4. GYVENIMAS UŽ PARLAMENTO
Bedarbis
Išvažiavau į kaimą. Prisimenu, vaikščiojau aplink namą vidury miško, nežinodamas, ką dabar daryti. Užplūdo baisus nerimas, sutrikimas. Staiga likome beveik be pajamų, išskyrus menką žmonos mokslininkės algą. Auginome tris vaikus nuo trylikos iki devynerių metų amžiaus. Iš ko reikės gyventi? Santaupų neturėjome. Iki Sąjūdžio įteisinimo beveik metus dirbau be atlyginimo, paskui gaudavau atsakingojo sekretoriaus algą, bet irgi nedidelę. Šiek tiek atsipūtėme, kai buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą. O dabar padėtis atrodė be išeities, nes dingo ir paskutinė viltis užsidirbti. Dar prieš Sąjūdį mudu su žmona pagal kasmėnesinę savo skiltį žurnale Mūsų gamta parašėme knygą „Žolynas“ apie valgomąsias žoles, gėles, visokias daržoves. Planuota ją išleisti trisdešimties tūkstančių egzempliorių tiražu! Turėjome sutartį su Mokslo leidykla. Dailininkė Rūta Lelytė nupiešė knygai labai gražias spalvotas iliustracijas, keli botanikos mokslų daktarai parašė recenzijas. Tačiau knygos leidyba atspindėjo mano padėtį. Iliustracijos iš spalvotų virto bespalvėmis, tą pamačiau, kai gavome knygos korektūrą. O paskui, mane jau pašalinus iš parlamento, pirmuosius išspausdintus lankus tiesiog „sumalė“.
Gerai, kad buvau užsiprenumeravęs bent laikraščius, galėjau sužinoti, kas vyksta Aukščiausiojoje Taryboje. Atrodė, vis dar nepasitraukiau iš politikos. Antradienį po to, kai rinkėjai išmetė mane iš parlamento, Gajauskas pristatė kitą nutarimą – surengti balsavimą dėl deputato Minkevičiaus mandato patikrinimo. Mat, per tą laiką įvyko ir jo teismas, tiesa, visai kitoks, negu manasis, nes dalyvavo ir liudytojai, ir advokatai, įrodinėję, kad rinkėjams buvo žinoma kandidato į deputatus biografija. Tačiau teismui pateikta įrodymų, kad rinkėjai žinojo ne viską – dar 1941-aisiais Minkevičius pasirašė įsakymą suimti žmogų, kuris netrukus buvo sušaudytas, o savo autobiografijoje nurodė, kad 1944–1945 m. „dalyvavo kovoje su banditizmu Lietuvos TSR teritorijoje“. Aukščiausiasis Teismas pripažino: „Jokūbas Minkevičius sąmoningai bendradarbiavo su KGB.“ Turėjo būti paskirta data mandato patikrinimui, tačiau Minkevičius pats atsistatydino iš deputatų.
Tuo metu Aukščiausioji Taryba beveik nesvarstė įstatymų, visą dėmesį užėmė klausimai, susiję su prezidento institucija. Dešinieji deputatai bandė sujungti du referendumus: jau paskelbtą dėl prezidento institucijos ir kitą – dėl to, kad būtų nedelsiant išvesta okupacinė kariuomenė. Už nutarimą sujungti referendumus vardiniu būdu balsavo 47 deputatai, buvo prieš arba susilaikė 51, taigi pasiūlymas nepriimtas. Į balsavimą dėl prezidento įgaliojimų neatėjo pusė rinkėjų, taigi jų valia netapo privaloma, nors 70 proc. balsavusiųjų pasisakė už tai, kad Lietuva turėtų „stiprų“ prezidentą. Pasiūlyta referendumu priimti ir naują šalies Konstituciją. Dešinieji deputatai ėmė posėdžiauti atskirai. Tai vadinta „parlamentine rezistencija“. Aukščiausiajai Tarybai pasidarė sunku surinkti balsų daugumą, reikiamą priimti įstatymams.
Nors buvau oficialiai pašalintas iš parlamento, laikraščiai tebenarstė mano bylą. Pavyzdžiui, naujasis komisijos KGB veiklai Lietuvoje tirti narys Povilas Varanauskas, Lietuvos aide dažnai rašydavęs apie deputatus, įkliuvusius į KGB „voratinklį“, interviu laikraščiui Kauno laikas stebėjosi: „Paradoksas. Kairieji bėgo iš salės, kai V. Čepaitis išėjo į tribūną pasisakyti. Mat, jie negalėję žiūrėti į „kagėbistą“. O patys, pasirodo, buvo net etatiniai KGB darbuotojai. Buvo griebtasi politinio žaidimo. Tada jie sutiko su bet kokiu įstatymu, kad tik jis tiktų vienam žmogui. Bet mes negalim kurti įstatymų vienam žmogui. Deputatas A. Patackas ir tas pats V.Čepaitis, kuris rengė projektus, primygtinai siūlė, kad kiekvieną atvejį reiktų ištirti individuliai, atsižvelgti, įvertinti, ar asmuo padarė žalą Lietuvai, ar ne. Kairieji šiam siūlymui griežtai prieštaravo, tad AT nutarė, kad į tai atsižvelgti nereikia. Svarbu tik, kad deputatas buvo prisilytėjęs prie KGB. Tad dabar aš ir klausiu: „Kam tokį įstatymą forsavote?“ Tiek neapykantos parodyti vienam žmogui... O dabar patys krenta į tą duobę... Štai kokia situacija.
Tarp kitko, noriu pastebėti, kad proporcingai tarp komunistų yra žymiai daugiau KGB agentų.“1
Lietuvos politika taip komplikavosi, kad Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą paleisti pati save. Posėdžių stenogramos rodo, kaip dešinieji stengėsi priimti nors keletą įstatymų, nubrėžiančių būsimą Lietuvos kelią į Vakarus, pavyzdžiui, konstitucinį įstatymą nesijungti į jokias posovietines sąjungas. Tokius įstatymus būtų sunku pakeisti, jei dešinieji pralaimėtų būsimuosius rinkimus. Apklausos rodė, kad taip ir bus. Kartu su rinkimais į Seimą pasiūlyta rengti referendumą dėl naujos Konstitucijos. Dienoraštyje aprašiau Nepriklausomybės partijos Vilniaus skyriaus konferenciją.
„1992-08-07
Prieš konferenciją D. ir R. pasiūlė man išstoti iš partijos – esą Landsbergis prezidiumui sakė, kad kitaip jų nepriimsią į koaliciją. Atsakiau, kad šitų žaidimų nežaisiu.
Kandidatų į NP tarybą aptarimas: Ušpolevičius. Kodėl su mūsų partija niekas nenori eiti į koaliciją? Tvarijonas. Todėl, kad išsaugojome p. Čepaitį. Duoba. Kalbėti, kad Čepaitis suardė NP, yra juokinga. Songaila. LPS iniciatyvinėj grupėj buvau atsakingas už ryšius su rajonų koordinatoriais. Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad man nebuvo žinomi faktai, išryškėję spaudoje. Per daug pasitikėjau Čepaičiu, kuris pats turėjo apsispręsti, kaip elgtis. Kai Čepaitis gavo III suvažiavimo pasitikėjimą, jam reikėjo atsistatydinti. Lisauskas. Jei mus muša, vadinasi, teisingai elgiamės. Gudėnas. Mes prikaustėm visą raudonųjų dėmesį ir politiškai nemažai laimėjom. NP atsigavo, sprendžiu pagal Ukmergę. Jasulaitis. Mano požiūris į Čepaitį ir partijos vidaus reikalus nepasikeitęs. Degutis. NP vidaus politikos nėra, tik baramės tarpusavyje. Šapalas. Su NP sieju dideles viltis. Tačiau tai, kaip elgėsi partijos vadovybė, man nepatiko nuo pat pradžių. Pirmininkas turėjo atsistatydinti. Partija turi apsivalyti. III suvažiavimas vyko nekorektiškai. Merkys. „Žemynos“ klube dalyvavau, Sąjūdžio iniciatyvinę grupę organizavau. Pagrindinis partijos uždavinys – žūtbūtinai vienyti dešiniąsias jėgas.“
Po poros savaičių Ketvirtajame suvažiavime pasitraukiau iš partijos pirmininkų.
Vasarą vyko ir LDDP antrojo sekretoriaus, deputato Beriozovo, kuris iškart po karo dirbo KGB vertėju, teismas. Liudytojai ir advokatai teisme, trukusiame ne vieną posėdį, įrodinėjo, kad negalima teisti žmogaus už jaunystės klaidas. Nesvarbu, kad mušė tardomuosius. Aukščiausiasis Teismas rugpjūčio 26 d. priėmė sprendimą, kad „Vladimiras Beriozovas sąmoningai bendradarbiavo su KGB“.
Ruduo
Mūsų vaikai suprato pasikeitusią šeimos padėtį ir pradėjo uždarbiauti. Miške rinko uogas, grybus, daugiausia mėlynes ir voveraites. Kaime buvo supirkimo punktas, kurį laikė kaimynė. Dar kartą pasidžiaugiau, kad Aukščiausioji Taryba atvėrė duris verslui. Vaikai užsidirbo bent kai kuriems vadovėliams.
Rugsėjis vaikams atnešė mokslo metus, o man – Darbo biržą. Užsiregistravau. Kadaise balsavau už įstatymą, pagal kurį ji buvo įsteigta. Dabar galėjau patikrinti, kaip veikia. Gavau kelis pasiūlymus. Tiesa, jie pasirodė savotiški, pavyzdžiui, dirbti vertėju teisme, kitas dar įdomesnis – žemės ūkio reporteriu Tiesos dienraštyje. Net pagalvojau, gal čia savotiškas biržos darbuotojų humoras – juk man prikaišiojama dar ir tai, kad sugrioviau kolūkius. Taigi likau bedarbis.
Dukros ir sūnus mokykloje iškart patyrė, ką reiškia būti „kagėbisto vaikais“. Ne ką geriau darbe jautėsi „kagėbisto žmona“...
Rugsėjį baigėsi ne kartą atidėliotas Prunskienės procesas (vienas laikraštis jį pavadino „ilga kaip šimtmečiai byla“). Advokatas Rimas Andrikis, neseniai pats buvęs Aukščiausiojo Teismo teisėju (dabar, kai rašau šią knygą, jis yra Seimo narys), reikalavo, kad ekspertai ištirtų jos pasižadėjimą bendradarbiauti su KGB, o paskui tvirtino, kad tai klastotė. Liudytojas Algis Jonas Kariniauskas, išleistas į atsargą LSSR KGB skyriaus vadovas, aiškino, kad agentės „Šatrijos“ kortelės kartotekoje nebuvo. Teisme dalyvavo net žmogaus teisių gynėjai, kalbėję apie pamintas buvusios premjerės teises. Aukščiausiasis Teismas vis dėlto nusprendė, kad „Kazimiera Danutė Prunskienė sąmoningai bendradarbiavo su KGB“. Rugsėjo pabaigoje parlamentas vardiniu būdu balsavo už tai, kad Beriozovo ir Prunskienės mandatus patikrintų rinkėjai, bet nesurinko pakankamai balsų, nes kairieji balsavimą ignoravo. Nutarimas nepriimtas. Aukščiausioji Taryba netrukus nustojo veikti.
O kampanija prieš „kagėbistą-ekstremistą“ tęsėsi, nepaisant fakto, kad jis jau pašalintas iš parlamento.
„1992-10-07
Rupeika vakar per radiją rusiškai pasakė, kad sausį ir per rugpjūčio pučą AT aktyvistai ketino likviduoti komunistus. Prieš tai minėjo mano, esą didžiausio kiršintojo, pavardę.“
Pagalvojau: vargšus komunistus, pasirodo, norėjo sunaikinti „kagėbistai“... Tomis dienomis galėjau tik liūdnai juokauti, nes įtemptai mąsčiau, kaip išgyventi. Tylėjau. O gal reikėjo muštis į krūtinę ir atgailauti? Prisipažinti, kad „buvau agentas“? Tada visi atleistų... Kaip priimta politikoje, nusivalai nuo veido spjaudalus ir toliau funkcionuoji. Jei prisipažinčiau, nors „agentas“ ir nebuvau, gal šeimai būtų lengviau. Kas nors gal pasiūlytų darbą. Gal net vietą politikoje.
Šiaip taip vertėmės. Brolis paskolino pinigų. Staiga pradėjo siųsti drabužius ir maistą Tarptautinė žmogaus teisių organizacija (IGFM2) iš Vokietijos, kurios atstovę Katrin Bornmüller dar 1990-aisiais įtikinau teikti labdarą Lietuvai. Dabar į mūsų šalį kasmet atvažiuodavo keletas sunkvežimių. Įtikinėdamas p. Bornmüller galvojau tik apie Lietuvą, pačiam nekilo net mintis, kad tapsiu vienu iš labdaros gavėjų. Atsimenu, kaip laukdavome siuntinių iš Vokietijos. Bet juos atsiųsdavo vos kelis kartus per metus. Bandėme ištverti. Anyta, gyvenanti netoliese, mums virdavo sriubą iš daržovių ir gabalėlio mėsos su kaulu. Kol gyvas neužmiršiu, kaip vaikai prie stalo pešasi dėl papildomos batono riekutės.
Virsmas
Amerikiečių politologas Samuelis Huntingtonas 1991-aisiais išleido knygą „Trečioji banga: XX amžiaus pabaiga“,2 kurioje rašė, kad demokratija poautoritarinėse šalyse įsitvirtina per vadinamąjį dvigubą virsmą. Kitaip sakant, reformistai pralaimi rinkimus autoritarams, prieš kuriuos kovojo, bet jiems nusileidžia, nesigriebdami ginklo, taigi laimi demokratija. Jis daugiausia rėmėsi Lotynų Amerikos šalių patirtimi. Rinkimai Lietuvoje buvo pirmasis toks virsmas Europoje. Sąjūdis 1990-aisiais įveikė komunistinę valdžią ir netrukus paskelbė rinkimus į Seimą, kuriuos 1992-aisiais laimėjo komunistai.
Dešiniųjų pralaimėjimas buvo nulemtas. Žmonės tikėjosi, kad Sąjūdis atneš ne tik laisvę, bet ir akimirksniu pakels gyvenimo lygį. O gyventi tapo dar sunkiau. Rusijai pareikalavus už dujas mokėti valiuta, miestuose dingo karštas vanduo. Rinkimų rezultatams darė įtaką ir propaganda, visas Sąjūdžio klaidas pavertusi nusikaltimais prieš tautą. Būtent jis kaltas dėl įmonių bankroto, kolūkių išardymo, karšto vandens miestuose dingimo. Be to, juk „paaiškėjo“, kad Sąjūdyje pilna „kagėbistų“ – taigi prieš 1992-ųjų rinkimus ant Sąjūdžio mestas itin tamsus šešėlis. Todėl ir skiriu tiek daug vietos savo istorijai, juk jeigu buvęs atsakingasis Sąjūdžio sekretorius – KGB agentas, tai gal toks ir visas Sąjūdis? O Lietuvos demokratine darbo partija persivadinę komunistai tikrai ne tokie...
Per televizorių žiūrėdamas, kaip prisiekia naujieji Seimo nariai, galvojau, kokią baisią žalą dešiniesiems padarė KGB operacija. Buvo visokių naujovių. Naujasis Seimas, nuolatines komisijas pakeitęs į komitetus, kaip yra priimta visame demokratiniame pasaulyje, Žmogaus ir piliečių teisių bei tautybių reikalų komiteto pirmininku išrinko buvusį LKP Šiaulių miesto komiteto sekretorių Mindaugą Stakvilevičių, o Nacionalinio saugumo – rašytoją Vytautą Petkevičių, kuris apie Sausio žudynes šmaikštavo: „Kam tiems durniams reikėjo naudoti tankus – mes būtume Sąjūdį ir su traktoriais nuvertę.“ Neprireikė nei traktorių. Užteko demokratijos.
Seimas skubiai pradėjo taisyti Aukščiausiosios Tarybos priimtus įstatymus, susijusius su valstybės turto privatizavimu, suteikdamas galimybę senajai komunistinei nomenklatūrai jį pasiglemžti. Įteisino ir trijų hektarų sklypus, kuriuos Aukščiausioji Taryba, bijodama blokados, buvo davusi žmonėms laikinai. Tai smarkiai apsunkino žemės grąžinimą teisėtiems savininkams. Nutarimo, kad rinkėjai patikrintų Beriozovo ir Prunskienės mandatus, naujoji Seimo dauguma taip ir nepasiūlė.
Po Seimo rinkimų į valdžią sugrįžus komunistams, vokiečių dienraštis Süddeutsche Zeitung įdėjo karikatūrą „Nenuspėjamoji Lietuva“ – dailininkas pavaizdavo minią, kuri ardo lagerio tvorą, šaukdama „Landsbergis!“ Neapsakomai džiaugiasi atgavusi laisvę, bet netrukus per balsavimo kabinas vėl klusniai sugrįžta į tą patį lagerį, ant kurio vartų užrašyta Brazausko pavardė.
Vis dar bedarbis
Sąjūdžio koalicija gavo menką mažumą Seime, kuriame absoliučiai dominavo LDDP su savo satelitais. Nepriklausomybės partija, sudariusi koaliciją su tautininkais, į Seimą nepateko. Tarp nedaugelio dešiniųjų deputatų buvo NP vicepirminkas Kęstutis Skrebys, išrinktas vienmandatėje apygardoje Panevėžyje. Tarp kitko, tai, kad buvo mano pavaduotojas, atrodo, jam net padėjo laimėti rinkimus. Bent jau pats taip sakė. Dabar parlamento naujienas sužinodavau iš jo.
Vilniuje ėmė sklisti gandas, kad užsiregistravau Darbo biržoje. Kai kas jau pradėjo manyti, kad mano pašalinimas iš parlamento buvo nevisai korektiškas.
„1992-12-15
Atėjo Ginas Dabašinskas (iš Veido). Norėjo padaryti interviu „apie viską“. Pasakiau, kad „su raudona žvaigžde ant kaktos neduosiu jokių interviu“. Iškėliau sąlygas: pirmiau turi būti publikacijos apie tai, a) kodėl būtent prieš mane sukurptas kompromatas; b) kaip tas buvo padaryta. Po to galėsime kalbėtis. Sakė, kad paskambins, kiek nustebęs paklausė: „Tai jūs ruošiatės grįžti į politiką?“ Atsakiau, kad niekur iš jos nesu išėjęs. Išties – ar būti politikoje reiškia užimti kokį nors postą, ragais ir nagais dėl jo kovojant, ar generuoti idėjas, darančias poveikį politiniam gyvenimui?“
Gruodžio viduryje Lietuvos rytas pranešė, kad rugsėjį užsiregistravau Darbo biržoje. Gal ši sena naujiena padės man rasti darbą...
„1993-01-06
Šiandien skambino keturi žmonės, o paprastai vidurkis būdavo vienas per mėnesį. Skrebys sakė, esą Landsbergį, grįžusį iš Australijos, koalicija pastatė prieš faktą, kad kandidatu į prezidentus ji remia Lozoraitį. Dar viena raudonųjų gudrybė – Lozoraitis įviliotas tam, kad paimtų Landsbergio balsus. Bet jeigu būtų išrinktas, kairiesiems jis bus pavojingesnis net už Landsbergį.
Mačiau Europos numerį, kur vėl pasakyta, kad Landsbergis ir Čepaitis – KGB agentai, įdėtas ir nūdnas straipsnis apie Sąjūdį. Nekeista, juk rengiamasi antilandsberginei prezidentinei kampanijai.“
Pagal referendumu priimtą Konstituciją, prezidentas neturėjo daug galių, bet žmonės siejo su tuo postu geresnio gyvenimo viltis. LDDP turėjo stiprų kandidatą – populiarųjį Brazauską, bet neaišku, ar nebūtų jo nugalėjęs Landsbergis, nes Nepriklausomybės atgavimas vis dar buvo siejamas su juo. O gal Lietuvos laisvę jau pradėta sieti su komunistais?
Tai buvo pirmieji visuotiniai prezidento rinkimai Lietuvoje. Vyriausioji rinkimų komisija patvirtino septynis kandidatus. Išsikėlė net aktorius Remigijus Vilkaitis, subūręs „Duonos valgytojų“ partiją. Tiesa, komikas gana greitai savo kandidatūrą atsiėmė.
„1993-01-07
Skambino Vitas Tomkus ir pasiūlė „labai gerai“ apmokamą darbą savo dienraštyje Respublika. Mandagiai atsisakiau, bet sykiu išsiaiškinau, kad mano priešininkas Motieka tikrai pas jį dirba.“
Pagalvojau, vėlyvas skambutis! Gandai apie mano užsiregistravimą darbo biržoje sklandė Vilniuje jau nuo rugsėjo, Lietuvos rytas informaciją apie tai išspausdino gruodį. Turbūt tik po to, kai iškėliau sąlygas Veidui, reikalaudamas išsiaiškinti, kodėl buvau apkaltintas „kagėbizmu“, Tomkus nutarė mane nutildyti. Pinigais?
Atėjo sausio vidurys, Veido žurnalistai daugiau su manimi nesusisiekė. Matyt, neįstengė arba nesistengė įvykdyti sąlygų, kurias kėliau. Nuo tų dienų greit praeis trisdešimt metų, žurnalo Veidas nebeliko, bet į klausimus, kodėl būtent prieš mane sukurptas kompromatas, kieno užsakymu ir kaip visa tai padaryta, vis dar neturiu atsakymo.
Darbas
Parama atėjo nelauktai.
„1993-02-01
Skambino Almenas, klausė, ar nežinau žmogaus, kuris sutiktų dirbti jo leidykloje (VDU) redaktorium, esą Kaune tinkamo neranda. Pažadėjau paskambinti rytoj, nors pagalvojau, kad čia pasiūlymas man.“
Seniai pažinojau Kazį Almeną. JAV Marylando universiteto profesorius, žymus atominių elektrinių specialistas, rašytojas, vienas iš Santaros-Šviesos judėjimo organizatorių, kas kelerius metus atvažiuodavo į sovietinę Lietuvą. Su juo pasikalbėdavome (žinoma, ne tarp keturių sienų, nes ir tos turėjo ausis, bet išėję į lauką) apie mūsų šalies ateitį. Intensyviai susirašinėjome. Jis užprenumeravo mums žurnalą National Geografic, kai kuriuos jo numerius netgi gaudavome. Siuntė angliškus detektyvus, nes tie lengviausiai įveikdavo cenzūros barjerą. Atsimenu, kai 1982-aisiais ištrūkau už geležinės uždangos, parašiau jam laišką iš Londono. Po išvykos atplėšęs eilinę „kriminalų“ siuntą, radau tarp jų ir storą knygą „Organizatoriaus vadovas“ (Organisers manual). Kai susikūrė Sąjūdis, cenzūra jau buvo sušvelnėjusi, Almenas galėjo siųsti tokią literatūrą, kokios anksčiau nebūtume gavę. Atsimenu vėlesnius savo ginčus su juo, kai mane ir visą Aukščiausiąją Tarybą Kazys kaltino radikalumu, įrodinėdamas, kad ir komunistai visų pirma yra lietuviai.
„1993-02-05
Almenas davė man darbą, nepaisydamas savo bendradarbių nepasitenkinimo. Ta bendrovė, be kita ko, maketuoja Kauno tiesą. O buvo sugalvota VDU vadovėliams ir kt. literatūrai leisti. Būsiu vyr. redaktorius. Almenas sugalvojo leisti ir istorinių apysakų seriją.“
Leidykla Litterae universitatis turėjo aukštosioms mokykloms leisti naujus vadovėlius, kurie pakeistų rusiškus. Domėjosi ir politologine literatūra. Be to, atsirado „Skomanto“ serija. Almenas jau buvo parašęs dvi nuotykių apysakas apie Lietuvos praeitį, sugalvojęs keliolika siužetų ir subūręs jaunus Kauno literatus toms apysakoms parašyti. Knygos, kurias sietų pagrindinis veikėjas, turėjo atrodyti tarsi vieno autoriaus, slapyvardžiu parinktas Skomantas – XIII a. jotvingių kunigaikštis.
Bet grįžkime į 1993-iuosius. Prezidentinė kampanija baigėsi. Penkiems pretendentams atsisakius, rinkimuose dalyvavo tik du. Stasys Lozoraitis pralaimėjo, prezidentu išrinktas Brazauskas. Naujoji Lietuvos Konstitucija numatė ir Konstitucinio Teismo instituciją, į kurią Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, 1/5 Seimo narių, teismai gali kreiptis, klausdami, ar įstatymas, pagal kurį teisiama, atitinka Konstituciją. Buvau įsitikinęs, kad mane nuteisė antikonstituciškai. Tačiau bylų, ką nors kaltinančių „sąmoningu bendradarbiavimu su KGB“, daugiau neatsirado.
5. POKYTIS?
KGB nurodymas
Pamenu, 1993-iųjų kovą užėjau į Lietuvos aido redakciją. Žurnalistas Kęstutis Žičkus manęs paklausė, ar žinau, kad skleisti gandus apie mane kaip KGB agentą dar 1991-ųjų gegužę nurodęs LSSR KGB viršininkas Caplinas. Komisija, tirianti Sovietų Sąjungos KGB veiklą Lietuvoje, turėtų tą raštą turėti.
Nustebau ir nepatikėjau. Kad kompromatas prieš mane yra KGB akcija, nė kiek neabejojau, tą patvirtino ir KGB darbuotojo raportas, Lietuvos aide paskelbtas tą dieną, kai balsuota dėl mano mandato. Tačiau argi įmanoma, kad būtų aptiktas raštiškas nurodymas ką nors kompromituoti? KGB paprastai stengiasi nepalikti jokių įrodymų. Bent jau negirdėjau, kad būtų elgiamasi kitaip. Informacija, neva rastas Caplino nurodymas, atrodė iš stebuklų srities. Reikėjo pamatyti raštą savo akimis! Iš pradžių paklausinėjau komisijos narių, bet jie sakė apie Caplino rezoliuciją nieko negirdėję. Vis dėlto vienas iš jų ne tik patvirtino tą potvarkį matęs, bet ir davė jo kopiją. Žurnalistas sakė tiesą!
Tai buvo raporto, kuriame KGB darbuotojas aprašo savo agento „Kliugerio“ ataskaitą, vienas puslapis, perspausdintas rašomąja mašinėle. Ataskaitoje (išvertus iš rusų kalbos) rašoma: „Konferencijos Prahoje metu Kazimiera Prunskienė, kovo 17 d., per posėdžių pertrauką vaikščiodama gatvėmis, netikėtai informavo „Kliugerį“, kad Vilniuje pas ją buvo atėjęs KGB bendradarbis, lietuvis, tikras patriotas, užimantis aukštas pareigas respublikos KGB, ir informavo, kad V. Čepaitis yra KGB agentas, vykdo šios organizacijos užduotis ir yra jos visiškai kontroliuojamas.“ LSSR KGB vadovas 1991-ųjų gegužės 19-ąją, pabraukęs žodžius: „V. Čepaitis yra KGB agentas, vykdo šios organizacijos užduotis ir yra jos visiškai kontroliuojamas“, savo pavaldinio raporto paraštėje nurodė: „Šią informaciją reikia skleisti ir toliau.“
Bet kas patikės tokia kopija? Gal ji ištraukta iš kokio nors maišo? Juk buvo pasakojama, kad dokumentai iš KGB rūmų tempiami maišais... Pajudėjęs iš savo vietos dokumentas tampa bevertis. Jis tinka nebent „kompromatui“. Reikia gauti kopiją oficialiai. Bet kas ją duos man, su tokiu trenksmu išmestam iš AT?
Paprašiau, kad tą dokumentą oficialiai gautų Seimo narys Kęstutis Skrebys. Jis nusiuntė užklausą į Generalinę prokuratūrą. 1993 m. balandžio pabaigoje jau turėjau oficialią kopiją kartu su generalinio prokuroro pavaduotojo Juozo Gaudučio pasirašytu lydraščiu, kad tai puslapis iš bylos Nr. 09-2-026-92. Beje, po poros dienų pavaduotojas buvo atleistas.
Pamenu, svarsčiau: teisėsauga pagaliau turi įrodymų (net raštu!), kad puolimą prieš mane organizavo KGB. Dabar viskas turėtų pasikeisti!
Pacituosiu kai kuriuos savo dienoraščio įrašus, rodančius, ar pasikeitė.
„1993-05-19
Vėlai vakare paskambino Romas Gudaitis ir pasiūlė birželio 3 d. atvykti į Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdį Prezidentūroje. Ne visai santūriai paaiškinau: 1) su raudona žvaigžde ant kaktos politiniuose renginiuose nedalyvauju; 2) savo dalyvavimu negaliu legalizuoti šito renginio (kaip į tai pažiūrės mano šalininkai visoje Lietuvoje); 3) nesėdėsiu prie vieno stalo su P. ir kitais, kurie šnekasi, laikydami špygas už nugaros. Gudaitis užsiminė apie atleidimą ir visuomenės sutaikymą – negerai, jei visi taip elgsis. Atrėžiau, kad esu privatus asmuo ir politiniuose žaidimuose nedalyvauju. Atleist atleidau, bet nenoriu, kad manim manipuliuotų. Dar nepraradau orumo ir savigarbos.
Auksei atrodo, kad pernelyg kietai kalbėjau, bijo, kad vėl mano žodžiai turės padarinių...
1993-05-30
Naujasis Dienovidis išspausdino Landsbergio interviu, kuriame, galima sakyti, pagaliau nuo manęs atsiribojo – aš padaręs daug žalos dešiniesiems, nes laiku nepasakęs visos teisybės (apie KGB). Tuo pačiu ypu švelniai pabarė Motieką (net be pavardės) ir paliaupsino Kuzmicką su Stankevičium. Tiesa, vakar Auksė sužinojo, kad Soroso fondas atsisakė paremti jos dalykinę kelionę į Meksiką. Ar tie faktai nesusiję su mano „kietu“ atsakymu Gudaičiui?
Auksė verkia, o aš vis galvoju, ar įstengsiu kada nors jai atsidėkoti.
1993-06-01
Skambino Sakalauskaitė iš Lietuvos ryto, klausė, ar teisybė, kad aš gavau kvietimą į iniciatyvinės grupės susitikimą su Brazausku, bet vykti atsisakiau.
Patvirtinau.
1993-06-02
Lietuvos rytas atspausdino, ką sakiau.
Skambino Zigmas Vaišvila, mikčiodamas sakė, kad reikėtų susitikti... Bet neišdrįso įkalbinėti, kad eičiau pas Brazauską. O rusų laida (joje buvo pakartota „L. ryto“ informacija) vėl prašė interviu apie Sąjūdį, vėl atsisakiau, priminęs raudoną žvaigždę, priklijuotą man ant kaktos. Dėl viso pikto nusikopijavau Caplino rezoliuciją ir lydinčius dokumentus.“
Dar viena vasara
Traukinys į Kauną ir atgal tapo man antraisiais namais. Darbo leidykloje buvo daug, bet atlygis leido gyventi tik pusbadžiu. Tą, atrodo, suprato ir kaimynai kaime, nes neprašomi suarė mums bulvių lauką. Atsirado ir dar vienas pajamų šaltinis. Iš Japonijos atvykusi antropologijos profesorė Sachiko Hatanaka 1992-ųjų vasarą atliko lauko tyrimus Žemaitijos kaime, o paskui susirado mano žmoną, kad jai padėtų, nes Auksė irgi antropologė, gerai mokanti angliškai. Tą vasarą japonų profesorė rengė susitikimus su dar gyvais lietuvių partizanais. Dabar Japonijoje yra magnetofono juostos su jų atsiminimais. Lietuvos istorikai partizanų pasipriešinimu sovietams tada nesidomėjo. Gal nebuvo ir paskatinimo tą daryti.
Prieš komunistinę valdžią tą vasarą bandė sukilti Kauno savanoriai. Dažnai kalbėjausi apie tai su savo buvusiu kolega Liudviku Simučiu, o kartą net susidūriau su vienu maišto dalyviu. Prie manęs gatvėje netikėtai priėjo žmogus su maskuojančiais rūbais, jį atsiminiau – per Sausio įvykius budėjo parlamente. Savanoris pasiskundė, kad nėra politiko, kuris vadovautų savanoriams. Tą supratau, kaip keistą pasiūlymą. Pagalvojau: jei maištui vadovautų „kagėbistas“, viskas taptų dar aiškiau.
Almenas pasiūlė, kad parašyčiau straipsnį žurnalui Insight of Global Ethics. Sutikau. Žurnalas atsiuntė instrukcijas, kaip rašyti straipsnį. Elona Vaišnienė iš JAV pažadėjo suredaguoti. Tačiau netrukus ji paskambino ir pasakė, kad žurnalas norėtų straipsnio apie etines problemas, susijusias su „kontroversiška mano asmenybe“. Atsisakiau. Tada aptarėm kitą temą – moralės pokyčius per Atgimimą.
Vaikai, jau tapę beveik profesionaliais uogų ir grybų rinkėjais, rengėsi į mokyklą. Prieš pat mokslo metus iš Lietuvos išsinešdino paskutiniai SSRS armijos daliniai.
„1993-08-31
Okupacinė kariuomenė lyg ir išvesta. Buvom Nepriklausomybės aikštėje su Auksės kolege iš Japonijos. Nyki valdiška fiesta, pakaušęs jaunimėlis ir fejerverkas.
1993-09-01
Sąjūdžio mitingas Nepriklausomybės aikštėje. Japonei buvo labai įdomu, nes jautė, kad čia visai kitokia atmosfera, negu buvo vakar. Grįždamas susitikau Balakauską su Katkum. Osvaldas pasakė: „Tai ištvėrei...“ Donatas nustebo, kad jau turiu darbą. Prie sankryžos pasivijo A. Marcinkevičius iš TV ir pasiūlė daryti interviu. Sakiau, kad paskambintų.“
Tokių skambučių tomis dienomis kažkodėl buvo daug.
„1993-09-09
Skambino Sakalauskaitė iš buvusios Komtiesos, klausė, ar duosiu interviu. Atsakiau, kad paskambintų lapkričio pradžioj, prieš juozinimo metines. Vakare paskambino Leonidas Jacinevičius, prašė interviu Gimtajam kraštui „apie bet ką.“ Ar tas turėtų ką nors reikšti?
Per kažkokią kultūrinę TV laidą Marcelijus Martinaitis garsiojo Tilto g. namo fone sakė, kad už šio pastato išlikimą kovojo įvairūs žmonės. Dabar kažin ar jie bendram reikalui susitelktų... Ir paminėjo kelias pavardes: Landsbergis, Genzelis, Ozolas, Virgilijus Čepaitis...“
Pagalvojau, gal po truputį keičiasi visuomenės nuomonė apie mane, bent jau ne taip vienareikšmiškai esu keikiamas spaudoje ir per televiziją.
Tęsinys kitame numeryje
1 Povilas Varanauskas. Kas už „Voratinklio“? Kauno laikas. 1992-08-07.
2 Internationale Geselschaft für Menschenrechten.
3 Samuel P. Huntington. The Third Wave: in the Late Twentieth Century. University of Oklahoma Press. 1991, p. 266–267.
KB nr. 5 įsivėlė klaida – nurodytas ne politinis kalinys, signataras Liudvikas, o Anicetas Simutis, emigracijos diplomatas (su Čepaičio byla jis neturi nieko bendra). Atsiprašome.
