Nebūti dalykai, sujaukę „Lituanicos“ istoriją: sovietų gelbėtojai

Prisimenant Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlanto vandenyną 1933 m. liepos 15–17 d. dažnai minima neva paslaptinga jų žūtis, gandai apie pašovimą Vokietijoje. Tos senos paslaptys – lyg kolektyvinės atminties balta dėmė ar randas; iš kur ir kaip tai atsirado? Neseniai vienas skaitytojas per knygos „Lituanica. Nematoma pusė“ pristatymą iš auditorijos paklausė: atseit, kuo blogai, kad sovietmečiu buvo įamžinta „Lituanica“, juk antraip išvis prisimintume tik sovietų „Spartaką“ ir „Dinamo“?“ Klausimas – vertas milijono, kaip tik apie baltas dėmes ar randus: kaip iš tikrųjų veikia ir kaip mus vis dar įtakoja atmintis, kurią įdiegė okupantai? Ar prapultume be sovietų, ar kaip tik dėl jų turime aiškintis sujauktą istoriją? „Lituanicos“ tradiciniame pasakojime buvo įdiegti du didieji mitai – apie nacių sąmokslą ir sovietų išgelbėtą brangųjį paslaptingą paveldą. Mitus atpainiojus, spręsti, kas ir kuo blogai, tampa gan paprasta.

Kaip ir kas ką padėjo prisiminti

„Lituanicos“ istorija yra plati ir turtinga, ją dokumentaliai išnagrinėti pavyko tik pastaraisiais metais. Sykiu paaiškėjo, kad iki tol ilgiau nei 80 metų vyravęs tradicinis pasakojimas apie lakūnų žūties paslaptis, pražudžiusias kulkas ar kitus Vokietijoje grėsusius pavojus yra nepalyginamai skurdesnis įvykių ir veikėjų, temų ir problematikos požiūriu. Tik pala: ilgiau nei 80 metų?! Kaip ir kodėl net du, Berlyne ir Kaune 1933 m. atliktus oficialius „Lituanicos“ katastrofos tyrimus, kuriuos palankiai įvertino Vašingtonas, visiškai nusvėrė ir pergyveno kažkur iš šalies, iš Paryžiaus ir Strasbūro laikraščių paleista anoniminė žinutė apie pašovimą? Ar tikrai taip natūraliai susiklostė kolektyvinė atmintis? O jei ji buvo tyčia sujaukta ir nuskurdinta, tai kada, kieno, ko siekiant?

I DALIS. Nebūti dalykai, sujaukę „Lituanicos“ istoriją: „vokiečių išgamos“

Bent 1933-iaisiais išties galiojo taisyklė, kad jei gandai yra beverčiai, tai jie sukasi kaip plepalai, o jei politiškai naudingi, tai ir spaudoje. Kaip jau rašiau, gandai pirmiausia buvo paleisti S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvių Kaune antrą dieną, liepos 20-ąją, Paryžiuje leidžiamame antivokiškame Le Rempart. Tai buvo vietinės reikšmės vienadienė, anoniminė, aptaki žinutė: esą, kalbama, kad Vokietija slapta ginkluojasi, todėl lėktuvas galėjo būti „pripuolamai pašautas“. Gandus atkartojo Strasbūro Les Derniers Novelles, pasigavo ir iki pat JAV perdavė United Press. Taigi jie kilo strategiškai aktualiame regione, – iš už pietvakarinės Vokietijos sienos, kur nacionalsocialistų propaganda tikrai šaukė gresiant baisiausią prancūzų oro pajėgų pavojų ir tuo pat metu slapta, kaip patvirtinta JAV diplomatų konfidencialiuose šaltiniuose, aktyviausiai kūrė būsimos karinės oro gynybos infrastruktūrą: statė aviacinius švyturius, aerodromų takus ir panašiai. „Lituanica“ sudužo priešingame Vokietijos pasienyje, netoli Lenkų koridoriaus, kur tuomet buvo palyginti ramu, kur pasižvalgyti įskrisdavo lenkų lėktuvų ir kur vokiečiai po kelerių metų, diplomatų nuostabai, visgi paskelbė neskraidymo zoną. Kitaip tariant, jei gandai išvis kažką reiškė, tai propagandinei kontratakai „Lituanicos“ katastrofa buvo tiesiog puikus pretekstas. Kadangi nuo liepos 15 d. tarptautinė spauda susidomėjusi sekė amerikiečio W. Posto bei S. Dariaus ir S. Girėno „lenktynes“ per Atlantą, tai nieko keista, kad tas žinutes daug kas perspausdino, nors vėliau jų nebeprisiminė, nepatikslino ir nepatvirtino. Vėlgi dėsninga, kad rugpjūčio 20 d. Prahoje leidžiamas vokiečių socialdemokratų Neuer Vorwärts pranešė, esą vykstantis „Lituanicos“ katastrofos tyrimas Kaune patvirtino nacių nusikaltimą: palaikai buvę išniekinti, viename karste rastos trys rankos, iš vieno kūno išimta kulkų, o patys naciai tik paneigė paleidę „mirties spindulių“, bet neišsigynė, kad galėjo šaudyti iš kulkosvaidžių. Ir kai jau ši žinia pasiekė Lietuvą, tai Vokietijos diplomatai tiesiog užpuolė, ėmė kaltinti ir spausti Lietuvą, kad ji „laukiniais gandais“ atsidėkoja už besąlygiškai teiktą pagalbą per laidotuves (su tuo, beje, negalėjai nesutikti nemeluodamas), ir pareikalavo oficialiai paneigti prasimanymus. Taip gandai tapo ilgalaike vokiečių diplomatinio spaudimo priemone ir, šiuo požiūriu, Lietuvą nuo pat pradžių veikė politiškai nepalankiai. Tai buvo juolab didelis nuostolis pažinimui todėl, kad, tarkime, Dienos naujienų pradėtą intelektualesnę diskusiją šiais klausimais teko nutraukti dar ir dėl tautininkiškos cenzūros. Bet gal tas blogis dar nebūtų lemtingas, jei ne vėlesni įvykiai sovietmečiu.

„Laukiniai gandai“ – arba, kaip 1933 m. Užsienio reikalų ministerijai paraginus rašė kai kurie didesni Lietuvos dienraščiai, „nesąmonės“ ir „oro burbulai“ – apie „Lituanicos“ pašovimą Lietuvoje pavirto dideliu dalyku, gana įtakingu ir populiariu reiškiniu. Matyt, kategoriškas neigimas intrigavo žmones, kurstė vaizduotę. Bet kaip manote, kas ir kada paskelbė pirmųjų „įrodymų“, kada ir kur, kaip tiksliai įvyko apšaudymas? Gi sovietai, medžioję „liaudies priešus“.

1983 m. kultiniame režisieriaus Raimondo Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“ po dramatiškos „Lituanicos“ apšaudymo scenos rodomi neva dokumentiniai kadrai, mūro griuvėsiai plynoje pievoje, o naratorius skaito tokį tekstą: „Šios konclagerio liekanos – nusikaltimo liudininkės. Taip. Naciai šaudė į praskrendančią „Lituanicą“ iš konclagerio, ką tik 1933-iaisiais metais įsteigto Berlincheno apylinkėse. (...) Antrojo pasaulinio karo metais hitlerininkai čia sunaikino 43 tūkstančius žmonių.“ Ir jei šis filmas buvo vaidybinis, tai kitas – net labai dokumentinis: tam pačiam 50-mečio jubiliejui Roberto Verbos sukurtuose „Lituanikos“ sparnuose“ amžininkai liudijo apie Kaune regėtas kulkas, buržuazinės Lietuvos vyriausybės aplaidumą be „sąžinės graužimo“ ir savaime suprantamybę, kad „vokiečiai tai jau pyškino į juosiuos“. Kai tokie liudytojai kalba, jų reikia klausytis: ne vienas buvo perėjęs persekiojimą ir tremtis, – kaip, beje, ir garsusis rašytojas Jonas Dovydaitis, kuris 1957 m. pats pirmas okupuotoje Lietuvoje viešai nutraukė tylą ir demaskavo senąsias Soldino miško paslaptis savotišku partiniu manifestu Tiesoje, esą S. Darius ir S. Girėnas buvo hitlerininkų ir „taukais apaugusios lietuviškos buržuazijos“ aukos. Kai taip kalbama, reikia gebėti tinkamai klausytis: tai – savita mito logika, sužalota atmintis.

1933 m. liepos 24 d. pačių vokiečių pirminio tyrimo raporte išties buvo paminėta, kad, nepatvirtintomis žiniomis, iš Berlincheno savanorių darbininkų stovyklos pranešta apie matytas „Lituanicos“ signalines raketas (frazė nebūtinai tiksli, nes išliko tik šio raporto originalo vertimas į lietuvių kalbą). Be to, istorikams iki šiol nežinoma jokia stovykla prie Berlincheno – nei darbo, nei koncentracijos, nekalbant apie raketų regėjimus ir juolab šaudymą kulkosvaidžiais. Tad ką sovietų cenzoriai siekė įteigti „Skrydžiu per Atlantą“? Kaip atskleidė kino sovietų Lietuvoje tyrėjai (antai, Anna Mikonis-Rainienė ir Lina Kaminskaitė-Jančorienė), filmo kūrėjams duotos griežtos direktyvos, nes buvo „aišku, kad hitlerininkai lakūnus pašovė“. Filmo pradžioje – „Lietuva brangi“, pabaigoje – sovietų propaganda, o titrų priešakyje – filmo vyriausiasis konsultantas Vytautas Zenkevičius. 1958-aisiais jis buvo LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus pavaduotojas. Remdamasis jo pažyma, birželio 30 d. LKP CK biuras nutarė esant „politiškai tikslinga“ minėti S. Dariaus ir S. Girėno žuvimo 25-metį ir patvirtino nuoseklų politinių veiksmų planą bei propagandinę programą, kuri buvo tokia veiksminga, kad... iki šiol, štai, tenka apie ją rašyti.

Taigi 1957–1958 m. svarbiausiais veikėjais tampa ir istoriją dėsto tokie autoritetai kaip V. Zenkevičius, minėtame LKP CK biuro programiniame nutarime savotišku įgaliotiniu spaudai paskirtas J. Dovydaitis, garsusis disidentas, skulptorius ir poetas, antkapinį paminklą lakūnams Aukštųjų Šančių kapinėse sukūręs Vytautas Mačiuika (Antanui Sniečkui 1963 m. spalį LSSR KGB pirmininko plk. Alfonso Randakevičiaus jis pristatytas kaip Dailės instituto „talentingas studentas“, nors sykiu buvo ir agentas „Don“), jo įkvėpta ir kartu su juo 1963 m. spalio 6–7 d. Medicinos instituto (buv. VDU fakulteto) rūsio sienos nišoje paslėptus balzamuotus lakūnų palaikus atradusi S. Dariaus dukra Nijolė Dariūtė-Maštarienė, kuri pačiai nežinant buvo paskirta planingo sujudimo vėliavneše, ir keli kiti susipratusieji arba suprotintieji LSSR visuomenininkai, kurie turėjo prievolę kurti propagandinį diskursą ir jokios galimybės nagrinėti istorijos šaltinių.

O iki tol „Lituanicos“ istorijoje rikiuojasi kaip tik su pirminiais šaltiniais dirbęs 1933 m. tyrimo pakomisės vadovas, 1941 m. Maskvoje sušaudytas brg. gen. Antanas Gustaitis, tais pat metais sovietų ištremti, tremtyje žuvę pakomisės nariai kpt. Vladas Morkus ir inžinierius Kęstutis Bulota, okupantų nedelsiant atstatydintas LAK pirmininkas prof. Zigmas Žemaitis, visi kiti išguiti, persekioti ar sunaikinti Tarpžinybinės komisijos nariai ir nuolatiniai posėdžių dalyviai, po okupacijos egzilyje veikę diplomatai, diplomato žvalgo karjeros pasiekęs ir į JAV pasitraukęs Eltos korespondentas Berlyne Viktoras Kaupas, be to, pirminiam vokiečių tyrimui vadovavęs mjr. Hansas-Peteris Hattendorffas ir dar dešimtys JAV pareigūnų bei tarnautojų Vašingtone iki pat garsiojo Valstybės sekretoriaus, Nobelio taikos premijos laureato Cordellio Hullio.

Kieno pasakojimas laimėjo? Sovietmečio kohortos laimėtojais nepavadinsi, – tarp jų buvo apgautų ir kitaip spaudimo, nevilties, nežinios paveiktų žmonių. Bet vis dėlto jie nurungė pirmtakus, išstūmė juos į užmarštį. Sovietmečiu įkaltas ir vieninteliu likęs, net JAV agresyviai skleistas propagandinis pasakojimas apie (galimai, spėjamai, gal netyčia, bet veikiausiai) pašautą „Lituanicą“ ignoruoja nepriklausomos Lietuvos, Vokietijos, JAV veikėjus ir vakarietišką kontekstą – lyg jie būtų negyvenę ir nieko nenuveikę. Ir tą pasakojimą iki šiol tenka vadinti tradiciniu.

Dar kartą: liepos 17-oji

Kad ir kaip atrodytų keista, iš pat pradžių, katastrofos dieną, aliarmas nekilo, buvo palyginti ramu. Išaušus pirmadienio, 1933 m. liepos 17 d., rytui sudužusi „Lituanica“ ir žuvę lakūnai rasti netoli Soldino, miško pakrašty prie Kuhdammo kaimo, – stebėtina, bet, įsižiūrėjus į žemėlapius, visai greta LAK ir iš dalies Karo aviacijos pasiūlyto, S. Dariaus patvirtinto maršruto linijos (maršrutas iki išskridimo nebaigtas derinti ir viešai nepatvirtintas, skrydžio užrašuose neužfiksuotas, taigi lieka hipotetinis). Aiškintis aplinkybių atvyko Berlyno oberprezidento oro susisiekimo referentas mjr. H. P. Hattendorffas su kolega oro policijos pareigūnu. JAV ir Lietuvos diplomatinės atstovybės Berlyne iki pavakario laukė žinių ir nejudino nė piršto. Užtat vokiečiai paslaugiai teikė duomenų ir net perdavė kai kuriuos lakūnų daiktus smalsesniems ar savo iniciatyva į katastrofos vietą atvykusiems Lietuvos URM ir LAK atstovams – Eltos korespondentui Berlyne V. Kaupui, kpt. V. Morkui ir K. Bulotai; o S. Dariaus gan artimas pažįstamas Čikagoje, amerikiečių aviatorių oficialusis chronologas J. P. Heinmulleris norimų atsakymų nedelsiant gavo telegramomis susisiekęs su Lufthansa. Vakare buvo de facto apsispręsta palaikus ir „Lituanicos“ nuolaužas bei kitus daiktus ne grąžinti į Čikagą (dėl laiko skirtumo iš JAV apskritai vėluota gauti žinių), o Lietuvos vyriausybės prašymu išgabenti į Kauną. Amerikos lietuviams tai tapo staigmena ir net akibrokštu, bet, kai jau buvo po viskam, jie viešai pretenzijų nereiškė. Beje, „Lituanicos“ priešakyje į Berlyną atskridęs amerikiečių rekordininkas W. Postas tuo metu toliau skrido aplink pasaulį, lyg niekur nieko.

Užtat ketvirtadienį, besibaigiant S. Dariaus ir S. Girėno valstybinėms laidotuvėms Kaune, paskleistas gandas prilygo emociniam išlydžiui – neva, ką įtarėme, ko bijojome, tas ir atsitiko: ką vokiečiai ten išdarinėja savo nacionalsocialistų revoliucijoje, kas pas juos darosi, jei krenta taikūs lėktuvai? Matyt, dygsta slapta ginkluoti slapti lageriai ir bandomi slapti priešlėktuviniai „mirties spinduliai“! Prancūzų pakišta mintis apie paslaptis Vokietijoje pavirto ilgalaikiu reiškiniu Lietuvoje. Paskui kolektyvinės vaizduotės jau nebeapmaldė vokiečių oro policijos ar Lietuvos Karo aviacijos bei LAK tyrėjų nuorodos į frontinę orų bangą ar žemus debesis, lakūnų nuovargį, dezorientaciją, galimus nežymius lėktuvo variklio trikdžius ir tikrai pereikvotą, besibaigusį kurą (likučio nebeužteko pasiekti Kauną). Liko visiškai neįvertintos rengiant skrydį JAV patirtos teisinės, techninės, navigacijos problemos ir sąmoningai prisiimta rizika. Dalykiška diskusija neįvyko.

Pasakojimo karkasas iki šiol maždaug toks: oficialiai teigta, kad nepalankūs orai, kuro stygius ir baisus nuovargis bei dezorientacija lėmė, kad įvyko lėktuvo katastrofa ir žuvo abu lakūnai; bet sakoma, kad vokiečiai juos ėmė ir (kažkur, kažkaip, kažkuo) pašovė, o vėliau į Lietuvą parvežtuose palaikuose ar lėktuvo nuolaužose kažkas kažkada kulkas kažkokias regėjo, gal net iki šiol jas slapčia saugo, nes valdžia (kažkuri, kažkodėl) norėjo įkalčius nuslėpti. Atseit, seniai viskas buvo, ir nieko nebesužinosi, nes nuo pat pradžių viskas buvo neaišku; tik visgi lakūnai tikrai buvo didvyriai ir jų skrydis tapo pasauliniu rekordu, nors gal ir ne visai, nes jį nutraukė katastrofa. Atrodo it painiava, užburtas ratas. Bet tuo nuosekliai reiškėsi savita mito logika.

Į katastrofos tyrimą įsitraukė net labai daug žmonių – šiaip jau nepriekaištingos, geros ar pavyzdinės reputacijos profesionalų. Tik peržvelkime, kiek daug buvo dėta pastangų.

1933 m. liepos 15–17 d. JAV Prekybos departamente vyko tyrimas dėl galimai neteisėto lakūnų išskridimo ir jiems taikytinų sankcijų; jis buvo nutrauktas po žinios apie katastrofą. 1933 m. liepos 17–24 d. Vokietijoje „Lituanicos“ katastrofą įprasta tvarka aiškinosi oro policijos pareigūnai, o jų raportą patvirtino Berlyno oberprezidento įstaiga ir Aviacijos ministerija; raportas su priedais išsiųstas Lietuvos pasiuntinybei, šiai prašant. Lietuvoje sukilus visuomenės spaudimui, 1933 m. liepos 24–rugpjūčio 30 d. katastrofos priežastis papildomai aiškinosi ministro pirmininko nurodymu sudarytos Tarpžinybinės komisijos paskirta Aviacijos pakomisė, vadovaujama plk. ltn. A. Gustaičio. Greitu ir santūriu užmoju (apsiribojus kukliais ekspertizių duomenimis, remiantis vokiečių pirminiais duomenimis ir JAV rezidavusių diplomatų perduotais duomenimis apie kuro bei tepalo kiekį lėktuve bei orų sąlygas skrydžio metu) sudarytas išvadų aktas. Jis pateiktas Tarpžinybinei komisijai ir patvirtintas rugsėjo 22 d., spalio 9–10 d. paskelbtas spaudoje ir perduotas JAV atstovybei Kaune, iš kur nusiųstas į Valstybės departamentą Vašingtone (jis nuo katastrofos dienos mielai užleido iniciatyvą Lietuvos URM, šiai pasisiūlius imtis reikalų). Apsisuko didelis ratas. Tada sujudo S. Dariaus artimieji Čikagoje ir Amerikos lietuvių organizacijos ir iki 1935 m. spaudė Valstybės, Karo, Teisingumo departamentus ir Lietuvos URM, kad kažkas neaišku, kyla įtarimų, reiktų kažko imtis. Pretenzijos buvo atmestos kaip nepagrįstos (kiek žinoma iš šaltinių, institucijos išties nei gavo, nei pačios rado motyvų atnaujinti tyrimą). Tarpžinybinė komisija Kaune posėdžiavo net iki 1939 m. ir tęsė pagrindinę misiją: tvarkyti Lietuvos prisiimtą „Lituanicos“ paveldą ir užtikrinti įamžinimą, inicijuoti ir skirstyti vyriausybės paramą, spręsti teisinius ir administracinius reikalus, palaikyti ryšius su paveldėtojais, derinti palaikų balzamavimo ir nuolatinės „Lituanicos“ parodos steigimo reikmes, tarpininkauti LAK organizuojant monografijos leidybą, memorialo ir paminklo statybas.

Per visą šią ilgą ir plačią komunikaciją kilo daug nesklandumų ir neaiškumų, bet niekad neatsirado rimtesnės dingsties aiškintis dėl kulkų. Tai parūpo tik sovietams ir tik po ilgo jų pačių siautėjimo, kai 1945–1958 m. „Lituanicos“ atminimas buvo išguitas iš viešų erdvių ir paverstas tabu (priešingai nei nacių okupacijos metais, kai 1943 m. Kaune ir Vilniuje įvyko net vieši minėjimai).

Taigi kulkų motyvas pirmiausia įsismelkė propagandiniais tikslais, o tuomet plačios visuomenės buvo pritaikytas įprastoms sociokultūrinėms reikmėms. Kol nebuvo nepriklausomo, nuodugnaus ir išsamaus tyrimo, istorija buvo perpasakojama remiantis klasikine herojinio mito logika: centrinė idėja (herojus nugali mirtį ir įkūnija pasiaukojamą patriotizmą) vertybiškai orientuoja ir sutelkia vieningai būčiai arba veiksmui (nuveikti dar drąsesnių žygių Lietuvai), o aplink sūkuriuoja siužeto linijos, vaizdiniai, formuojasi ritualai. Pagrindinė mito funkcija, kaip tyrėjai yra plačiai pagrindę, yra ne aiškinti įvykius, bet įprasminti būtį. Ji šiuo atveju yra kuo skaidriausia: kaip įtvirtinta vadinamame S. Dariaus ir S. Girėno testamente, tiksliau, gausiausiai cituojamoje grožinėje skrydžio dedikacijoje, Tėvynė laukia drąsesnių žygių, ir jos garbei bei pažangai Sparnuotas Lietuvis įveiks visas kliūtis. Taip paslaptinga žūtis tapo ne vien propagandinio, bet ir herojinio idealo išraiška. Kulkų vaizdinys buvo viena iš daugelio kitų teoriškai galimų pasakojimo formų, bet praktiškai įvykių metu ji buvo iš pat pradžių primesta ir įsiminta, tad tapo parankiausia.

Praleidus momentą, visgi lieka perspektyva

Pažymėtina, kad 1933 m. LAK nedelsdamas, anksčiau nei Užsienio reikalų ministerija sukruto aiškintis „Lituanicos“ istoriją. Kai Aviacijos pakomisė jau ėmėsi oficialaus tyrimo, LAK susitelkė į monografiją ir, tarpininkaujant Tarpžinybinei komisijai, rinko dokumentus, – pavyzdžiui, lapkritį iš S. Dariaus giminių JAV gavo jo dienoraštį. Deja, per daugelį peripetijų iki 1940 m. LAK neišleido žadėto puikaus leidinio. Taip buvo praleistas tyrimui pats palankiausias momentas.

Nerealizuotą Lietuvos civilių aviatorių ir, iš dalies, karo lakūnų ambiciją vėliau lyg tęsė epizodiniai tyrėjai, kurių tradiciškai vis atsirasdavo Kaune. Kas ketindavo gandus atnarplioti, tas įsipainiodavo šioje rato klaidoje: vadovautasi technine prieiga – atseit, aviatoriai jau kai ims, tai būtinai ką nors atras; bet dalis lėktuvo nuolaužų buvo iššvaistyta, o visapusiškai ekspertizei vis neužtekdavo pajėgų; be to, modifikacijos duomenų trūko ir gal išvis nebuvo užfiksuota saugomuose dokumentuose, niekam nekildavo mintis imtis šaltinotyros, ir taip vėl buvo einama nuo pradžių.

2010–2011 m. išnagrinėjusi ankstesnių autorių darbus ir pažvalgiusi archyvus Kaune bei Čikagoje, aš nutariau plėsti būtent šaltinotyros tyrimą ir dar remtis papildomais metodais, ir ypač sutelkiau dėmesį į ryšių ir informacijos analizę: kokia buvo gandų kilmė, dinamika, sklaida, turinys, šaltiniai, autoriai, užsakovai, struktūra, panauda? Mikroskopiškai išnagrinėjus (tarp-)vyriausybinius saitus, tylią diplomatinę sąveiką ir viešą informacinį triukšmą, menamos S. Dariaus ir S. Girėno žūties paslaptys ėmė tirpti ir, kad ir kaip būčiau norėjusi rasti Kažką Tokio, visai dingo.

Taigi dabar jau akivaizdu, kad 1933–1940 m., kai Kaune buvo dar įmanoma kviestis amerikiečių technikos ekspertus ir skubiai rinkti pirminius šaltinius, nuodugnus ir juolab nešališkas, nepriklausomas tyrimas tapo vargiai įmanomas dėl politinių bei teisinių problemų; LAK iniciatyvoms ypač pakenkė nepavykęs 1934 m. birželio perversmas (tarp suimtų jo dalyvių, Karo aviacijos karininkų buvo ir pagrindinių „Lituanicos“ įamžinimo iniciatorių). „Lituanicos“ pašovimo versija oficialiai traktuota it dėmesio nevertas nonsensas. Net jei ji domino aktyvesnius autorius (tokius kaip, tarkime, aviacijos biblija vadinto veikalo „Oreivybė“ autorius, lektorius, dimisijos plk. ltn. Antanas Mačiuika, V. Mačiuikos tėvas, arba „Lietuvos sparnuose“ Vokietijos oro teisę, oro pajėgų raidą, priešlėktuvinę gynybą nagrinėjęs mjr., vėliau plk. ltn. Antanas Motuzas), tai juos varžė minėta pirminių duomenų stoka, valstybinė priežiūra ir griežta subordinacija, mat plk. ltn. A. Gustaičio (netrukus tapusio Karo aviacijos viršininku) vadovaujama Aviacijos pakomisė skubiai pateikė tyrimo išvadas, kurias iškart patvirtino ministro pirmininko įsteigta Tarpžinybinė komisija. O tas inertiškas kulkų paieškų ratas sparčiau įsisuko būtent po 1958 m., kai pašovimo versiją politiškai aprobavo ir per planingą propagandinę akciją išpopuliarino LKP CK biuras.

Praeities tikrovė glūdėjo tarp kraštutinių oficialių traktuočių, „laukinių gandų“ nonsenso ir aprobacijos. Pagaliau atskleista, ji pamažu jau smelkiasi į kolektyvinę atmintį. Atmintis, kaip žinia, reikalauja priežiūros: išlieka stipri, kol yra lavinama, o apleista nusilpsta. Bet štai kaip kartais klystama dėl istorinės atminties: atseit, įkalsi žmonėms į galvas kelias datas ir simbolius, kasmet sušauksi minėjimą, atliksi ritualą, ir gerai, – stiprūs būsime, dideli užaugsime! Iš tiesų, per tokią inerciją kaip tik gresia pavojingai nusilpti: gali vykti manipuliacijos ir lėtinė užmarštis. Džiugu ir viltinga, kad daug kas tai jau turi omenyje, kai kasmet liepos 17-ąją mini S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlanto vandenyną sukaktį ir kartu švenčia Pasaulinę lietuvių vienybės dieną.

I DALIS. Nebūti dalykai, sujaukę „Lituanicos“ istoriją: „vokiečių išgamos“