Rugpjūčio 31 d. kalbėdamasis su Lenkijos dienraščiu „Rzeczpospolita“, tokį vėlavimą „keistu“ pavadino net pasitraukiantis Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius. Nors paprastai šis formalumas sutvarkomas labai greitai, Arndtui Freytagui von Loringhovenui savo bute Berlyne laukti, kada jam bus suteiktas agrément (oficialus diplomatinis patvirtinimas) dėl Vokietijos pasiuntinio Varšuvoje posto, teko net tris mėnesius. Teigiama, kad įsakymas patvirtinimą vilkinti atėjo iš aukščiausių sluoksnių: valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos (PIS) pirmininkas ir de facto šalies lyderis Jaroslawas Kaczynskis nepritarė A. Freytago von Loringhoveno paskyrimui, nes diplomato tėvas paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais tarnavo karininku Hitlerio bunkeryje (vis dėlto Berndui Freytagui von Loringhovenui kaltinimai karo nusikaltimais niekada nebuvo pateikti).

J. Kaczynskis su Lenkijos kaimyne ir didžiausia prekybos partnere konfliktuoja ne pirmą kartą. Kartą jis apkaltino Vokietiją planuojant susigrąžinti po karo Lenkijai prarastas žemes, o Vokietijos kanclerę Angelą Merkel pavadino buvusios Rytų Vokietijos slaptosios policijos Stasi parankine. Buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis, kuriam valdant santykiai su Vokietija pagerėjo, teigia, kad J. Kaczynskio partija vadino jį „jaunesniuoju Vokietijos užsienio reikalų ministru“, nes 2011 m. sakydamas kalbą jis pareiškė, jog už vokiečių veiksmus baisesnis jų neveikimas (kalba norėta paraginti gelbėti eurą). Tuo metu opozicijoje buvusi PIS reikalavo, kad R. Sikorskis būtų atleistas.

Pastaruosius kelis mėnesius prie PIS prisidėjo ir neseniai išrinktas Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, kurio nepasitenkinimą Vokietija skatinantys pasisakymai neabejotinai patenkina svarbiausius PIS rėmėjus skurdesniuose rytiniuose Lenkijos regionuose. A. Duda skundėsi, kad Vokietija kišasi į prezidento rinkimus ir palaiko jo priešininką, ypač pasinaudodama Vokietijos Šveicarijos žiniasklaidos įmonės „Ringier Axel Springer“ leidžiamu bulvariniu laikraščiu „Fakt“. Jis taip pat niršo ant Vokietijos dienraščio „Die Welt“ korespondento Philippo Fritzo, nes šis teigė, kad A. Dudos priešininkas R. Trzaskowskis pagerintų Vokietijos ir Lenkijos santykius, nes greičiausiai nereikalautų milžiniškų reparacijų už karo metu padarytą žalą.

Angela Merkel ir Andrzejus Duda
Vokietija nusprendė A. Freytago von Loringhoveno – vieno iš labiausiai patyrusių šalies diplomatų, anksčiau buvusio daugelio mėgstamu ambasadoriumi Čekijoje – neatsisakyti. Netrukus susirėmimas su Lenkija patraukė ir tarptautinės bendruomenės dėmesį. Vis dėlto 81-ųjų nacių įsiveržimo į Lenkiją metinių išvakarėse Lenkijos vyriausybė pagaliau nusileido. Užsienio reikalų ministro pavaduotojas Szymonas Szynkowskis vel Sekas paskelbė, kad agrément diplomatui bus suteiktas, tačiau nesusilaikė nepaminėjęs, kad Lenkijai ši tema itin jautri dėl „tautos sąmonėje išlikusios didžiulės neužgijusios žaizdos“, kurią paliko Antrojo pasaulinio karo nusikaltimai.

A. Freytagui von Loringhovenui Varšuvoje bus nelengva. Jam teks dirbti su naujuoju užsienio reikalų ministru Zbigniewu Rau – užkietėjusiu PIS rėmėju, neturinčiu jokios patirties užsienio politikoje. Jiems reikės spręsti sudėtingus ginčus, pavyzdžiui, dėl „Nord Stream 2“ – į šiaurės rytų Vokietiją iš vakarų Rusijos tiesiamą dujotiekį, kuriam Vokietija pritaria, o Lenkija aršiai priešinasi. Jis taip pat bandys atgaivinti Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos „Veimaro trikampį“, kuriame kažkada konstruktyviai diskutuota politiniais ir kariniais klausimais. Be to, akivaizdu, kad jam teks skirti daug laiko klausytis paskaitų apie vokiečių Lenkijoje kažkada vykdytą žiaurumą.