Suprantama, dienomis, kai karo veiksmų zonoje buvo nenumatyta aktyvių kovos veiksmų, kariai be darbo nesėdėjo – apkasų tvarkymas, skalbimas ir dezinfekcija, graužikų naikinimas, pozicijų stiprinimas, higieninės procedūros, ginkluotės ir amunicijos tvarkymas ir dar daugybė svarbių kariškų reikalų, kurie retai kada rodomi filmuose. Paprasčiau tariant, kasdienė karo lauko buitis. Tačiau atostogos nuo karo apkase neįmanomos. Jeigu šiandien tu nesiruoši pulti, labai galimas dalykas, kad tau teks aršiai gintis. Jeigu ne nuo artilerijos apšaudymų ir vilnimis užgriūvančių priešo puolimų, tai nuo diversantų, kurie nieko prieš užmėtyti tave granatomis ir pribaigti durtuvais. Būtent tokie išpuoliai buvo tapę vokiečių „vizitine kortele“.
Dieną visa anksčiau aprašyta veikla buvo teoriškai įmanoma tik pasislėpus savo apkasuose už patikimų brustverų (iš grunto supilti pylimai apkasų viršuje, apsaugantys pėstininkus nuo kulkų ir skeveldrų), o naktį gyvenimas suaktyvėdavo ir apkasų viršuje – būdavo pristatomi šaudmenys ir maisto atsargos, neutralioje zonoje specialios komandos taisydavo artilerijos pažeistas spygliuotos vielos užtvaras, minuodavo tikėtinos priešo atakos kelius ir panašiai.
Naktis priklausė drąsiems, bet atsargiems. Retkarčiais neutralioje zonoje kildavo susirėmimų tarp skirtingų abiejų pusių padalinių ir nugalėtojo teisę dažnai nulemdavo vienas sėkmingas granatos metimas. Naktis, žinoma, buvo pats patogiausias metas „žvilgtelėti“ į priešo apkasus.
Jau nuo 1915-ųjų sargybinių likvidavimas ir naktiniai belaisvių pagrobimai vokiečiams sekėsi pavydėtinai puikiai, tačiau 1916 metų pradžioje tai padaryti darėsi vis sunkiau. Pradžioje taikyta technika naudojant artileriją pažeisti vielos užtvaras, išstatyti pasalos grupes ir laukti naktį ateinančių britų „remontinių“ komandų, tačiau pastarosioms apsaugoti buvo pasitelkti kulkosvaidininkai ir priskirti saugos būriai – vokiečiams reikėjo keisti taktiką.
Paprastai vėl būdavo pasitelkiama artilerija: padariusi įėjimus pro užtvaras, ji sukurdavo ugnies maišą, į kurį buvo „įdedamas“ vienas atskirai paimtas nedidelis dalinys, – keliai pastiprinimui pasiekti būdavo atkirsti. Priešui suklaidinti vienu metu buvo sukuriama daug tokių „maišų“, tačiau vokiečių apkasų „reideriai“ išsiruošdavo tik į vieną iš jų.
Tikriausiai nereikia sakyti, kad tai – pavojingi išpuoliai, į kuriuos imdavo išimtinai savanorius. Reido grupę sudarydavo nuo 20 iki 100 žmonių, nors yra žinoma ir stambesnių formuočių. Norinčių atsirasdavo daugiau, negu galima buvo paimti vienai atskirai operacijai įvykdyti. Visų pirma, tai buvo garbė – drąsos ir patirties įrodymas. Antra, sėkmingai pasibaigus reidui, grįžusieji būdavo apdovanojami: kartais – „Geležiniais kryžiais“ ir beveik visais atvejais – neeilinėmis atostogomis su kelione namo.
Jeigu įsivaizduojate minią karių, šliaužiančių priešo apkasų link, metančių granatas ir paskui šokančių viską kapoti kastuvėliais bei durtuvais, esate tik iš dalies teisūs.
Tarkime, reidas į netoli Beaumont-Hamelio kaimelio esančių britų apkasus buvo pradėtas planuoti 1916 metų vasario viduryje, o įvykdytas tik po dviejų mėnesių. Visą tą laiką trys 25 karių grupės treniravosi užnugaryje. Reido pradžioje britų apkasus, kurių ilgis – 200 metrų ir gynybos gylis – apie 150 metrų, 40 minučių daužė vokiečių artilerija, vėliau ugnį perkėlė į užnugarį ir taip atkirto galimus pastiprinimo kelius.
Vokiečiai laukė pasiruošę – kiekvienas „reideris“ nusiėmė skiriamuosius ženklus, liko tik balti raiščiai, pagal kuriuos galima atskirti, kas savas, kas svetimas. Kiekvienas karys pasiėmė po 8 granatas, pistoletus „Luger“ ir įspūdingą arsenalą šaltųjų ginklų. Beje, karininkai pro pirštus žiūrėjo į tai, kad kam nors labiau patinka savadarbis kinžalas bei kastetas iš namų negu standartinis armijos durtuvas, – efektyvumas ir patogumas buvo svarbiausia.
Reidas prasidėjo naktį iš 6-osios į balandžio 7-ąją. Vokiečiai iš savo apkasų pajudėjo dar krentant sviediniams ant britų pozicijų ir jiems pavyko prisėlinti nepastebėtiems. Kelios sekundės po paskutiniojo sprogimo blindažuose sėdinčius salyno karius užklupo rankinių granatų kruša, po kurios į apkasus sušoko vokiečių „reideriai“...
29-oji britų pėstininkų divizija tą naktį prarado 112 karių: 19 vokiečiai išsivedė kaip belaisvius, 43 žuvo ir 50 sužeistų. Du vokiečių kariai buvo užmušti ir keli – sužeisti.
Dar vyko daugybė panašių reidų iš abiejų konfrontuojančių pusių, kai kurie jų buvo sėkmingi, kai kurie – ne. Kovojančios pusės mokėsi viena iš kitos, o kovose vyras prieš vyrą žūdavo kariai.
Tokiomis dienomis karinėse suvestinėse mirgėjo įrašai „Vakarų fronte nieko naujo“...
