Šią savo istoriją pasakoja man pažįstamas vyras. Nežinojau, kaip man reaguoti, nes tas jo pasakojimas lyg švytuoklė judėjo nuo tragiškumo iki farso. Ne dažnas geba juoktis pats iš savęs ir savo sunkios padėties. Jis tęsia: „Tačiau, tas „nepergyvenk dėl menkniekių“ kažkaip makabriškai nuskambėjo. Kas man beliko? Pasiūliau pasimylėti vardan ramybės. Kai buvau joje, staiga dilgtelėjo mintis: nieko nėra nežmoniškiau, kai apsikabinęs tave mylinčią antrą pusę pajunti, kad jos meilė turi ribas ir dar gyvas būdamas tu miršti ne nuo vėžio, bet vienišumo. Nenumaldomai suvoki, kad tavo vedybinis gyvenimas buvo neprofesionalus teatras, nes tavo antra pusė niekada nemokėjo įtikinamai vaidinti iki galo. Ir tą tiesos akimirką, apie kurios pasirodymą tu puikiai žinojai, tu vis dar tragikomiškai apsimeti jog esi aklas ir kurčias. Mirčiai tapus apčiuopiamai nustoji meluoti sau. Vis tiek skaudu, kai jau visą save atidavus tave mylinčiai žmonai ir jau suaugusiems vaikams, suvoki, kad jos meilė turi ribas, pajunti iš visos jos povyzos, kad jai daugiau nesi naudingas. Apima nereikalingumo jausmas. Susitaikau, kad nuogas atėjau į šį pasaulį, nuogas ir išeisiu, tik nesinori išeiti kankinamam „aš niekam nereikalingas“ jausmo.
Kūnas nemeluoja. Mylintis žmogus nepalieka kenčiančio mylimo likimo valiai. Prieina, paglosto, priglunda, apkabina, sako raminančius šiltus žodžius. Dabar gi išėjo atvirkščiai: nei vieno apkabinimo, miega atskirai prigludusi ne prie manęs, bet prie kompiuterio ir tik laikrodis virš jos galvos skaičiuoja minutes iki jos svajonės išsipildymo – kai aš, jos vyras, pagaliau amžiais paliksiu ją ramybėje prie to paties suknisto kompiuterio. Kitaip tariant, man dar nespėjus išeiti, ji jau atsisveikino. Pabandžius jai priminti, kad aš vis dar gyvas, ji puola man priekaištauti dėl mano nejautrumo, nes ji, mat, priversta vienumoje pergyventi išgirdusi tokią siaubingą žinią. Paklausiau, ar ji pergyvena dėl žinios, ar dėl manęs. Ji piktai atšovė, kad nekibčiau prie žodžių, esu toks nesupratingas, be to, ji negali man atleisti už prieš mėnesį pasakytus piktus žodžius, kurių niekaip negaliu prisiminti, nes visą, kas buvo nebeteko prasmės. Sakau žmonai, kad ji teisi, nėra ko pergyventi dėl menkniekių. Bet ji pasiuto, piktai puolė aiškinti, kad ji ne tą turėjo galvoje, kad moterys niekada nieko nepamiršta, kad vyrai tokie bjaurūs, o moterys tokios silpnos. Girdi, net vyro mirties akimirkoje jis, o ne ji turi jaustis kaltu dėl prieš mėnesį pasakytų žodžių, kurių pats niekaip negaliu prisiminti net jeigu mane kankintų. Trisdešimt metų kartu nuėjo šuniui ant uodegos ir vien nuo šios minties žmogus galą gali gauti nesulaukęs galo nuo prostatos vėžio.
Kaip ir kada, visai nepastebimai, ji tapo tokia frigidiška man jausmų prasme? Tapo ragana? Bet gi tiek metų dievagojosi mane beprotiškai mylinti, besirūpinanti ir taip toliau ir panašiai. Kilo noras nuplėšti nuo jos drabužius, partrenkti ant grindų ar ant laiptų imti ją šiurkščiausiu įmanomu būdu nebaigiant bent valandą, nes viagra, vis dėlto šiais laikais gelbsti, tikrai veikia… Bet, tikrai, jeigu išgyvensiu gydymą, liksiu impotentu ir viagra nepadės. Dabar įsivaizduokite: esu platoniškai iš reikalo mylimas (nes pensiją neblogą gaunu), o ir su seksu visiškos šakės… Tad kaip gyventi, kaip bendrauti didžiuliame name kiekvienam savo kambariuose užsidarius? Net apie meilužę pasvajoti neišeina, kam aš senas, sergantis, impotentas reikalingas? Būčiau turtingas, kitas reikalas. Kaip sakoma, negražių vyrų nebūna, būna tik neturtingi… Na taip, niekam nereikalingo mirštančiojo svajonės… Net ir su Dievu nesinori dalintis kančia, nes tas tylės kaip ir pridera tylėti Dievui. Jam, tikriausiai, pakako pokalbio ant Sinajaus kalno su Moze. Juk matė, kad Mozei dovanotas Dekalogas žmonijos per daug nesudomino. Pavyzdžiui, kam rūpi Jo reikalavimas mylėti savo artimą kaip patį save? Užauginai vaikus? Ačiū. Susirgai vėžiu, tapai impotentu, ir – viskas, žmona įsimyli pačią save, nors sako, kad yra tikra katalikė“.
Šiaip taip sustabdžiusi pažįstamo vyriškio monologą, atsiprašiau ir... pradėjau kvatoti. Juokiausi, net ašaros tryško. Pagaliau, didžiausiomis valios pastangomis susiėmusi į rankas, paklausiau jo ar jis nejuokauja, nes taip tragikomiškai pasakoti apie savo nelaimę, na, dar tokio atvejo nesu girdėjusi. Jis atsakė, kad tai tik istorijos pradžia, juokingiausia ateityje, kai, išvežtas operacijai susirgs koronavirusu, nes ligoninės yra pačios pavojingiausios vietos jo amžiaus žmogui. „Ar pamiršote, kad esu rizikos zonos žmogus? Aš rizikuoju numirti nuo vienišumo ir koronaviruso, o ne nuo prostatos vėžio, suprantate? Idant nusiraminčiau (žmona, liaudiškai šnekant, vardan nusiraminimo nebeduoda ir suprantu ją: kas nori mylėtis su potencialiu numirėliu?), taigi, norėdamas nusiraminti, parašiau tokias optimistiškas eiles. Su jomis mintyse optimistiškai ir paliksiu šį man visai neblogai nusisekusį pasaulį, bet nelabai sėkminga pabaiga regis: „Ramybė pilna prisiminimų šviesių vaizdų ir žodžių patale / (lyg gerų draugų rate) / prigulęs pailsėsiu / vieta šilta / Jau laikas šypsosi šalia ir rodykle – pirštu į amžinybę kviečia / Gale / galu gale / šviesa...“
Galiausiai, toliau klausydamasi jo atviravimų apie, girdi, „neišvengiamai“ besiartinantį galą ir išklausiusi jo eiles, egzaltuotai apsiverkiau. Susigėdau dėl savo neadekvačios reakcijos į žmogaus širdperšos, dėl juoko jam tiesiai į veidą. Jis puolė mane raminti, padavė švarią, spindinčiai baltą, levandomis kvepiančią nosinę. Pasakė, kad jam palengvėjo pajutus mano užuojautą. Padėkojo už parodytą susirūpinimą juo ir giliai atsiduso. „Laukiau tokios pat savo žmonos reakcijos, laukiu ir dabar, bet jaučiu, kad nesulauksiu. Galiu, žinoma, pateisinti ją, gal ją tiesiog ištiko šokas, gal ji nenori susitaikyti su į jos saugumą besikėsinančia tikrove? Gal ji kurią nors dieną (būtų ne pro šalį, kad ta diena ateitų dar prieš man pakratant kojas) atsipeikės pagaliau. O atsipeikėjusi vėl imtų manimi rūpintis, vėl sakytų „myliu tave“, klaustų, kaip jaučiuosi… Žinote, kai dėka jūsų užuojautos kiek atsikvošėjau, regis, supratau jos šaltumo priežastis. Matote, žmona mūsų namuose penkis metus karšino savo sergančią motiną ir pati vos negavo galo. Jokios pagalbos iš valstybės nei pinigais, nei slaugėmis nesulaukėme. Į prieglaudą, antraip nei dabar jau Europarlamento nare tapusi Aušra Maldeikienė, žmonos mamos neišvežėme. Tai štai, tiek metų seno žmogaus priežiūra galimai iščiulpė žmonos paskutinius užuojautos likučius. Juk pagalvojus, kad ir mane teks karšinti…
Žinote, jeigu po operacijų suprasiu, kad man galas, tą galą pats sau ir pasidarysiu. Taip padarysiu gera savo žmonai. Vaikai jau suaugę, supras kas, kaip ir kodėl. Nepateisinu savižudybių, bet mano metuose, esant padėčiai be išeities, kam kankinti artimuosius? Kam leisti jiems kankintis matant mane kelis metus merdėjantį? Tai būtų toks – gal kiek ciniškas mano teisingumo aktas. Būti amžinais slaugytojais – ne, mano artimiausi žmonės šitokios dalios nenusipelnė. Tiesą sakant, net nesvarbu jų meilė man, svarbu mano meilė jiems, o dėl meilės, žmogus, ne tokiems sprendimams esi pasiruošęs. Dėl meilės savo artimui verčiami kalnai arba net išeinama į kitą pasaulį, Anapilin, savo noru. Kitaip tariant, parodyčiau aukščiausią atsidavimo laipsnį savo artimiesiems. Meilė viską pateisina, net ir nusikaltimus. Juk skaitėte apie vilnietį uždusinusį savo jau daržove tapusią motiną? Juridiškai jis – nusikaltėlis, morališkai… aš jį suprantu. Baisi mintis, bet gal jis taip pasielgė iš meilės motinai.
Mano atvejis daug lengvesnis morališkai ir teisiškai. Pakelti ranką prieš save ir tokiu būdu išvengti nežinia kiek laiko truksiančio merdėjimo, kai negali pats jau nieko padaryti, tik gulėti ir dar, neduok Dieve, būti visiškai sąmoningam… Net ir priešams šito nelinkiu, ką čia jau kalbėti apie šeimą. Vėl gi, kalbant šia jautria tema, neišvengiamai tenka kelti klausimą apie eutanaziją ir jos įteisinimą. Liberalioje demokratinėje visuomenėje, kurioje gyvename, kiekvienas turi turėti teisę į pasirinkimą, o gal klystu? Vardan žmogiškumo, neprarandant savigarbos, pasidaryti sau visai padorų galą, pavyzdžiui. Ir dėl meilės artimui.“
Įdėmiai vyro pasakojimo, gal, greičiau – išpažinties, klausiausi. Toks jausmas, kad atsitrenkiau į sieną. Žmogus viską tarsi protingai sudėliojo. Tik mano logika sako, kad yra aibės atvejų, kai žmogus jau lyg ir pasmerktas, bet vėžys švitinamas, išpjaunamas ir štai – stebuklas! „Pasmerktasis“ pakyla iš lovos ir dar visai normaliai gyvena – pilnas energijos ir azarto tam pačiam, tik ką prakeiktam gyvenimui „be išeities“. Žinau atvejį, kai įveikęs ligą, žmogus sėkmingai ūkininkauja, laksto sau su avimis po lankas, nudirba visus darbus (nes vėl pasidarė stiprus kaip jautis), išliko kūrybiškas ir sąmojingas. O tai, kad nebegali džiaugtis meile lovoje – who the fuck cares! Svarbiausia prasiilginai sau gyvenimą, atitolinai pabaigą maksimaliai iki to laiko, kai jau visiems ir pačiam sau nusibodai. Bet tada jau esi visiškas sukriošęs senelis, visiems įrodęs savo užkrečiantį gebėjimą gyventi. O jei sukriošęs, tai jau visiems ir taip aišku, kad galas neišvengiamas – visi jau senai susitaikę su šia mintimi. Aš pati asmeniškai kartais kalbuosi su Dievu. Šiuo atveju į jį kreipčiausi šitaip: „Dieve, kurs esi danguje, tebūnie pašventintas tavo vardas. Leisk man numirti staiga, be jokio perspėjimo, be jokio pasiruošimo. Leisk užmigti ir neatbusti ir tik tokiu atveju tikėsiu Tavimi ir Tavo užuojauta Tavo paties pagamintam, trapiam, amžinai savimi nepatenkintam žmogui, įskaitant ir mane“.
Visą šią litaniją išdėsčiau mano pašnekovui. Jis nuoširdžiai nusijuokė, nors jo akyse vis dar mačiau liūdesį. „Žinote“, – pasakiau, – eikite namo, apkabinkite savo jus mylinčią žmoną, atleiskite jai jos jūsų įsivaizduojamą nejautrumą, nes argi verta pyktis be jokio rimto pagrindo? Akivaizdu, kad sužinojęs savo diagnozę, jūs supanikavote. Bet kažkur skaičiau: „drąsus ne tas, kuris nebijo, bet tas, kuris nugali baimę“. Panašiai ir su meile. Štai ką sakė Švedijos karalienė Kristina Vaza XVI amžiuje. Tai ta, kuri buvo labai išsilavinusi – mylėjo menus, domėjosi įvairiais mokslais, dievino medžioklę ir moteris (nes buvo lesbietė). Ji laisvai kalbėjo danų, graikų, ispanų, italų, lotynų, olandų, vokiečių kalbomis. Tarp jos mėgstamiausių autorių buvo Ezopas , Cezaris, Justinas, Livijus, Vergilijus. Jos rūmuose Stokholme svečiavosi filosofai Dekartas ir Paskalis. (Nuo šalčio rūmuose Dekartas ten ir mirė nuo plaučių uždegimo, vis ne nuo prostatos vėžio). Galiausiai Kristina atsisakė Švedijos karalienės sosto, tapo katalike, vienuole, dar nesėkmingai siekė 1688 metais tapti Abiejų Tautų Respublikų karaliene ir mirė laiminga Romoje. Tai štai, Kristina buvo žinoma ir kaip aforizmų autorė. Dar vienas jos perliukas: „Jeigu nori būti mylimas – mylėk!“. Taip kad, mielas pone, suimkite save į rankas ir, semdamasis galios iš meilės, gyvenkite įprastą gyvenimą, stenkitės džiuginti kitus nepaisydamas jūsų įsivaizduoto, menamo galo. Tai sakau kaip moteris, nes moterys visada yra stiprioji lytis, ką bemanytų visokie su demokratija ir mokslu susipykę religingi konservatoriai. Eikite, apkabinkite žmoną ir vaikus, pasakykite, kad mylite juos, kad gyvenimas yra nuostabus ir jūs stengsitės padaryti jį dar gražesnį. Kol tik turėsite jėgų.
Jis mane apkabino, padėkojo. Pasijutau vos ne pranaše arba gyvenimo couchere. Koks tragiškas terminas… koks idiotas jį sugalvojo?
