Mane labai iškankino atostogos Rodo saloje praeitų metų vasarą. Rodas yra Graikijoje, primenu maloniems skaitytojams. Klaikus karštis ir saulė. Šiemet beveik niekur mūsų neišleido, tai mes nusipjovėme į užsienius ir išvažiavome į Nidą. Septynias dienas iš aštuonių mūsų dienų plieskė saulė. Mūsų klimato juostos saulė paveiki kaip graikiškoji. Grįžome rudi kaip mulatai.

Yra labai gerų pliažų Nidoje, kaip Graikijoje. Tokiame gerame pliaže mes kaitinomės po lietuviška saule ir tęsdami antikinio filosofavimo tradiciją diskutavome apie aplinką. Nuo vaizdų aplink mums su žmona kilo tik viena bazinė diskusija – tai vis tik kaip gražiau; kai moteris lygiai vienodai įrudusi ar su blyškiomis juostelėmis ant kūno nuo dėvėto dviejų dalių maudymosi kostiumėlio. Tiesą sakant vartojome žodį – erotiškiau. Kas dieną nuomonės keitėsi. Bet patiems pasiekiant šokoladinį įdegį visu frontu, baltieji traukėsi. Per saulėtąją savaitę raudonųjų armija didėjo ir vienas kitas baltasis arba baltadryžė atrodė lyg iš kosmoso žaliu laivu nuleistas marsietis. Tokia dryžuota moteris net drovėjosi sakyčiau savo baltumų ne vietoje. Mūsų galutinė pliažinio filosofavimo išvada: vienodai lygiai rudai įdegusi moteris spindi vidine ramybe, pasitikėjimu savimi ir savo vyrui pažadins meilius jausmus, kai vėlyvą šlapią depresyvų lietuvišką rudenį pasirodys kaip gražiai įdegė Nidoje. Visu frontu. Retas vyras pajėgs atlaikyti tokią vasarišką ataką.

Visa Nida yra antikinė. Aš Nidoje buvau pirmą kartą prieš penkiasdešimt metų, važinėjau į Neringą su pertraukomis, bet ten iš esmės niekas nesikeičia. Prisimenu, kaip atplūdo pirmoji vokiečių banga. Kaip mus pribloškė paprasta mintis, kai supratome, kad vargšė lietuviška net gerai uždirbančio žmogaus alga yra nepajėgi kautis su paprasta vokiška pensija. Bet mes kovojome už savo ekonomiką ir jau turime tiek turtingųjų, kad galime atremti užsieniečių trūkumą. Net ir apriboto turizmo vasarą žmonių Nidoje per akis.

Dima Regimantas

Mūsų šeima nėra pagrindinis Lietuvos ekonomikos ramstis, todėl buvome priversti iš anksto šiurptelėti nuo kalbų, kad Nidoje velniškai brangu. Ir kitos kalbos mus gąsdino - pliažuose smulkūs biznieriai nenešioja čeburekų ir alaus. Alus tai dar dar, bet pliažas be čebureko. Kaip mes pailsėsime?

Tad atsivežėme savo gruzdintuvę. Į pliažą išdidžiai nešėmės savus čeburekus. Kaip žmonės žiūrėjo į mūsų čeburekus... Mūsų kulinariniai šedevriukai, tiesa, buvo nedideli, bet alkani, savaitėmis Nidoje nematantys čeburekų žmonės spoksojo taip ilgesingai, kad vieną dieną išsekintas žiūrovų žvilgsnių pasakiau - pralėksiu per pliažus. Po dešimt euro už čebureką, kad tik turizmas Neringoje klestėtų.

Žmona sustabdė už rankos paskutiniu momentu.

Tačiau turizmo dievai pasižymėjo savo popieriuose mane kaip teigiamą pavyzdį. Kartą pagelbėjo. Nidoje perkastas vienas pagrindinis įvažiavimas Didelės problemos su parkingais. Visur ženklai, kad negali turistai palikti savo automobilių. Matyt, tiems draudimo ženklams ir išnaudoja trisdešimties eurų automobilio įvažiavimo į Neringą mokestį Nidos vadovai. Nes o kam sudaryti sąlygas turistams pasistatyti savo automobilius tvarkingai ir nepažeidžiant taisyklių. Automobilis yra buržuazinė atgyvena. Reikia atvažiuoti į Nidą dviračiu. Arba atskristi į Nidą parasparniais bei jėgos aitvarais. Ekologišku transportu. Nidos oro uostas jau svetingai atidarytas.

Taigi pastatyti automobilių nėra kur, bet policija važinėja po kiemus ir kaišo už automobilių valytuvų raudonus baudos kvitus. Ačiūdie, nedažnai - į mūsų namo kiemą atvažiavo tik kartą, viduryje dienos, per patį pliažo įkarštį. Tai tie, kurie vaikšto pėsti į pliažą, gėrisi gamta ir kvėpuoja pušų fitoncidais prisotintu oru - riebiai gavo per kišenę. O mes, tinginiai arba kam kojos skaudėjo, kurie į pliažą važinėjome automobiliu - baudos išvengėme. Moralas - nepersistenkite su ekologiška veikla.

Keista policijos veikla ne vienintelė Nidos atrakcija. Štai tik dabar pamačiau Žaną Polį Sartrą Parnidžio kopoje. Man patiko skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo darbas. Kairysis intelektualas Sartras kaip Leninas Lukiškėse sovietų laikais. Leninas dešine ranka rodė į Tauro ragą. O Sartras, net palinkęs nuo vidinės įtampos ir Simonos de Bovuar moralinių bandymų jį sulaikyti, žygiuoja tiesiai į Nidos nudistų pliažą. Patikrinkite patys su liniuote.

Jachtoje

Kokie simboliški skulptorių darbai.

Jau rašiau - pagrindinis Nidos bruožas yra jos antikiškumas. Tai yra kaip senovėje, kaip XX amžiuje. Kopa ta pati, tik mano galva pažemėjusi dešimčia metrų nuo matytos XX amžiuje. Tada pamenu kopos įspūdį, o dabar tik sausas fakto konstatavimas: mažėja. Kasmet mažėja. Iš XX amžiaus reliktų didėja tik „Kuršis“. Aš dar pamenu, kai kavinė „Kuršis“ buvo viename kambaryje. O dabar „Kuršis“ plečiasi kaip gigantiškas kalmaras, savo čiuptuvais jau apglėbė visą pastatą ir, matyt, dar plėsis, nes visi valgo tik „Kuršyje“, na gal dar „Sename Žvejyje“, nes ten alus tik po 3 eurus už bokalą. Ar tai tos siaubingosios baisiosios Nidos kainos? Net nepadoru pirkti alų po 3 eurus už pusės litro bokalą Nidoje. Todėl eilės rikiuojasi į „Seną žveją“ kiaurą dieną. Taip, eilės į kavinę. Vėl užplūsta sovietinių laikų prisiminimų banga. Tų pačių čeburekų kavinės eilę Palangoje užsiimdavome iš pat ryto, tik atėję į pliažą. Nes kol pamainomis atstovėdavome eilę ateidavo kaip tik pietų metas. Sovietinė eilė tik atrodo iš šių laikų nykus užsiėmimas - ne, tai buvo politinių anekdotų, įvairios naudingos informacijos ir laikraščių skaitymo vieta. Smalsiam žmogui eilėje vis kas nors atsitinka ir būna įdomybių. Šių laikų žmonės eilėje stovi nykiai, be keitimosi informacija. Nemoka jau...

Prisiminiau ir Nidos Joną. Jau miręs legendinis žuvų rūkytojas, tačiau jo atminimas liko amžiams: jo vardo žuvų rūkykla sutraukia minias. Taip, ilgiausios eilės prie rūkytų žuvų. Ir ačiūdie, neprekiauja rūkytais aštuonkojais. Juodkrantėje, kitoje rūkytų žuvų parduotuvėlėje, išgirdau, kaip jaunutė rūkytų žuvų pardavėja porino naiviems pirkėjams:

- Jo, visos žuvys šviežiai pagautos. Ir aštuonkojai.

Kaip laikas bėga juodbėriais žirgais, pagalvoji išgirdęs tokią informaciją, jau ir aštuonkojai Kuršių mariose įveisti. Viskas turistams, viskas jų labui. O dar negeri žmonės sako, mūsų vyriausybė nesistengia…

Sartras
Palangoje ar Šventojoje to nidiškojo nekintamumo nėra. Ten verda statybų darbai, naujos statytojų kartos kala savo pinigus. O čia amžina ramuma, smėlis, marios, jūra ir pušys. Nors, tiesą sakant, savo pinigą už tą nekintamumą nidiškiai pasiima. Nekilnojamojo turto kainos taip kosmiškai užlaužtos, kad tokiomis kainomis pirkto butuko nuoma vasarą atsipirktų per kokias keturias kartas. Tokio ploto butą Nidos kaina Vilniuje galėtum parduoti tik stovintį ant Gedimino kalno viršaus. Na, bet gal taip amžinybės dėsniais skaičiuoja kai kurie pirkėjai. Tik anūkų vaikai pirmąjį pelną iš investicijos pamatytų. Tai kaip Viduržemio jūros pakrantėse sodinti alyvmedžius. Derlių nuims anūkai. Taip investuoti pinigus galima tik tikint į Dievą ir amžinybę.

Prakeiktas mano sarkazmas ir ironija. Vis išlenda ne vietoje. Iš tikrųjų širdis džiaugiasi, grįžti po 10 metų į Nidą - viskas ten pat padėta, rodos, rastum savo pamestą prieš dešimt metų mėlyną rankšluostį. Net po 50 metų, jei dar smegenėlės dūzgia - rasi Nidą visiškai tokią pačią.

Dabar parašysiu švelniai ir be ironijos. Nuostabu, kad Nida yra, kad ji nesikeičia. Kad ji amžina. Amžina, kaip namai ar šeima. Kas ta Graikija, palyginus su mūsų baltutėlio girgždančio nuo švaros smėlio ir audrų palenktais pušų kamienais Nida. Neringoje atostogos yra nepaprastos. Sielos atostogos. Aš net patį Juozą Erlicką mačiau dvasingai vaikštant po pliažą Juodkrantėje...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (11)