Gerovės valstybės košmaras: kai atlygis yra antkapis

Būdą lietuvišką užsieniečiui aiškinčiau taip: nors mados keičiasi, tradiciškai daugelis visą gyvenimą gauna mažus atlyginimus, o po mirties – didelius antkapinius paminklus. Žmogaus orumo, veiklų ir būties vertė savita, kaip ir įprotis užsiskliausti it sapnų būtovėje besiguodžiant, kad nieko itin blogo nedarant vieną gražią dieną pats savaime išauš šviesesnis rytojus, ir viskas bus gerai, nes esame to verti (?!). Pašaliečiui, aišku, yra sunku suprasti kolektyvinį polinkį štai taip sapnuoti, o ne aktyviai kurti gerovę. Atrodytų, saugiai užsitikrinus valstybingumą, iškovojus laisvę ir laiko, iki laimės tiek tetrūksta: ginti ir pateisinti drąsios šalies ar gerovės valstybės ambiciją arba prisipažinti apsišaukus ir eit į būdą, kur tada yra patiems tinkama vieta. Abiem atvejais gyvenimas prašviesėtų, nes be aiškumo nėra prasmės, o be prasmės nėra jokios gerovės.

Prezidentas metiniame pranešime greta valstybės tarptautinio saugumo, kuris esąs „nesibaigiantis darbas“, pakartojo ir įtvirtino užmojį: „teisinga, žalia, inovatyvi gerovės valstybė“. OK, like. Bet bus sunku.

Dviratis seniai išrastas: gerovėn riedama dviem ratais, keliant atlyginimus ir švietimą. Po pastarųjų brandos egzaminų rezultatų Lietuvoje apžvalgininkai, analitikai ir geriausių mokyklų vadovai skambino pavojaus varpais: abi dviračio padangos prakiuro, ištiko nacionalinė tragedija. Mokytojų atlyginimai maži, talentų trūksta (jie įsidarbina kitur arba emigruoja), moksleivių ugdymas ir gabumai skursta. Padėtis bjauri. Atlyginimai veikiai nekils, juolab esant dabartiniam išskydimui politinėje valdžioje ir artėjančių Seimo rinkimų nuobodžiui, kai dalį visuomenės vėl tradiciškai svaigina mesijo laukimas. O švietimas smunka ar bent sunkiai kapstosi ir kol kas kelia mažai susirūpinimo: jam menkai dėmesio skirta ir prezidento G. Nausėdos pirmame metiniame pranešime, ir D. Grybauskaitės paskutiniame. Ar yra šansų gerovės vilčiai?

Viskas priklausys nuo apsisprendimo. Remontuosim ratus ar šviesų rytojų sapnuosim? Beje, kompromisas šiuo atveju techniškai neįmanomas: arba judam sveikais ratais, arba kiaurais stovim ir smengam vietoje.

Iš savo margos patirties (nors ja neapsiribodama) kaip pagrindinę kolektyvinę grėsmę prezidento aukštam ir gražiam siekiui įžvelgiu ne tiek turtinę ubagystę, kiek letargo miegą, kai Lietuvoje daugybė pajėgių žmonių net palyginti prabangiose darbo vietose švaisto savo gabumus ir gyvenimus vien todėl, kad yra apduję nuo minties, jog yra neįgalūs veikti savo jėgomis, be milijoninės injekcijos. Koks mirtinai saldus kvailio sapnas! Įsiminiau tokį geliantį komplimentą: esą, Sviderskytė savo projektus įgyvendina todėl, kad jai nėra problema tai, kas mums yra problema. Tai buvo ir teisybė, ir sykiu baisus melas, nes daugelis visų problemų būna įsikalbėtos. Įsikalbėtą nususimą lengva įveikti elementaria savivoka, valia ir tikslo siekiu.

O kitas, susijęs įkyriausias absurdas, kuris bent man per beveik 30-ties metų intensyvią profesinę karjerą įsiėdė iki gyvo kaulo, yra tas baisus ir tamsus prietaras, kad mokytojai, švietėjai, kūrėjai, gydytojai, slaugės, socialiniai darbuotojai, ugniagesiai gelbėtojai ir kai kurie kiti būtinųjų tarnybų darbuotojai dirba vien iš pašaukimo, kuris esą toks šventas, kad jo išvis nedera subanalinti piniginiu atlygiu. Nori mokyti? Ak, kurti ilgalaikes vertybes? Slaugyti? Gelbėti? Na, tai dirbk sau sveikas, netrukdysime, linkime sėkmės. Čia juk ne laisvos bendruomenės logika, o kažkoks užkalbėjimas, baudžiavos arba soclagerio anachronizmas: tarytum tauresnis darbas būtų herojiška auka ar marginalinės reikšmės kaifas, už kurį ne gėda nors ir pačiam dirbančiajam susimokėti, nes juk pats lenda į sritį, kurioje negaus padoraus atlygio ir gal net kyšio.

Nepriklausomoje Lietuvoje užgyventi jau trys dešimtmečiai savitos mentaliteto keistybės ir socialinės nelygybės. Įmanoma, bet sunku įveikti letargą, tą gerovės sapną, kuris nepakinta net per didžiuosius sukrėtimus, kai ekstremalioje situacijoje visuomenė tampa tiesiogiai priklausoma nuo gabiausių, veikliausių profesionalų ir tų ištikimųjų pašaukimo kankinių. Derėtų busti ir keltis, kaip kadais per Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Snaudalių kolektyvas ne tik kenkia prestižui, nežavi brandesnių pašaliečių ir neįkvepia laisvės kovotojų Baltarusijoje bei kitur: pramiegamos brangios progos, žudoma geresnė ateitis.

Reikmė nr. 1: švietimo sąjūdis

Aš nežinau magiško triuko, kaip užsiauginti pinigų ant medžių. Negaliu pranašauti, kad ateis politinis mesijas ir čia pat visiems tų pinigų padaugins. Užtat galiu priminti, kad valstybės politika, taigi ir valstybės gerovė, nėra vien politikų rankose; jų rankose – tik vairas ir nieko daugiau. Ir dar galiu pasidalyti praktiškais veiklumo bei išgyvenimo principais.

Esmė ta, kad individuali bei kolektyvinė veikla (kaip ir apsnūdimas, inercija, pasyvas) priklauso nuo savivokos: aš noriu, man reikia, aš darysiu. Savivokai, kaip ir bendrai nuovokai ar skoniui, ne vien milijonai reikalingi: jei viską lemtų vien finansai, tai dabartinėje Lietuvoje jau vertųsi rojaus vartai dėl Europos Sąjungos milijardinių išmokų, o pasaulio istorijoje nebūtų atvejų, kai visuomenė atsitiesia ir suklesti po karo, bado ar maro. Taigi be pinigų labai daug lemia valios, minties ir veiksmo santalka. Lietuviai yra apsčiai parodę tokios kolektyvinės galios ir būtų tikri nevykėliai, jei jos išsižadėtų dabar, auksiniu laikotarpiu, kai turi įtvirtintą valstybingumą, tarptautinį saugumą ir net užtikrintą ekonominę paramą. Tad užuot sapnavus gerovę arba rymojus, kol ateis mesijas ar išdygs pinigų medis, verčiau būtų griebtis energija, o ne finansais varomo veiksmo: valingos, net karingos švietimo prioriteto ginties. Kol kas tas prioritetas praktiškai neegzistuoja jokiame, politiniame ar sociokultūriniame lygmenyje; patys prezidentai pamiršta ar nemato reikalo jo pabrėžti. Vietoje kolektyvinės valios, minties ir veiksmo santalkos tėra vien pripuolamas, proginis, parodomasis dėmesys, kuris greitai išsikvepia burbant, kad viskas blogai ir nieko gero nebus.

Be to, norint veikti, reikia vilties. Ne kvailio sapno, o blaivaus galimybių vertinimo: ko aš galiu siekti čia, dabar, su tuo, ką turiu? Stebėdama ištvermingiausius pažįstamus šviesuolius esu įsitikinusi, kad net jei Lietuvos politinėje valdžioje liktų vien idiotai, visuomenė visai nedegraduotų ir savinaikos idėjoms galutinai nepasiduotų. Vilties yra tol, kol esama savų ekspertų, gebančių viešai diskutuoti švietimo temomis, ir kol Lietuvoje dar dirba tie keli talentingi matematikos mokytojai, kuriuos kaip jau nykstančią rūšį paminėjo Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Šią esamą, bet neamžiną viltį dera tučtuojau įveiksminti (todėl aš, be kita ko, rašau šį tekstą). Šviesuolių avangardui būtinas visuomenės supratimas ir parama. Dabar. Nuolat. Reikia ne per labdaros akciją pasiųstų kelių eurų, bet tęstinės Seimo ir vyriausybės sprendimų, politinių partijų ir judėjimų programų stebėsenos, reiklumo vietos švietimo bendruomenėms ir iškilesniems lyderiams. Nereikia, kad žmonės dar lenktų kupras ir prisiimtų po devintą amatą (dešimtas amatas, kaip žinia, – badas). Bet reikia pozicijos: sąjūdžio, viešo spaudimo, neslopstančio triukšmo. Kol kas yra tylu, ramu ir nyku. Kur, tarkime, visuomeninio transliuotojo nuoseklus dėmesys, analitinės tiriamosios žurnalistikos ar mokslo populiarinimo laidos, socialinė reklama apie švietimo būklę, reikmes ir gaires? Čia, beje, pati sunkiai kratausi skepsio, nes per ilgą patirtį nesulaukiau pačių žurnalistų savistabos, kolektyvinio spaudimo dėl žiniasklaidos specialistų kvalifikuoto rengimo bei kvalifikacijų kėlimo. Sapno tyla.

Bet dar nevėlu atsipeikėti. Jei kelyje prakiūra dviračio padangos, juk apsnūdęs nelauki, kol jų suremontuoti atlėks politikas, nešinas milijonu eurų. Panašiai yra riedant gerovės valstybės link. Stebuklų nebus. Ir jų net nereikia! Tik lavink savivoką, turėk vilties ir gink švietimo prioritetą Lietuvoje – kas dabar bebūtum ir kur begyventum. Nesapnuok. Nelauk. Veik. Kodėl, kam? Todėl, kad gali. Savo ir saviškių labui.

Reikmė nr. 2: prioritetams – finansavimas

Kai prioritetai taps realūs, o pinigų kiekis, aišku, liks ribotas, tai teks peržiūrėti valstybės biudžeto proporcijas ir įvertinti dirbančiuosius, kurie tyliai pasiaukojamai dirba ir neretai būna garsiai palaidojami.

Čia vėl lems valingas pasirinkimas. Leisiu sau karčiai pajuokauti: jei kai kurios brandesnės vakarų valstybės legalizavo marihuaną ir antai Kanada jau svarsto dekriminalizuoti kitus kvaišalus, tai Lietuvoje vis dar sunkiai baudžiama net už tokią nekaltą priklausomybę kaip darbas pagal pašaukimą. Jei kaifuoji dirbdamas mokytoju, gydytoju ar gelbėtoju, tai kapstykis kaip išmanai, pats kaltas. Tarsi dar aktualus sovietmečio grubus posakis-anekdotas, kad būti geru žmogumi nėra profesija (rus. xороший человек – это не профессия). O kas, jei tai iš tiesų kaip tik yra pati geriausia profesija? Nesinori čia nieko nervinti, bet teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Kanados vakaruose, Britų Kolumbijoje, kurioje dabar gyvenu, startinis mokytojo atlyginimas siekia 2,5-3 tūkstančius eurų, taigi bent tris kartus viršija vidurkį Lietuvoje (beje, tarkime, būtinosios prekės ten ir šen kainuoja maždaug tiek pat). Mokytojai nėra pastumdėliai, į juos kreipiamasi tik pagarbiu kreipiniu bei pavarde: Miss Gilroy, Mister Scott ir pan. Be to, mokytojų profsąjungos yra nepaprastai įtakingos ir gina jų teises kartais gal net pernelyg uoliai, o visuomenė yra itin pakanti streikams ir dažnai užsitęsiančioms principingoms deryboms su politine valdžia (kurios šiemet ištiko ir pandemijos pradžioje persiorientuojant į nuotolinį mokymą, ir ką tik, kai Mokytojų federacija išsireikalavo atidėti mokslo metų pradžią ir duoti sočiai laiko užtikrinti saugias mokymo sąlygas). Pastarųjų aplinkybių praktiškai neįmanoma gretinti su padėtimi Lietuvoje. Bet jas būtų galima ir derėtų susikurti.

Pernai didžiuliu sukrėtimu tapo padangų perdirbimo gamyklos gaisras Alytuje, kur ekstremaliomis sąlygomis dirbo ir nukentėjo ugniagesiai gelbėtojai; šiemet kilo koronaviruso pandemija, didžiausias krūvis užgriuvo medikus ir mokytojus. Aišku, abiem atvejais kilo karštų kalbų apie neadekvačias algas ir papildomas išmokas. Bet praktiška reakcija buvo panašiai absurdiška. Oi, kadangi čia jau šakės, kokia tragedija, tai už ugniagesių pasiaukojamus gelbėjimo darbus gerieji piliečiai sumetė eurų. Na, o dabar už tarytum karo lauko sąlygose patirtą kankynę geroji vyriausybė medikams dovanos savaitgalio nakvynę! Tiesa, tik tiems, kurie drausmingai parengs išvykos projektą, užpildys anketą ir nurodytu laiku pasiprašys į nurodytos kategorijos poilsiavietę, kaimo turizmo sodybą.

Laikas būtų telkti išgales kitokiai traktuotei, viešai komunikacijai, edukacijai ir socialinei reklamai: dirbu pagal pašaukimą, esu naudingas visuomenei, uždirbu pagal poreikius. Taškas. Priešinga retorika ir veiksmai netoleruotini. Būtina įsidėmėti ir atminti, kas ir kokiomis aplinkybėmis, kokias žodžiais ar sprendimais pamynė socialinės atskirties paveiktų visuomenės grupių ir kitų piliečių, mokesčių mokėtojų, darbo vietų kūrėjų orumą – įžeidė pensininkus, smulkius ir vidutinius verslininkus, gydytojus, mokytojus. Iš valdžios tribūnų net krizių metu sklindanti chamiška retorika – tai jau ne gerovės sapnas, o košmaras. Ne drąsioje šalyje ar gerovės valstybėje, o tiesiog normalioje visuomenėje jai būtini, naudingi, tarnybai atsidavę žmonės neprivalo pelnytis dėmesio nusigaluodami, rizikuodami savo gerove, sveikata ar gyvybe ir turi būti vertinami adekvačiau nei apgailėtina kelių eurų pakiša, iškilios laidotuvės ir antkapinis paminklas.

Žmonės, aišku, vis tiek dirba ir kažkaip verčiasi, gatvėse nemiršta. 800 eurų uždirbantis gabus ir veiklus mokytojas, ugniagesys gelbėtojas, meno kūrėjas, mokslinis darbuotojas ar gydytojas rezidentas išlieka sveikas ir socialiai aktyvus, sukuria bei išlaiko šeimą ir pasiekia profesinių aukštumų, jei tik gauna sutuoktinio, tėvų, uošvių, senelių palaikymo, fondo ar mecenato paramos ir prisiduria iš papildomų veiklų. Bet toks vertimasis per galvą vėlgi pernelyg primena sovietmečio farsą à la „ačiū partijai, Tėvynei už taloną patalynei“, kai oficialiai visi piliečiai pažangiai dirbo, o praktiškai dauguma iš algos oriai nepragyveno, durstė galą su galu ar suko chaltūras, ieškojo blatų, ėmė kyšius. Nenormalu, kad apie tai tenka kalbėti dabar gyvenant laisvoje, demokratinėje ir bent statistiškai išprususioje visuomenėje, šioje sapnų būtovėje.

Grįšiu prie to, nuo ko pradėjau: nors įprotis akivaizdus, visgi tiesa yra ta, kad niekam nepatinka vargingai dirbti ir prašmatniau pasilaidoti. Toje schemoje nėra nieko švento, puoselėtino ir juolab tinkamo gerovės valstybei. Užtat yra miglos ir painiavos, kai darbas maišomas su heroizmu, savanoriavimu ar labdara.

Darbo spartuolio ar varguolio, kankinio kulte akivaizdus archetipinis mitologinio herojaus tapsmas: pašaukimas, pasiaukojimas, prasmė. Nors savo sūnaus taip neauklėčiau, vis dėlto neatmesčiau, kad archajiškas darbo mitologizavimas bei darbui pasišventusio asmens idealizavimas teoriškai galėtų būti prasmingas – kaip moraliai orientuojantis kolektyvinis tikėjimas stebuklingomis (prigimties, dvasios, dieviškumo) galiomis. Pagaliau, tame mite ryškus istorinės raidos ir tradicijos pėdsakas. Juk sunkų darbą kaip apeigą ir bendrystės ar būties šventę sutaurino senoji lietuvių tautosaka, babos ir bočiai iš savo tėvų buvo išmokę dainų apie darbymetį nuo pusryčio ruošimo lig derliaus nuėmimo. Tarpukariu kuriant modernią Lietuvos Respubliką švietėjai ir visuomenininkės irgi šaukė nuo bokštų bei skambino varpais, kad tikras lietuvis, tikra lietuvaitė trūks plyš privalo būti darbštūs, nagingi ir kruopštūs. Tik vėliau gražų idealą pjautuvais ir kūjais aptašė sovietų ideologai ir perkūrė socrealistai, kurie vaizdavo bei aukštino ne ką aplink regėjo arba išgyveno, o ką iš aukštai girdėjo: atseit, proletariatas yra evoliucijos variklis, ir jei ne proletarai, tai jų prakaitu puntantys buržujai ir inteligentai atvirstų beždžionžmogiais ir atgal į medžius suliptų. Beje, šio ideologinio marazmo reliktų visai lengva nusikratyti įsisąmoninus, kad bolševikai subjaurojo daugelį idealų ir net patį evoliucijos teorijos tėvą Ch. Darwiną pagal savo pačių atvaizdą vaizdavo veikiau tarsi komunistą negu natūralistą. Taigi mitologija, kultūrinė tradicija, ideologiniai reliktai čia maždaug aiškūs.

Bet problema dabar yra ta, kad darbo mitologizavimas šiuolaikinėje visuomenėje ne tiek skatina ar palaiko, kiek jaukia ir darko darnų vystymąsi. Verčiau būtų kuo greičiau aiškiai atskirti darbą ir savanoriavimą, tai yra, darbą už algą (kad ir pagal pašaukimą, bet už algą) ir darbą vien iš idėjos. Aiškiai neatskyrus, vyksta nei šis, nei tas: nugaluoti darbuotojai neskuba dar ir savanoriauti už dyka, o savanoriai skuba įsidarbinti už algą. Kitaip tariant, jei darbuotojas neužsitikrina visavertės būties, tai nebeišgali savanoriauti (o savanoriavimas, kaip pati išbandžiau ir galiu drąsiai liudyti, visgi yra reikalingas, svarbus ir nepaprastai praturtina asmenį ir bendruomenę). Be to, jei darbuotojas ilgai patiria perteklinį krūvį ir pinigų nepriteklių, tai, kad ir kokia būtų jo tarnyba, galiausiai išsekintas tampa ne tiek būtinas ir taurus, kiek nususęs: ne nauda, o našta šeimai, bendruomenei, visuomenei; tik gerovės sapne jis dingojasi kaip šviesaus rytojaus statytojas. Tą liaupsinamą darbo herojaus tapsmą, beje, irgi pati išbandžiau: kone dešimtmetį Lietuvoje nepriklausomai plėtojau šviečiamą ir kultūrinę veiklą, mitau ir panašius į save „lesinau“ projektų parama, verčiausi doktoranto stipendija, draskiausi už tris, o uždirbdavau dažnai vos daugiau nei barmenas ir mažiau nei padavėja. Toliau taip kaifuoti reiškė pavojų gerbūviui bei sveikatai ir mano pačios bei mano artimųjų ateičiai; be to, perspektyvą aprėžė neva prestižinio konkurso komisijos nario frazė: „Kokia kartelė, kam? Ją paliekame už durų.“ Grėsė tapti tragiška (ir nusususia) heroje. Pasirinkau išlikti stipri ir naudinga sau bei kitiems: iš dalies nusikratyti ir imtis kitų darbų, nelenkti kupros, tiesinti laikyseną.

Primityvios mitologinės konstrukcijos trukdo laikmečiui labiau adekvačioms ir tikrai ne mažiau taurioms veiklos alternatyvoms kaip savanoriavimas, labdara, pro bono paslaugos. Sykį Birutė Davidonytė (su Dovydu Pancerovu – žurnalistinių tyrimų bestselerio bendraautorė) socialiniame tinkle paminėjo, esą bylinėdamiesi dviejų instancijų teismuose ir laimėję administracinę bylą dėl sunaikinto Vyriausybės pasitarimo įrašo jie advokatams sumokėjo simbolinius 207 Eur, nes „pati byla jiems buvo įdomi“. Jei pro bono samprata būtų populiari, tai šis atvejis plačiau nuskambėtų ne vien kaip herojiška avantiūra (nes buvo įdomu), o pilietiškumo pavyzdys (nes buvo svarbu). O neseniai ir pati suklusau, kai Viktorijos universiteto duomenų archeologas pasisiūlė pro bono konsultuoti mano vystomame projekte ir net neprašytas pranešė, kiek paaukotų savo darbo valandų. Būdamas joks herojus, gaudamas padorią algą bei priedus, profesionalas papildomai teikia visuomenei grąžos savo neatlygintinomis paslaugomis, savanoriavimu, pinigų aukomis, parama vietos verslams, ūkiams, redakcijoms ar teatrams. Taip laimi visi.

Tad kaip bežiūrėsi, gerovės perspektyvon – realiai, nesapnuojant – išties riedama keliant atlyginimus ir švietimą. Vienas su kitu yra susiję ir vargiai atsiejami, nors vieną galima imti tvarkyti greičiau nei kitą (prisimenant galimą švietimo prioriteto gintį, visuomeninį sąjūdį ar ilgalaikes iniciatyvas, kurioms pirma reikia vien valios, minties ir veiksmo santalkos). O tą būdą lietuvišką vargingai triūsti ir iškiliai pasilaidoti metas išguiti pirma iš privačios ir viešos erdvės, ypač iš edukacinio lauko, po to – ir iš politinės valdžios raštų bei rūmų. Tas įsikalbėtas ir įsiėdęs suvargimas bei nususimas yra tiesiog košmaras, iš kurio reikia pabusti, juolab drąsiau prakalbus apie gerovės valstybę. Beje, šia prasme geras žadintuvas yra pandemija, kuri mobilizavo išteklius, pakišo veidrodį ir privertė realiai įvertinti grėsmes bei galias, žvelgti į faktus. Jei rūpi ne tik išlikti, bet ir iškilti, tai svaigintis mitais bei sapnuoti gerovę nebėra ne tik ko, bet kaip ir kada.