Senajame Testamente yra parašyta, kad pirmoji moteris, Ieva, buvo sukurta iš Adomo šonkaulio, kitaip tariant, klonuota. Todėl moteris buvo laikoma silpna ir netobula būtybe, kuri linkusi į blogį. Senajame testamente surašyti mitai apie „nusidėjimą“, „gundymą“ buvo Ieva nuskynė vaisių nuo medžio ir pasiūlė Adomui, kuris nesipriešindamas suvalgė, kas paduota.
Istorijos bėgyje lytinis aktas buvo laikytas žmogų žeminančiu, gyvulišku veiksmu, o moteriška lytis suvokiama kaip „prastesnė“, kaip blogio sėjėja. Nuo neapykantos seksui – tik menkas žingsnelis iki krikščioniškosios kultūros kančios ir gėdos, neapykantos moterims.
Vyro ir moters santykiai viduramžiais toleruojami tik tada, kai reikia pratęsti giminę. Dėl tokios krikščionybės klaidos dar ir dabar kaimuose gyvena moterų, kurios kenčia nuo prieš daugiau kaip du tūkstančius iš kartos į kartą perduodamo komplekso ir negali būti laimingos.
Vyras, iš kurio reikalaujama susilaikymo, greitai imdavo nekęsti savo aistrų objekto – moters. Paversdamas moterį nedora viliotoja, jis išsivaduodavo iš savojo kaltės jausmo.
Naujajame Testamente viskas kiek kitaip, moteris jau laikoma žmogumi, nes Jėzus Kristus gimė iš nekaltos Mergelės Marijos. Ir tai rodo, jog vertinama tik nežemiška moteris, moteris, kokios nėra. Nors evangelijose į moterį žiūrima kaip į žmogų, tačiau apskritai Naujajame Testamente ir žemiška moteris, ir lytinis gyvenimas vertinamas neigiamai.
Apaštalas Paulius teigia, jog „geri yra nevedę vyrai, našlės ir mergelės“. Krikščionybė nekaltybę pavertė idealu. Tačiau ar tai teisinga? Juk Dievas sukūrė ne dvi skirtingas lytis – vyrą ir moterį… Taip išeitų, jog ne pats Dievas siekė žmonių nekaltybės, o tokį mitą sukūrė patys krikščionys.
Moteris, meilė ir seksualumas vėl imami vertinti viduramžiais. Moteris tapo riterių garbinimo objektu. Svarbią vietą riterių kultūroje užėmė turnyrai, kurie išliko ir po to, kai buvo nustota garbinti moterį.
Karinga viduramžių atmosfera – didikų tarpusavio vaidai, riterių armijos kautynės, kryžiaus žygiai – anksčiau laiko nuvarė į kapus daugybę vyrų. Europoje radosi daug paveldėtojų ir našlių, kurioms tarnavo dešimtys, netgi šimtai ar tūkstančiai atsidavusių riterių.
Ir nors riterių kultūros apraiškos buvo labai nutolusios nuo gyvenimo, tačiau jos ilgam padarė teigiamą įtaką vyrų ir moterų santykiams.
Moterims viduramžiais buvo leidžiama užsiimti visais amatais, kokių jos tik moka. Jos dirbo mėsininkėmis, auksakalėmis, batsiuvėmis, odadirbėmis, šilko audėjomis, aludarėmis, kepėjomis, jos prekiavo geležimi ir prieskoniais, siuvo pirštines ir diržus, pinigines ir skrybėles, liejo žvakes ir nėrė tinklus, vertėsi mažmenine prekyba. Prancūzijoje būta cechų, skirtų tik moterims. Vyras privalėjo dar mokydamasis pasirinkti amatą ir nekeisti jo, tačiau moteris galėjo užsiimti tuo, kuo norėjo.
Tačiau moteris viduramžiais negailestingai žemino skelbimas raganomis. Tai reiškinys, neturintis jokių analogų. „Raganas“ intensyviausiai gaudė įpusėjus septynioliktajam šimtmečiui.
Kadangi Europoje viduramžiais bažnyčia buvo visagalė, ji savivaliavo, kaip tik norėdavo. Be gailesčio Eretikus ir raganas degindavo ant laužo. Jei nepavykdavo moters apšaukti raganavimu, ją paskelbdavo eretike ir vis tiek sudegindavo.
Viduramžiais nepagarbiai buvo žiūrėta ir moters fiziologiją. Menstruacijų metu moteris būdavo laikoma „nešvaria“, ji negalėdavo tomis dienomis gaminti maisto, laistyti gėlių.
Bažnyčios reformacija įnešė į moters ir šeimos gyvenimą naujų vėjų. Nuo Reformacijos iki Prancūzų revoliucijos susiformuoja tradicinė šeima.
Viduramžiais vyravo didžiulė šeimyninė bendruomenė, o viduramžių pabaigoje prasideda suindividualėjimas.
Tradicinėje šeimoje tikėti autoritetu reiškė savanoriškai paklusti šeimos galvai. Jaunimas susitaikė su tuo, kad šeimos galva išrenka jiems sutuoktinį, žmona klausydavo visų vyro norų, o tarnai, laikyti kone vaikais, paklusdavo šeimininko valiai.
Netgi valdančiosios karalienės turėjo balansuoti tarp dviejų prieštaringų vaidmenų – paklusnios žmonos ir tautos valdovės. Viena iš jų – karalienė Viktorija – pasižymėjo ypatingu pamaldumu ir seksualiniu susikaustymu. Netgi jos valdymo epocha buvo vadinama karalienės Viktorijos era ir garsiausias to meto šūkis buvo : „Ledi nejuda“.
Po 1789m., kai įvyko Prancūzų revoliucija, padėtis vėl šiek tiek pasikeitė.
Moterys karaliui išdėstė savo reikalavimus. Jos prašė uždrausti vyrams užsiiminėti tokiais amatais, kurie buvo grynai moteriški – siuvimu, siuvinėjimu, nėrimu… Moterų dalyvavimas revoliucijoje primena jų dalyvavimą religiniuose sąjūdžiuose. Jos su užsidegimu, pasiaukojamai, tikėdamos idėjomis kartu su vyrais kūrė geresnį pasaulį. Moterys šį tą išsikovojo: santuoka keičiama civiline sutartimi, įstatymiškai įteisinta ištuoka, kai dukterys lieka su motina, o vyresni sūnūs – su tėvu. Žmonoms suteikiama teisė į šeimos turto dalį, o dukterys gali paveldėti tiek pat, kiek ir sūnūs. Nesantuokiniai vaikai paveldi tėvų turtą tuo atveju, jeigu jie pripažįstami savais.
Tačiau moteris ir toliau buvo gerbiama už tas pačias savybes, kaip ir anksčiau: ji privalėjo būti darbšti šeimininkė, gera žmona ir motina.
Susiformuoja buržuazinė šeima. Tai buvo trumpalaikė narių sąjunga. Atvira giminei ir visuomenei. Aštuonioliktame šimtmetyje atvira sąjunga tampa uždara mažąja šeima. Didėja individualumas.
Mažojoje šeimoje moteris ir toliau yra vyro engiama. Ją šeimos galva galėjo mušti, reikalauti paklusnumo. Vyrui būti seksualiam – garbė, o seksualiai laisva moteris vadinama paleistuve.
Tačiau mažojoje šeimoje jau ėmė atsirasti vietos ir dvasinai meilei, interesų bendrumui. Santuoka buvo sąjunga, „kuriai abi pusės mielai pritaria, idant gyventų kartu kaip ištikimi draugai, kits kitam padėdami ir paguosdami, vengdami nešvarybės ir augindami vaikus Viešpaties baimėje“.
Tikėtasi, kad sutuoktiniai mylės vienas kitą, tačiau tėvai ir toliau rūpinosi vedybomis. Moters paklusnumas laikytis pavykusios santuokos sąlyga. Be nuolankumo, jos privalėjo mylėti ir gerbti vyrą, kad ir koks jis bebūtų.
Nors tėvai ir parinkdavo savo vaikams sutuoktinius, tačiau vis daugiau santuokų buvo sudaroma iš meilės.
Tais laikais itin nepalankiai buvo žiūrima į nesantuokinius ryšius. Jų galėdavo turėti tik šeimininkas su savo tarnaitėmis. Jei tarnaitė pastodavo, ji būdavo negailestingai išvaroma iš ūkio.
Pasitinkant naujuosius laikus ir vykstant industralizacijai, moterys ėmė dirbti ir užsidirbti. Tačiau po vedybų moteris vis tiek turėdavo mesti darbą ir atsidėti šeimai. XIX amžiuje imta slopinti moters seksualumą, nes dirbdama ir užsidirbdama ji ėmė laisvėti. Buvo elgiamasi taip, lyg lytinio gyvenimo apskritai nebūtų.
Garbinama moteris-mergaitė, kuri turėjo būti paklusni ir darbšti, bet tuo pačiu ir trapi, naivi, ir niekinama seksuali moteris.
Išoriškai užgniaužus seksualumą, „pogrindyje“ vešėjo prostitucija, bordeliai, užslopintai ir prasiveržusiai aistrai patenkinti atsirado įvairiausių iškrypėliškų prostitucijos rūšiį, pavyzdžiui, vaikų prostitucija, įsigalėjo sadizmas-mazochizmas. Apie užslopintos aistros pavojus rašė ir to meto seksologas Zimundas Froidas.
Socialistinio judėjimo metais moterys, tokios kaip Klara cetkit, Roza Liuksemburg, suvokė revoliuciją kaip demokratinį, humanišką reiškinį. Jos siekė demokratijos ir masių raštingumo, jos buvo tarptautinio judėjimo už taiką narės ir kovojo už moterų teises.
Aukštesniųjų ir viduriniųjų klasių moterys išlaikė ligonines ir senelių prieglaudas, organizuodavo plačias rinkliavas vargšams.
Jos tapo mokytojomis, pašto panelėmis, gydytojomis, graviruotojomis, telefonistėmis, medicinos seserimis, sociologėmis, rašytojomis, matematikėmis.
Galų gale moterys išsikovojo ir teisę balsuoti. 1906 metais suomės pirmos Europoje gavo balsavimo teisę valstybiniuose rinkimuose. Tai atsitiko tarsi savaime: šalis priklausė rusijai ir karštai kovojo už nepriklausomybės atkūrimą. Siekiant kuo didesnės paramos iš liaudies fronto, buvo paskelbta visuotinė ir lygi balsavimo teisė. Taigi socialistinėms revoliucijos moterys turi būti dėkingos už balsavimo teisę, už teisę į darbą ir į mokslą.
Pagaliau imta suprasti, kad moteris patiria pasaulį truputį kitaip negu vyras. Tas skirtumas yra labai nedidelis, tačiau visgi jo paneigti negalima. Tik po šio praregėjimo moterys tapo labiau suprantamos ir nustojo būti antrąja lytimi. Šiomis dienomis vyrai ir moterys jau randa bendrą kalbą.
