Likusius Latvijoje Erikos tėvą, motiną, seserį ir senelę nužudė.
1941 m. birželio 23 d., po to, kai nacistinė Vokietija užpuolė SSRS, be tėvų žinios iš Latvijos į Tatarstaną evakavo apie 350 vaikų iš pionierių stovyklų. Juos atvežė į kaimą Didysis Mengeris, ten įkūrė latvių vaikų namus ir internatinę mokyklą. Ši evakuacija išgelbėjo nuo mirties mažiausiai 13 žydų vaikų.
Trys sunkios kelionės savaitės
1941 m. birželį 15-metė Liepojos gyventoja Erika Jakobi poilsiavo pionierių stovykloje Krotėje, už 40 km nuo Liepojos. 1941 m. ankstų birželio 22-osios rytą nacistinė Vokietija sulaužė nepuolimo sutartį ir užpuolė Sovietų Sąjungą. Jau birželio 23 vokiečiai užėmė Priekulę, o kitą dieną – Gruobinią.
Birželio 23 d. tuometinis Liepojos partijos komitetas priėmė sprendimą evakuoti vaikus iš Krotės stovyklos kur nors toliau nuo fronto linijos. Evakuacija prasidėjo vakare, jai vadovavo mokytoja Aleksandra Arnė. Vaikai kartu su mokytojais tris savaites ėjo pėsčiomis ir važiavo traukiniu, patyrė antskrydžių ir apšaudymų, kol galiausiai pasiekė Tatarstaną. Jų gyvenimas vaikų namuose buvo labai sunkus, trūko elementarių daiktų – lovų, antklodžių, indų. Jie mokėsi mokykloje, tačiau neturėjo nei sąsiuvinių, nei vadovėlių. Pagrindinis jų maistas buvo avižinė košė, rauginti kopūstai ir duona. Dėl vitaminų trūkumo daugelis vaikų sirgo šiltine ir kitomis ligomis. 1942 m. žiemą keli vaikai mirė.
Bet, nepaisant daugelio sunkumų, vaikai nesiskundė – jie šventė šventes, draugavo, rašė laiškus ir džiaugėsi savo vaikyste, kiek tai buvo įmanoma karo sąlygomis. Susidaryti įspūdį apie latvių vaikų gyvenimą Tatarstane galima iš Erikos Jakobi surinktos medžiagos, kurią jos giminaičiai atidavė muziejui „Žydai Latvijoje“.
Sveikinimai ant kartono pakelių
Nuotraukos, kuriose įamžinti vyresnieji vaikų namų auklėtiniai ir jų mokytoja Aleksandra Arnė. Spalvoti lapeliai ir kartono pakeliai, iš kurių vaikai gamino atvirukus ir sveikino vieni kitus įvairių švenčių proga.
Pakelis nuo vitamino C, kurio vaikai ėmė reguliariai gauti, tik baigiantis karui, ir kurį prisimindavo kaip didelį gardėsį, nes jis buvo apelsinų skonio.
Tais metais Erika susirašinėjo su latvių kareiviu Nikolajumi Kaukičiu, kuris tarnavo Raudonojoje armijoje, 43-iojoje latvių šaulių gvardijos divizijoje. Jis pakiliai rašė pionierei apie tėvynės išvadavimą iš fašistų ir ragino visus nuoširdžiai dirbti ir mokytis. „Labai greitai gavau jūsų laišką. Regis, jūs daug dirbate. Tai gerai, nes dabar toks metas, kai mūsų tėvynės patriotai visas jėgas atiduoda darbui ir tėvynės išlaisvinimui“, – rašė Erikai Nikolajus.
Jo laiškuose buvo ir paprastų, nuoširdžių eilučių apie gyvenimą fronte: „Namų šilumą visai pamiršome. Kaip ir miegojimą minkštoje lovoje, valgymą iš lėkščių, žodžiu – viską, kas anksčiau atrodė būtina kultūringo žmogaus gyvenimui. Žali laukai, tankūs miškai, lygumos ir daubos – štai kur gyvena kareiviai. Siaura, drėgna žieminė su mažyčiu langeliu, vakaras prie mažos krosnelės, dažnai be vietos miegojimui, jau nekalbant apie stalus ir kėdes.“
Išliko ir Erikos atminimų sąsiuvinis, į kurį vaikų namų auklėtiniai ir mokytojai rašė savo palinkėjimus mergaitei.
Vieną palinkėjimą parašė mokytoja Marija Sudmale, kurios vyras buvo partizanas, sovietų aktyvistas Imantas Sudmalis.
Kaip Erika liko viena
1941 m. birželį Erika ir jos sesuo Jente turėjo važiuoti į pionierių stovyklą, bet Jente susirgo, todėl Erika viena išvažiavo į stovyklą.
„Prasidėjo karas ir mokytoja Aleksandra Arne visus vaikus iš stovyklos evakavo į Rusiją. Erikos teigimu, pavyko evakuoti tik vieną traukinio sąstatą, kuriame buvo pionieriai iš Krotės stovyklos. Vaikai nuėjo pėsčiomis kelis šimtus kilometrų. Kartais juos pamaitindavo valstiečiai, bet neretai teko gerti iš balų, valgyti medžių lapus. Silpnesni vaikai pakeliui mirė. Galiausiai jie pateko į latvių vaikų internatą netoli nuo Kazanės“, – pasakojo Tania Rekis.
1945 m. Erika grįžo į gimtąją Liepoją. „Kaimynai papasakojo jai apie jos šeimos likimą. Jos tėvą sušaudė 1941 m., vos tik į miestą įžengė vokiečiai. Jį nušovė gatvėje, nes buvo panašus į žydą. Erikos sesuo, mama ir senelė iki 1945 m. slapstėsi Liepojoje, vienos šeimos namuose, paskui juos įskundė kaimynai, ir visą šeimą sušaudė“, – teigė T. Rekis.
Holokausto tyrėjo Edvardo Anderso teigimu, Erikos tėvą Elchononą Jakobi, kuris buvo kirpėjas, nušovė 1941 m. birželio 29 d. gatvėje, einantį pas gydytoją. Tą dieną mieste dar vyko mūšiai.
Erikos motina Šeine Rachel ir sesuo Jente iki 1945 m. slapstėsi įvairiose šeimose Liepojoje. Šeine Rachel nežinojo, kad vyrą nušovė. Jo ieškodama ji atėjo į senus savo namus, o ten ją pamatė kaimynai ir įskundė policijai. Greitai Erikos mamą ir seserį sulaikė, atvežė į Škedės kopas ir sušaudė.
Po karo Erika apsigyveno Rygoje, netoli nuo Janio Lipkės šeimos. 1993 m. išvyko į Izraelį. Ji mirė 2017 m.
