Laukėme politinformacijų
Paskaitas skaitydavo ir visokie nuobodylos, net dantų gydytoja. Visi medikai dirbę mūsų dalinyje buvo su kariniais laipsniais – felčeriai buvo praporščikai, seselės – seržantės, o gydytojai – karininkai. Viename laiškų seseriai piktinausi, kad per politinformaciją kalbėjusi dantistė, latvė šlovino Leniną, partiją ir keikė „atplaišas“ siekiančias Pabaltijo respublikų nepriklausomybės. Tačiau, labai gerai prisimenu, kaip ta pati senyva (man taip tada atrodė) moteris vieną pavakarę nurodė (įsakė) keliems lietuviams kareiviams ateiti pas ją į kabinetą. Mums ji paleido radijo trasiliaciją iš Lietuvos Aukščiausiosios tarybos, kuomet buvo skelbiama Lietuvos Nepriklausomybė. Matyt tai nebuvo tiesioginė radijo laida, skambėjo arba magnetafoninis įrašas, arba Latvijos radijas po kurio laiko retranciliavo Lietuvos radiją... Taigi, tarybine propogandiste tapusi dantistė, savo priedermę atliko stropiai – jums (karininkams) reikia, kad dirbčiau „politinformatore“, tai ir dirbu.
Vieno politinformatoriaus visi džiaugsmingai laukėme. Tai buvo karininkas, gal majoras, etatinis politrukas, kurio visi pasakojimai sukosi apie du personažus – Sidorovą ir Pydarovą. Žinoma, Sidorovas buvo gerietis, o Pydarovas – blogietis. Herojai nuolat klimpdavo į anekdotines situacijas, bet tvirtas Sidorovo tikėjimas partija jį gelbėjo... Nesuprantu ar tas politrukas pats tyčiojosi iš tarybų valdžios ar mus provokavo, bet žvengdavom susiriesdami ir prašydavom „biso“...
Iš kareiviško užrašų knygelės:
*„Kombatas“ pėsčias nevaikšto. Jis kartu ima arba „uazą“, arba „zampolitą“ (pavaduotoją politinei veiklai).“
Iš laiško seseriai (1990 03 16):
„Pas mus visi tik apie Lietuvą kalba. Prieš keletą dienų sužinojome, kad Lietuva atsiskyrė nuo SSSR, tad labai apsidžiaugėme, juk kalba ėjo ir apie įstatymo dėl visuotinės karinės prievolės atšaukimą. O šiandien sužinojom, kad Mikas ant visko padėjo geležinę leteną. Tad šiuo momentu mums gana sunku, nesuprasi kuo viskas baigsi, bet matyt Lietuva atsiskirs („Nesustabdysi upės bėgimo“). Ir matyt, mes grįšime į Lietuvą. Tikiuosi jau rudenį įsidarbinti kur nors.„
Iš laiško seseriai (1990 03 24):
„Guliu vietinėje ligoninėje. Gulėt būtų neblogai, bet leidžia peniciliną ir liaudies labai mažai (7) – beveik visi „broliai“, tai nelabai linksma. Mano palatoje gulim dviese – aš ir „brolis“. /.../ Perskaičiau 22 dienos „Za rodinu“, tai net plaukai šiaušias. Ach kaip nepatenkinta lietuvių liaudis kelių atplaišų išsišokimu. Po visų kalbų ir perskaitytų sovietų laikraščių baisiai norisi dėstyti istoriją. Jei pavyks iki rudenio grįžt bandysiu įsitrint į kokią mokyklą dirbti. /.../Vakar visus lietuvius vėl buvo surinkęs dalinio vadas, mūsiškiai sakė, kad pokalbis jam nepavyko. Liaudis beveik nedavė jam šnekėti. Sklinda gandai, kad lietuvių laiškus tikrina (aš nelabai bijau, nes ne kažin ką, jie sužinos). Sako „Lietuvos ryto“ nebegausim – kovo mėnesį gavom gal penkis numerius. Na bet gandai lieka gandais./.../ Iki šitos ligoninės nieko nesapnavau. O kai buvo pakilusi temperatūra pradėjau sapnuoti visokius košmarus. Dažniausiai tai malunsparniai ant manęs nusileidinėja...“
Iš sesers laiško (1990 04 20):
„Pagaliau gavome tavo laišką. Matyt, ilgai skaitė, nes jis atėjo tik po 8 dienų. Buvau nusprendusi, kad tu ko gero numirei. Sigis l.pasipiktino, sako, ot niekšai ir lavono neatidavė. Jau, aišku, daug ką žinai, o kai gausi laišką, gal dar daugiau bus pasikeitimų. Šiuo metu „Mažeikių nafta“ negauna visiškai naftos, o dujų tik 15 proc., reikalai gana liūdni, sustabdyta ir Sniečkaus elektrinė. Naftos, gamtinių dujų užteks tik mėnesiui, o kas bus toliau? Ko gero teks pasėdėti ir be elektros. Ot galvijai! Uždarė sienas ir ėmė smaugti. Neaišku kuo viskas baigsis. Sužinojau, kad šiandien 14 val. užėmė desantas LKP CK leidyklą, ko gero nebegausim spaudos. Be to leidykla buvo užimta jėga. Rodė per „Panoramą“ apdaužytus draugovininkus, kai kuriems smegenų sutrenkimas, vienam stuburo trauma. Kuo toliau tuo gražiau. Dabar šneka Brazauskas. Sakė, kad po 2-jų savaičių Žemaitija ir Suvalkija liks be elektros. Be to stoja gamyklos, žmonės pyksta. Juos stengiasi išleisti atostogų. Dalis rusų iš Mažeikių ruošiasi grįžti į plačiąją tėvynę./.../Benzino mėnesiui galėsime pirkti 30 litrų, į techninį pasą dės antspaudą. Tad vargu ar Rimas pas tave benuvažiuos./.../ Gydytojai atsisako dalyvauti naujokų komisijose (Šalčininkų dalyvauja). Tai dabar surinkinėja atėjusius į komisariatą ir veža tikrinti. Iš Anykščių irgi išvežė 7 nežinoma kryptimi.“
Iš „Respublikos“ teksto (Į sovietų armiją su ramentais; Stasys ABROMAVIČIUS; 1990 05 12):
„Skaudžiausia dėl pačių šaukiamųjų, jų neapsisprendimo. Čia daug abejingų, niekuo nesidominčių. Žmonės netiki kalbomis. Sąjūdžio rajono taryba kreipėsi į šaukiamuosius, kviesdama apsigalvoti, išaiškindama Lietuvos Respublikos ir TSRS įstatymus. Visos kitos vykdomosios valdžios ir pati rajono deputatų Taryba lieka nuošalyje. Štai ir balandžio 28-ąją, sugaišusi komisaro informacijai ir padėties išaiškinimui pusantros valandos, jokio sprendimo, nutarimo ar patarimo rajono šaukiamojo amžiaus jaunuoliams nepriėmė. Žinokitės kaip norite... Vėliau, sakė, bus panašus jų kreipimasis laikraštyje. Kai kurios motinos gal ir leistų vaikus į okupantų armiją dėl šventos ramybės, tačiau juk tos ramybės nėra. Štai prieš Naujuosius metus iš armijos buvo atleistas jaunuolis iš Darsūniškio su prastai sugijusia perpjauta kaklo arterija, sužalotomis venomis, tačiau į tą patį karinį komisariatą iš dalinio atėjo žinia, skelbianti, kad liga su tarnyba armijoje nieko bendra neturėjo, nes visa nelaimė įvyko dėl jaunuolio pašlijusių nervų... Ar visus išgelbėsim nuo nelaimės, jei siūlysime neiti į armiją, o jie slapstysis kur pakliuvo? Sako, kad desantininkais tampa ir normalūs žmonės. Tad ar ne visos Respublikos bėda, o kartu ir pareiga ieškoti kelių tiems vaikams apsaugoti?“
Nuo adatų – kruvinos kelnės
Regis, nebuvau didelis ligonis, bet kai perskaičiau laiškus, kuriuos iš kariuomenės rašiau seseriai, pasirodo tarp jų daug rašytų palatoje. Tai iš vietinės „sanitarinės dalies“ (buvo Aluksnėje tokia minimizuota ligoninė su keliomis palatomis), tai iš Rygos ligoninės. Rygoje atsidūriau apsirgęs plaučių uždegimu.
Karinė ligoninė buvo įrengta senoviniame pastate, gal kokiuose rūmuose. Kaip jie atrodė iš išorės – nepamenu, tačiau žinau, kad viduje buvo daug visokių laiptų ir užkaborių, atrodytų konstruota taip, kad eidamas iš vienos palatos į kitą bent tris laiptelius turi pakilti ar nusileisti. Kitaip tariant, kad ligonis kuo daugiau judėtų...
Gal kas keturias valandas jaunos seselės leisdavo peniciliną. Mergaites kankinome negailestingai. Tiesa, ir jos mums nebuvo labai mielos. Visi dėvėjome ilgas baltas apatines kelnes ir visų užpakaliai buvo su vienodomis raudonomis dėmėmis. Atrodytų švirkštų adatas tyčia kas bukindavo, kad po injekcijos į užpakalį iš dūrio vietos sruventų kraujas. Nepatiko ši procedūra mums, tad kai ligoninėje nesimatydavo budinčių gydytojų-karininkų, seseles siųsdavome po velnių su visu jų penicialinu. Bet atkakliausios vis tiek bandydavo atlikti savo pareigą. Nesunku įsivaizduoti, kas vyksta, kai gležna mergaitė pvz. 2 valandą nakties braunasi į palatą, kurioje kokie 8 aštuoniolikmečiai bernai visai nepageidaujantys susitikimo su ja. Šie „renginiai“ paprastai baigdavosi seselės ašaromis... Svarbiausia, kad už tai, jog seselei bandant suleisti tau vaistus naktį rėkei „gelbėkit, prievartauja“ gydytojas-karininkas negalėjo net ir nubausti.
Iš laiško seseriai (1990 03 27):
„Rašau pirmą laišką iš Rygos, iš ligoninės. Iš Aluksnės atvažiavome autobusu. Ligoninė yra pačiam miesto krašte (kuriam krašte – nežinau). Palatoje 7 žmonės.“
Iš laiško seseriai (1990 03 28):
„Rašau jums antrą laišką iš Rygos. Bet išėjo taip, kad abu laiškus išsiųsiu viename voke, nes neturiu vokų (šiandien „susišaudžiau“ vieną voką)./.../ Skaitau rusiškus laikraščius, žiūriu „Vremia“ ir pamažu prarandu viltį balandžio mėnesį grįžt namo. Ko gero ir Mindaugas spės atitarnauti, kol bus kas naudingo nuspręsta. (Mindaugas – sesers sūnus, jam tada buvo devyni mėnesiai – aut.past.)/.../ Kažkoks tipas skambina į Kremlių ir klausia:
– Jums generaliniai sekretoriai reikalingi?
– Tu gal kvailas?
– Taip, taip. Ir kvailas, ir senas, ir ligotas...
Geras anekdotas, ane?„
Iš sesers laiško (1990 04 08):
„Fe, kaip negražu tiek ilgai gulėti ir nieko neveikti, kai visi dirba, gina tarybinę tėvynę, bando užimti spaudos rūmus.“
Saugojome gamyklą Panevėžyje
1990-ųjų gegužę būrys sovietų karių buvom atskraidintas į Panevėžį. Tiksliau iš Aluksnės iki Rygos valandų valandas kratėmės traukiniais, pradžioj siauruoju geležinkeliu, paskui plačiuoju. Rygoje buvom sugrūsti į krovininį „kukurūzninką“, jam kylant ir leidžiantis (o jis iš esmės tik kilo ir leidosi) skausmas plėšė žandikaulius ir ausų būgnelius. Visi rėkėm, bet visi iš lėktuvo išlipom ir su būgneliais ir su žandikauliais.
Iki Panevėžio atkeliavome turėdami automatus, bet „kukurūzninkui“ nusileidus Pajuostinio aerodrome ginklai iš mūsų buvo paimti, surinkti ir atiduoti saugoti vietiniam kariniam daliniui. Buvom gal 25. Mus nuvežė į Panevėžio mieste buvusią lėktuvų remonto gamyklą, davė kelias racijas, kelis prie virvės pririštus gelžgalius (bananus) ir liepė gamyklą saugoti nuo „litovcų“.
Visi gyvenome pačioje gamykloje, ankštoje patalpoje, kurioje lovas teko rikiuoti trim aukštais, vieną šalia kitos. Gamyklą daugiau nei mėnesį saugojome kaip patys išmanėme. Mūsų būrio vadas, karininkas, leido mums gyventi savo gyvenimą, o jam mes taip pat stengėmės neįkyrėti. Darbo metu gamykla būdavo pilna praporščikų ir karininkų – gamyklos darbuotojų. Pasibaigus darbo laikui kariškiai išeidavo iš gamyklos ir tada kaip zombiai išlįsdavome mes, apsauga... Gerdavome samagoną, važinėdavomės elektrokrautuvais, per racijas erzindavome Lietuvos policininkus. Tiksliau ne mes, o aš erzindavau... Mūsų ir policininkų racijos veikė tuo pačiu dažniu. Girdi: „Šeštas, šeštas – Tulpių gatvėj girtas „Žigulys“ važiuoja“. „Tik nelėk kaip akis išdegęs, dar pats išsitėkši“, – tėviškai patardavau pareigūnui. „Kas čia kalba?“ – pasidomėdavo policininkas. „Kas, kas... Aišku, „Laisvės radijas“ iš Vašingtono.“ – sakydavau. Nors gal greičiau sakydavau: „Kalba Smolnis. Leninas. Vladimiras Iljičius.“ Bet kuriuo atveju pareigūnui kildavo pagrįstas įtarimas, kad kalbėtojas yra ne tas asmuo, kuriuo dedasi, tačiau policininkai laikėsi oriai ir į provokacijas neatsakydavo.
Kartą pavakary, gražiais mėlynais sovietinės aviacijos antpečiais pasidabinęs, su raudona žvaigžde papuošta pilote, sėdėjau ant kalvelės, šalia gamyklos tvoros, prie pat įmonės kuro bazės. Kitapus tvoros į futbolą ėjo „Ekrano“ sirgaliai. Tą vakarą stadione, matyt, petardos nešaudė, neliko... Vienas iš minios sušuko: „Žiūrėkit – rusas“, ir pasipylė ugnis ir trenksmai... Intuityviai leidausi bėgti ne į gamyklos teritorijos gilumą, o patvoriu, kuo toliau kuro statinių, paskui save „vesdamasis“ sirgalių petardas. Panevėžys tą kartą neišlėkė į orą, bet 1990-ųjų pavasarį buvimas ruso kailyje – kiek ekstremaloka atrakcija.
Persukant juostą atgal, atsimenu, kad dar prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, mano brolis Aluksnėje apie mane kalbėjosi su kuopos vadu. Senas (gal kokių 40 metų) majoras jam sakęs – geriau, kad broliukas tarnybą tęstų ne Lietuvoje, ne Latvijoje, ne Estijoje: kas žino, kokia bus mėsmalė...
Iš „Respublikos“ teksto (Rūta Grinevičiūtė, „Monologas prieš kalėjimo sargą“; 1990 04 03):
„Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo kovo 31 d. Pareiškimas skirtas Lietuvos jaunuolių kariniai tarnybai. Jame sakoma, kad Lietuvos Respublika neturi fizinės galios ginti savo piliečius nuo smurtinio vertimo tarnauti kaimyninės valstybės armijoje. Lietuvos piliečiams nedraudžiama paklusti jėgai ir prievartos aplinkybėmis duota priesaika jaunuolių niekuo neįpareigos. Kiekvienam paliekama galimybė pačiam spręsti, kaip pasielgti: „likti Lietuvoje, grindžiant savo gyvenimą Lietuvos Respublikos įstatymais ar paklusti okupacinių įstatymų reikalavimams.“ Visai neseniai Gorbačiovas yra pareiškęs, akd nenaudos prieš Lietuvą karinės jėgos, jei tam nebus preteksto. Dabar jis nusitaikė į Lietuvos vaikus. Iki šiol nepaklusniųjų buvo keli šimtai. Šaukiamųjų sąrašas vardins dešimtis tūkstančių pavardžių. Ką darys Lietuvos parlamentas ir Vyriausybė, neišsaugojusi keliolikos pabėgėlių, paslėptų už Raudonojo Kryžiaus vėliavos?“
