūčiau sužinojusi, kad kur kas įspūdingiau nei Vietri bokštai Amalfio įlankoje spindi vienui vienas Salerno stogas. Akina taip smarkiai, jog atsimušant į žaižaruojantį stiklo stogą saulės spinduliams, viršuje serpantinu lekiantys vairuotojai rizikuoja būti apakinti.
Žaižaruoja vienos dramatiškiausių mūsų šimtmečio architekčių revoliucionierių irakietės Zaha Hadid sukonstruotas pastato paviršius. Banguojantis, tarsi išsirietusi kriauklė, ne, ne šiaip bet kokia Viduržemio jūros kriauklė. Tai – austrė. Perlamutru padengtas vidinis austrės paviršius, apverstas aukštyn kojomis, lengvas ir plazdantis lyg kokia vėliava, nes būtent tokį įspūdį kuria natūralus gamtos apšvietimas iš viršaus, nuo serpantino, garsiojo Camorra ir N’drangheta greitkelio.
Tik Michele Miglionico galėjo sugalvoti, jog Aukštosios mados drabužius galima parodyti prieplaukos molo stotyje. Kodėl gi ne?
Prisipažįstu, nekenčiu moderno. Kartą beveik susikivirčijau Romoje su kitu ultramodernistu lietuvių kilmės architektu Massimigliano Fuksu. M. Fukso ir jo žmonos Dorianos sukurtame biurų centre „Nuvola“ (liet. Debesis) atsidūriau dar tada, kai šis moderno iššūkis buvo gimimo – pastolių stadijoje. Ten savo Aukštosios mados kolekciją rodė „Gattinoni“ mados namų kūrėjas Guillermo Mariotto – šią kolekciją patalpinau mano knygoje „Itališkos elegancijos kodas“. Stiklo rūme implantuotas debesis, išnyrantis Romos moderniame EUR rajone, lekiant automobiliu tarp fašizmo epochos pastatų atrodo tarsi skraidantis neatpažintas kitų planetų objektas. Kai kam nuostabu. Hm… Man jis atrodo šaltas, nejaukus.
Zaha Hadid prieplaukos ant Salerno Manfredi molo stotis buvo atidaryta prieš ketverius metus. Atvyko tuometinis Italijos premjeras Matteo Renzi, Neapolio meras ir kiti garsūs politikai. Moderni stotis Salerne? Ne, nemoderni, tai – tikras trečiojo tūkstantmečio stebuklas. Bet kam jis rūpi, išskyrus aptakių formų tarsi austrės viduje išdėstytais tuneliais, ekskalatoriais, koridoriais, laiptų aikštelėmis skubantiems keliautojams. Ir jiems rūpi mažai.
Kol neužsidega Aukštosios mados kūrėjo prožektorių šviesos. Kol perlamutrinis austrės paviršius netampa miražu ir keisčiausiu mistišku fonu unikaliems kūriniams iš tiulio, šilko tvilo, gabardino, kašmyro, skirto vasarai.
Tada apsidairome aplinkui ir sakome – architektūra viena, o ypač moderni – įkvepia sunkiai. Kokia bebūtų tobula, kiek investicijų, kokia kosmopolitiška. Jei jos viduje nepradeda plakti visai kitokia – gyva – mados širdis.
Be jos – šalta ir nyku. Nors tvieskia saulė į skaisčiai spindintį austrės perlamutro stogą.
Aukštosios mados menininko jėga priverčia moliuską atpalaiduoti raumenis, nesipriešinti, atsiverti.
Ir apakinti…
O mus – pažvelgti naujai, atgimti.
Pamatyti, kiek ilgai viduje glūdėjo niekieno nepastebėtas perlas.
J.J.
