Kovo pabaigoje Roma pranešė apie totalų mirusiųjų skaičių nuo koronaviruso pandemijos pradžios – 9 134. Ir tai jau buvo absoliutus pasaulio mirčių nuo COVID-19 rekordas. Antroje vietoje – Ispanija su daugiau kaip perpus mažesniu skaičiumi (4 089). Trečioje – Kinija (3 298).
Italijos kaimynės – Austrija, Šveicarija, Prancūzija, Slovėnija, Graikija – reiškė susirūpinimą ir įvairiais būdais bandė atsiverti nuo pandemijos epicentro. Slovėnija, pavyzdžiui, metaline siena pusiau pertvėrė pasienio miestą Goriciją. Austrija blokavo kelius, geležinkelį. Šiaurės Europa niūriai šaipėsi iš Lombardijos regiono gyventojų, kurie nebepajėgė palaidoti visų mirusiųjų. Lietuvos mokslo žmonės kėlė juokingas versijas, esą pietiečiai greitai užsikrečia, nes nesilaiko saugaus atstumo – nuolat glėbesčiuojasi.
Kovo 27-ąją dar nebuvo statistikos duomenų tokių, kokie yra dabar: „14-day cumulative number of COVID-19 cases per 100 000“ – bendras 14 dienų COVID-19 atvejų rodiklis 100 000 gyventojų. Jeigu tragiškąjį kovo pabaigos penktadienį Italija būtų galėjusi žvilgtelėti į šios savaitės užsikrėtimų Europoje lentelę, ji nebūtų patikėjusi: praeis pusmetis, ir Europos koronaviruso „mirtininkė“ taps viena saugiausių Europos valstybių. Jai pavydės ne tik kaimynės, bet ir Šiaurės Europa. Su 37/100 000 rodikliu ji galės pamokyti Austriją (112), Daniją (125), Belgiją (175), Nyderlandus (189). Ir netgi Lietuvą (39,45).
Pabandykime iš arčiau pažvelgti į Italijos patirtį išskirdami keletą svarbių kovos su koronavirusu punktų.
1. Izoliacija
Nė vienoje Europos valstybėje ji nebuvo tokia griežta, iki smulkmenų apgalvota ir reglamentuota. Roma gerai perprato esminį kovos su COVID-19 principą – judėjimo laisvės apribojimus. Šiaurės Italijos židiniai Lombardijoje, Venete, Emilijoje-Romanijoje buvo lokalizuoti ir visiškai atkirsti nuo likusių šalies regionų. Tik taip infekcijos plitimas vertikalia kryptimi – iš šiaurės į pietus – buvo veiksmingai sustabdytas.
Kovo ir balandžio mėnesiais izoliacija Italijoje buvo organizuojama kapiliariniu principu: tarp regionų, tarp provincijų, tarp atskirų didmiesčių municipalitetų. Gyventojams buvo uždrausta judėti iš vienos savivaldybės į kitą, iš miestų – į vasarnamius, į užmiesčio vilas. Popierinis dokumentas „judėjimo deklaracija“ iš pradžių atrodė juokingas, tarsi dar viena itališkos biurokratijos grimasa. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad pasirašydami žmonės pagalvoja, ar verta.
Įspūdingos, kai kam galbūt teatrališkos buvo teisėsaugos akcijos ir kontroliniai reidai. Vadinamieji blokpostai, raitosios policijos patruliai parkuose, virš paplūdimių zvimbiantys dronai, milžiniškos baudos, žiniasklaidos pranešimai apie pažeidėjų medžioklę. Šie ir kiti izoliacijos reiškiniai įtvirtino nuomonę: judi, vadinasi, padedi pandemijai.
2. Kaukės
Pirmoje vasaros pusėje beveik visa Europa, įskaitant ir Lietuvą, pirkti duonos, mėsos ir daržovių į prekybos centrus ėjo be kaukių. Tik ne Italija. Kaukių uždarose erdvėse ji nenusiėmė nė vienai dienai. „Worldometer“ prieš kelias dienas skelbti tyrimų duomenys rodo, kad kaukės tapo vienu svarbiausių infekcijos plėtros stabdžiu. Jeigu Italija nuo pirmųjų karantino dienų nebūtų dėvėjusi kaukių, lapkričio prognozė būtų tokia: 15 000 užsikrėtimų per dieną, gruodžio mėnesį – 40 000 užsikrėtimų. Mirusiųjų – nuo 700 iki 1 000 per dieną.
Kai kurios savivaldybės, pavyzdžiui, Bolonija planuoja vėl sugrąžinti kaukių prievolę atvirose miesto centro erdvėse. Daugelis žmonių Romoje iki šiol lauke vaikšto su kaukėmis.
Jie, regionų ir miestų merai, su savo lokalumo apraiškomis iš pradžių atrodė juokingai. Atrodė tarsi įprastos itališkos anarchijos totemai: Milanas sako A, Palermas sako B, Roma nesako nei A, nei B. Vėliau paaiškėjo štai kas: tai, kad Italija neturėjo vienos kalbančios ir sprendžiančios galvos, unikalaus visai šaliai vadovaujančio centralizuoto ekstremaliųjų situacijų vadovo, jai, matyt, išėjo į naudą.
Imperijos miesto meras specialiu potvarkiu nutolti nuo namų leido ne daugiau kaip 300 metrų. Lesmo miestelio meras leido nutolti 200 metrų. Neapolio meras linksmybių ištroškusiems studentams grasino ugniasvaidžiais ginkluota kariuomene. Mesinos meras uždarė keltų susisiekimą tarp Sicilijos ir kontinento.
Sociologų nuomone, toks kone invazinis valdžios priartėjimas prie gyventojų kasdienybės, net jeigu ir su tam tikrais administracinio folkloro elementais, buvo teisingas ir atliktas laiku. Kiekvienos lokalios administracijos vadovas savaip interpretavo ir taikė iš sostinės gaunamas instrukcijas.
4. Valdžios tonas
Centrinė valdžia iš sostinės taikė diplomatišką meduolio ir lazdos politiką. Pirmiausia – lazda: itin griežtas karantinas ir įspūdingos sankcijos nesilaikantiems taisyklių.
O paskui – meduolis: nei Italijos sveikatos ministras, nei premjeras, nei prezidentas nelįsdavo kasdien į televiziją, išskyrus tuos atvejus, kai tekdavo skelbti perėjimus iš vienos karantino fazės į kitą. Tačiau ir tais atvejais aukščiausieji valdžios pareigūnai vengė dramatiškų tonų, gąsdinimo ir bauginimo. Priešingai, jie nepraleisdavo progos pagirti gyventojų už jų sąmoningumą ir drausmingumą, už jų tikėjimą pergale kovojant su virusu.
Nevaldomos katastrofos nuojauta ir baimė, tragiški Bergamo sunkvežimių, gabenančių karstus, perpildytų ligoninių, reanimacijos skyrių vaizdai paveikė italų psichiką ir veikia ją iki šiol.
35 875 (rugsėjo 30 dienos duomenimis) mirusieji per pusmetį. Tai yra maždaug 20 proc. visų civilinių gyventojų, žuvusių per ketverius Antrojo pasaulinio karo metus. Ištuštėjusios miestų aikštės, snūduriuojančios kažkada triukšmingos masinių pasilinksminimų vietos aiškiai rodo: nerimo, baimės, tragedijos išgyvenimai lieka. Tuo galima įsitikinti penktadienio vakarą. Tereikia užsukti į kažkada linksmiausią Romos Trasteverės barų ir tratorijų kvartalą.
6. Rimtas požiūris į rimtą problemą
Prieš keletą dienų Didžiosios Britanijos premjeras nutarė pajuokauti. Po to, kai Didžioji Britanija su 42 072 mirčių nuo COVID-19 atvejais Europos duomenų lentelėse atsidūrė pirmoje vietoje Vestminsteryje, paklaustas, kodėl Britanijoje žymiai daugiau užsikrėtimų ir mirčių negu Vokietijoje ar Italijoje, žodžio kišenėje neieškantis „Bo Jo“ atsakė: „Our country is a freedom-loving country“ („nes mūsų šalis yra laisvę mylinti šalis“).
Italijos prezidentas Sergio Mattarella, retai sau pajuokauti leidžiantis politikas, vizito Sardinijoje metu štai taip pakomentavo Boriso Johnsono šmaikštavimus: „Pure noi italiani amiamo la libertà, ma abbiamo a cuore anche la serietà“ („mes, italai, taip pat mylime laisvę, bet mūsų širdyse yra vietos ir rimtumui“).
Paulius Jurkevičius
Roma
