Kieno tai darbas?
Mano bičiulis negacionistas žino: tų, kurie sukūrė koronavirusą. Tikriau tariant, koronaviruso šmėklą. Informacinę pandemiją, kurią kažkas išmaniai pavadino infodemija. Nes paties koronaviruso juk nebuvo. Buvo tik gluminanti žmonių bauginimo orkestruotė, tokia galinga, kad net dabar, kai apsauginių kaukių prievolės nebeliko, kai kurie infodemijos negrįžtamai paveikti subjektai eina pasivaikščioti į parką su kauke. Gal net miegoti eina su kauke.
Taip kalba mano bičiulis – koronaviruso negacionistas. Ir jis visiškai nepyksta šitaip pavadintas. Negacionizmas yra neigimas, negacionistas yra neigimo proceso dalyvis. Neigimas yra tiesos ieškojimas. Tiesos ieškojimas yra kelias į laisvę. Kažkas anksčiau ar vėliau turi jį praskinti, ir tai atliks negacionistai.
Istoriškai negacionistais vadinami labiau už kitus (tam tikra prasme) išsilavinę asmenys, kurie neigia Holokaustą. Netiki ir todėl neigia. Reiškia nuomonę: nacizmo beprotybė gal ir buvo, beprotis Hitleris irgi buvo, bet juk ideologinių beprotybių ir bepročių istorijos eigoje pasitaiko reguliariai. Kadangi Holokaustas labiau primena racionalų, strategiškai konstruotą, techniškai be priekaištų vykdytą masinį žudymo mechanizmą, ką gi – bepročiams tokie reiškiniai nebūdingi. Negacionistai juos paneigė. O jeigu kažkas pabando neigti negacionistus ir jeigu tas kažkas yra valstybių teisėsauga, negacionistai tampa režimo persekiojamais kovotojais už tiesą. Tarkime, anglų istorikas Davidas Irvingas išgarsėjo parašęs keletą veikalų, kuriuose suabejojo žydų Holokaustu. Iš pradžių jo požiūris į žydų tragediją buvo vadinamas „netradiciniu“, o vėliau, kai Austrijos teismas D. Irvingą nuteisė 3 metams laisvės atėmimo negacionistas parašė savo paties – persekiojamo žmogaus biografiją.
Atsirado įvairiausių negacionizmo krypčių ir jų adeptų. Vieni neigia JAV numestas atomines Japonijoje. Kiti neigia sovietinius gulagus. Treti užsiėmė Katynės žudynių negacionizmu. Turkai neigia genocidą Armėnijoje. Yra netgi AIDS infekcijos negacionistų tvirtinančių, kad tai farmacijos pramonės išsigalvotas biznis.
Kažką aistringai neigti, pasiskelbti negacionistu – madingas užsiėmimas. Visi tiki, o tu sakai, kad jie – kvailiai. Rezultatas? Tampi matomas ir žinomas, nes daryti tai, ko niekas nedaro yra teisingas būdas išgarsėti.
Koronaviruso negacionistų niekas nepersekioja ir į kalėjimą nesodina, todėl jie kol kas negali skelbtis persekiojamaisiais. Mano bičiulis negacionistas, balandžio pabaigoje pradėjęs abejoti, gegužę jau stipriai abejojęs, birželį jau buvo pilnas abejonių dėl pandemijos. Liepos mėnesį jis reiškia pasiryžimą visais įmanomais būdais neigti koronavirusą ir skleisti neigimą kuo plačiau. Kol kas jo neigimo kanalas yra asmeninė feisbuko paskyra, bet nereikėtų manyti, kad tuo viskas ir baigsis. Tai, ko nepajėgia vienas negacionistas galbūt nuveiks negacionistų būrys; tai, ko nesugeba negacionistų būrys atliks negacionistų armija. O armija yra armija.
Mano bičiulio negacionisto nuotaika ir pasiryžimas neigti kasdien stiprėja. Užsikrėtimų skaičius pasaulyje auga, tiesiogine proporcija didėja ir negacionistų pasiryžimas. Dabar, kai susirgimų Kovid 19 skaičius pasiekė ir viršijo 15 milijonų, ir tai yra maždaug tris kartus daugiau už įprastinį metinį gripo epidemijos skaičių, mano bičiulis negacionistas tris kartus tvirčiau nusiteikęs neigti koronavirusą negu prieš porą mėnesių.
Kartais susimąstau: ar nebus taip, kad vienoje stipriai gebančių abejoti žmonių valstybėje bus įsteigta koronaviruso negacionistų partija, paskui ji bus įsteigta antroje valstybėje, trečioje, galiausiais gims Europos negacionistų unija, ir ji gaus vieną kitą kėdę Europos parlamente. Šiam politikos dariniui kelią į valdžią galėtų sustabdyti nebent vakcina. Tačiau nereikėtų pamiršti: negacionistai neigia viską, kas susiję su koronavirusu, įskaitant ir vakciną. Todėl vakcina jiems ne kliūtis, o dar vienas malonus neigimo objektas, kuriam teks skelbti karą.
Ne veltui mano bičiulis negacionistas kartais susimąsto ir giliai atsikvėpęs lyg nenorom pateikia gana siaubingą prognozę: „Vakcina? Globalus, prognozuojamas būdas sumažinti žmonių populiaciją planetoje. Arba ją genetiškai paveikti. Nėra koronaviruso, nereikia ir vakcinos. Bet jeigu koronavirusas sukurtas, bus sukurta ir vakcina. Mūsų visų nelaimei...“ Taip kalba mano bičiulis negacionistas.
Turiu pripažinti: jis nestokoja logikos. Negacionistinės logikos! Ir jis – mano bičiulis negacionistas neatsirado iš niekur ir iš nieko. Pavyzdžiui, Italijoje – šalyje, kuri pirmoji Europoje buvo parklupdyta pandemijos – pirmieji negacionistai buvo politikai ir administracijų vadovai. Jie neigė vasario mėnesį, neigė kovo mėnesio pradžioje. Paskui kai kurie apsiramino. Tarkime, Italijos kairiųjų lyderis Nicola Zingaretti vasario 27 – ąją Milane geria viešai aperityvą skelbdamas žinią „Tik nereikia panikos!“ Kovo 7 – ąją jis skelbia kitą žinią: „Aš užsikrėčiau!“ Panašiai Milano meras Giuseppe Sala kovo mėnesį miestiečiams įsako nebijoti, eiti ir gerti aperityvą, o gegužės pabaigoje užsikaria ant Milano „Duomo“ stogo ir maldauja Madonos sustabdyti virusą. Kai kas netiki, kad Milano meras taip galėtų elgtis, bet netikintiems meras rodo selfį pasakojantį kaip jis maldauja ant „Duomo“ stogo.
Mano bičiulio negacionizmą subrandino įvairūs maži ir dideli negacionizmai, jie gana tvirtai susicementavo, susidėliojo į tarpusavyje sukibusius neigimo sluoksnius. Pirmasis sluoksnis – makro lygio, vizualinis. Kitaip tariant, paremtas patirtiniu principu „matau – nematau“. Kai aš sakau, kad Šiaurės Italijoje – Bergamo provincijoje šimtai, tūkstančiai žmonių mirė nuo koronaviruso mano bičiulis negacionistas išklauso ir užduoda seriją klausimų: „O tu matei kaip jie ten mirė? Nuo ko mirė? Ar tikrai mirė? Stovėjai šalia lovos mirties akimirką? Išgirdai paskutinį koronaviruso aukos atodūsį?“
Ką aš galiu pasakyti? Ne, šalia nestovėjau, paskutinio atodūsio negirdėjau, plokštėjančios encefalogramos nemačiau, kūną apleidžiančios sielos taipogi nepastebėjau.
„Tai va...“ – mąsliai pastebi mano bičiulis negacionistas.
Nepasiduodu. Primenu ir rodau videosiužetą: liūdna, rūsti sunkvežimių rikiuotė. Visas pasaulis ją matė, žiūrėjo, kaip Bergamo gatvėmis naktį važiuoja kariškų sunkvežimių kolona, sunkvežimiuose – karstai su mirusiais nuo koronaviruso, juos išveža, nes nėra kur laidoti. Mano bičiulis negacionistas pripažįsta matęs tą video. Iš pradžių patyli. O paskui – klausimų serija: „O tu tikrai žinai, kad tuose sunkvežimiuose buvo karstai? Tikrinai? Karstuose – tikrai buvo mirusieji nuo koronaviruso? Kur įrodymai? Gal ten tik šiaip kariškiai per miestą važiavo? Gal, pavyzdžiui, ten filmą apie karą suko?“
Turiu pripažinti, kad kariuomenės sunkvežimių netikrinau. Ir niekas netikrino. Paskui truputį pradedu nervintis ir primenu, kad Antrojo pasaulinio karo irgi iš arti nemačiau. Drezdene nebuvau. Berlyno šturmo neuosčiau. Tik filmuose mačiau. Tai ką? Nebuvo Antrojo pasaulinio?
Mano bičiulis negacionistas siūlo pereiti prie statistinių koronaviruso duomenų aptarimo. Oficialioji statistika, kurią tvarkė tie, kurie buvo suinteresuoti baimės ir streso sklaida medijose verta unitazo. Taip sako mano bičiulis negacionistas. Neigti statistiką, ją analizuoti, esktrapoliuoti, apvartyti – vienas svarbiausių visų negacionistų užsiėmimų. Pats paprasčiausias neiginys yra šis: ką jie ten susumavo? Jeigu senjoras mirė nuo infarkto, kurį sukėlė pandemijos sukeltas stresas ir mirdamas jis turėjo šiek tiek temperatūros – tai reiškia, kad jis yra koronaviruso auka? Susumuotas? Įtrauktas į statistiką? Štai jums ir statistika... Verta unitazo. Italijoje ir Ispanijoje 70 proc. atseit nuo koronaviruso mirusių aukų buvo vyresnio amžiaus žmonės. Tai apie ką mes čia kalbame? Norime, kad vyresnio amžiaus žmonės nemirtų? Norime nemirtingumo?
Apsaugok Viešpatie, į nemirtingumą šiapus nepretenduojame. Nebent anapus. Šiaip ar taip, koronaviruso susirgimų, hospitalizavimo, mirčių statistika yra šėtono ir infodemijos darbas. Kažkam naudingas, be jokių abejonių.
Bandau teirautis bičiulio negacionisto, kam gi jis galėtų būti naudingas. Jis nusistebi: „Nejaugi iki šiol nesusigaudei?“ Jaučiuosi absoliutus nevykėlis, maldauju apšviesti. Apšviečia: viskas labai paprasta, – kuo blogesnė statistika, kuo daugiau senukų mirusių nuo atseit koronaviruso, tuo daugiau milijardų iš ES katilo. Prieštarauju: pernelyg ciniškas požiūris. Mano bičiulis triumfuoja: tam mes – negacionistai ir esame, kad nepatogią tiesą naiviems žmonėms į akis pasakytume.
Ginčytis su negacionistu – tuščias darbas. Kuo labiau neigi negacionistą tuo jis tvirčiau laikosi negacionizmo. Žymiai perspektyvesnis būdas jį pagirti, paskatinti. Ką ir darau: sveikinu bičiulį su logikos triumfu ir siūlau išgerti stiklą šalto alaus. Išgeriame šalto alaus, bičiulis negacionistas atsipalaiduoja. Labai nedaug, bet praskleidžia ideologinių simpatijų užuolaidą. Jis prisipažįsta, kad dievina koronaviruso negacionistus – kietus vyrus, pasaulio viešpačius. Na o tikintieji pasakomis apie mirtinai pavojingą ligą – sukti leftistai, melagiai, subobėję pietiečiai ir t.t.
Bičiuli, kas tie pasaulio viešpačiai? Kaip tai kas? Galingi vyrai, jie valdo valstybes nepasiduodami pasaulinei koronaviruso isterijai. Vienas – Londone, kitas – Vašingtone, trečias – Brazilijoje.
Na štai, mano valanda atėjo. Maloniai primenu, kad du iš trijų galingųjų – vienas Londone, kitas – Brazilijoje jau užsikrėtė, trečiasis pagaliau nutarė kalbėti tautai užsidėjęs kaukę. Visų trijų supernegacionistų valdomų valstybių užsikrėtimų skaičiai – rekordiniai. Tai ką?
Nieko. Mano bičiulis negacionistas pateikia tris labai negacionistinius paaiškinimus. Pirmas – gripas ir tiek. Antras – unitazo verta statistika ir tiek. Trečias – negacionistai nebijo nieko. Ir tiek.
Štai koks jis – mano bičiulis negacionistas!
