Nuo 2012 metų į Turkiją plūsta žmonės, ieškodami saugaus gyvenimo, naujų namų sau ir savo šeimos nariams. Teigiama, kad per tuos metus Turkijos sieną perėjo per 4 milijonus Sirijos, Irano piliečių. Turkijos migracijos departamento specialistai pasakoja, kaip pabėgėliai jų mieste gali jų mieste gauti prieglobstį, kaip ieškomi prarasti žmonių tapatybės dokumentai, skiriamos pašalpos, registruojami pabėgėlių šeimose ką tik gimę mažyliai. Daugelis pabėgėlių yra vieniši. Praradę artimus žmones: vyrus, seseris, žmonas, vaikus, tėvus. Žodis Tėvynė jiems labiau asocijuojasi su patirtu siaubu. Į ją grįžtama tik atsiminimuose, dar sapnuose. Ir saugumo jausmas jiems – negrįžtama vertybė, krūpčioja nuo kiekvieno stipresnio garso.
Moterys nedirba
Dažnai sieną jie pereina su keliais paskubomis iš namų pasiimtais daiktai, kartais ir su dokumentais. Kai kurie turi santaupų, tačiau dažniausiai dėl bombardavimų skubiai palikę namus, tokie, kaip stovi. Gauti pajamų ir rasti užtikrintą darbą jiems tikras iššūkis, nes nemoka turkų kalbos. O tie, kurie intensyviai ieško, dažniausiai gauna menkai apmokama, nes jiems sumoka perpus mažiau, nei vietiniams. Daugelis pabėgėlių mokosi turkų kalbos ir siekia gauti Turkijos pilietybę. Kita vertus, reikėtų pripažinti ir tai, kad pagal jų tradicijas, dauguma moterų nedirba, jos įpratusios suktis aplink namus, rūpintis vaikais.
Ypač sunkiai gyvena našlės su mažamečiais. Jei šeimos maitintojas žuvęs kare ar dingęs be žinios, jos privalo verstis pačios. Skurdas – ištikimiausias palydovas. Moterys gyvena baimėje dėl ateities ir viliasi, kad jų vaikams bus geriau. Kartais vyresni šeimos vaikai nelanko mokyklų vien dėl to, kad galėtų dirbti ir padėti gausiai, pametinukų pilnai šeima. gatvėse galima sutikti 5–9 metų vaikų, iš praeivių kaulijančių pinigų.
Laukia gėrybių iš dangaus
Migracijos centre susitvarkę dokumentus pabėgėliai gauna ypatingą statusą ir Turkijos valstybės skiriamą pašalpą, kurios užtenka susimokėti nuomą už itin kuklų, atokiame rajone esantį būstą ir komunalines paslaugas. Nelabai svetingai juos priima šalia gyvenantys vietiniai turkai, kaimynai. Pastarųjų nuomone, valstybė rūpinasi pabėgėliais labiau, nesi savo piliečiais. Neapykantą įsiplieskė dėl pašalpų.
Beje, tiek skurdžiai gyvenantys turkai, tiek pabėgėliai iš Sirijos savo nepriteklių, o kartu ir neveiklumą, dažnai dengia religiniais įsitikinimais. Jie teigia, kad viską lemia ir padėti gali tik Dievas. Ir tai juos daro savotiškai neįgaliais, nes jie laukia gėrybių iš dangaus, užuot bandę aktyviai verstis patys. Urfos miete yra įkurta ir per dešimt prieglaudų sirų vaikams, kurie karo metu prarado tėvus. Jais rūpinasi ir prižiūri šeimų netekusios sirės.
Skarotos moterys
Miestelių ir paties aplankyto didmiesčio gatvėse į kais krenta uždara moterų apranga, kuri skirta nukreipti nuo savęs dėmesį, išnykti minioje, nebūti pastebėta, tačiau kaip tik tai traukia svetimšalių dėmesį: vienus žavi paslaptingumas, kitus piktina moterų priespauda. Vienaip ar kitaip abejingų mažai. Daug diskusijų apie moterų drabužius iškyla ir musulmonų bendruomenėse. Skirtingi islamiški kraštai, kultūros, žinių bei tikėjimo lygios lėmė skirtingą drabužių stilių ir aprangos įvairovę. Kartais net patiems musulmonams yra sunku suvokti, koks iš tiesų turėtų būti taisyklingas moters dengimamsis. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad Korane hidžabo reikšmė yra labai aiški – tai užsklanda, paslepianti moterį nuo svetimų akių. Ši užsklanda slepia ne vien tik plaukus: visą moterį, jos kūno linijas, judesio manieras, net laikyseną. Akivaizdu, kad norint visiškai atitikti hidžabo nuostatas, musulmonė privalo ne tik dengti savo kūną nuo galvos iki kojų, išskyrus veidą ir plaštakas, bet ir laikytis tam tikrų elgesio, kalbėjimo normų.
Urfos gatvėse beveik visos vietinės moterys su skaromis. Moterų skaros vienspalvės ir įvairių raštų, nuo šilko skarelių iki grubios vilnos apsiaustų. Kiekviena skara užrišama taip, kad visiškai paslėptų moters plaukus ir kaklą. Gali matytis tik veidas. Po skara yra dar viena skara-kepurė, kuri tampriai priglusdama suspaudžia plaukus, tačiau jos forma leidžia sukurti savotišką kuodą, kurio dėka galvos forma atrodo dailesnė. Tiesa, turkės, kaip ir visos pasaulio moterys, nevengia makiažo. Kad ir kaip prieštaringai atrodytų, jaunų moterų veidai padengti pudra, blakstienos paryškintos tušu, o lūpos geidulingai padažytos subtilios spalvos dažais.
Neprivaloma, bet dėvima
Dėvėti skaras privalo giliai tikinčiųjų šeimų atstovės. Nesvarbu, karšta ar šalta, lauke ar kambary – visur mergina privalo būti „pasislėpusi“. Mergaitėms skaros imamos rišti sulaukus pirmųjų lytinio brendimo požymių. Be skaros jas gali matyti tik šeimos nariai bei sutuoktinis, kai tokį jau turi. Dar kitos moterys. Visi drabužiai turi būti uždari, dengti kojas ir rankas. Atviros gali likti tik plaštakos. Viena iš projekto dalyvių, studentė Zeiyna iš Sirijos pasakojo, kad jos šeima itin tolerantiška, išsilavinusi ir pasaulietiškų pažiūrų, todėl mergina skaros rištis neprivalėjo.
Tačiau ji su skara. Ir tai buvo jos pačios asmeninis sprendimas. Zeiynos tėvas – rusų kalbos profesorius, brolis – žinomas architektas Sirijoje, o dabar ir Turkijoje. Kai tėvas pirmą kartą pamatė dukrą su skara, nustebo, bet neprieštaravo. Sirė pasakojo, kad apsispręsti padėjo tai, jog skarą nešioja mama, kaimynės, vyresnė sesuo. Jai tai labai gražu ir asocijuojasi su tikru subtiliu moteriškumu, skaistumu, paslaptimi. Zeiyna parodė nuotrauką, kurioje yra be skaros – atrodo visai kita mergina, plaukai siekia juosmenį. Deja, ši nuotrauka tik moteriškai auditorijai.
Mielos, linksmos žingeidžios
Ir dar apie skarotas moteris. Jos moka juokauti, stebėti ir stebėtis. Net apkalbėti. Po savaitės buvimo šalia, po pokalbių, klausimų, kultūrų lyginimo ir tiesiog moteriškos bendrystės, imi suprasti, kad moterys, paslėptos po skaromis, yra mielos, linksmos, žingeidžios. Ir tas uždaras jų aprangos būdas po kiek laiko visiškai neerzina, priešingai – meistriškai užrišta skara (tvirtinama net su adatėlėmis), ima atrodyti stilingai ir žavingai. Juo labiau, kad jos pasakojo apie egzistuojančias rišimo madas ir net ypatingus rišimo būdus, kuriais galima perduoti tam tikrus informuojančius ženklus.
Netikėtumas, vyrų pavadintas „neliesk“
Islamo religija itin stipriai įsigalėjusi Turkijos provincijoje. Nuo moterų dėmesys nukrypsta ir į vyrus, kurie, metę darbus, meldžiasi kelis kartus per dieną. Daugumai žmonių tikėjimas yra pats svarbiausias gyvenime, tik paskui rikiuojasi šeima ir Tėvynė. Nors vaikai svajoja būti mokytojais, lėktuvų kapitonais, gydytojais ar policininkais, vyresnio amžiaus žmonės teigia, kad svarbiausias dalykas jų gyvenimo tikslas – nuvykti į Meką. Kitas religinis kraštutinumas, nustebinęs tarptautinio projekto vyrišką auditoriją iš Lietuvos, Vokietijos ir Ispanijos, buvo tai, kad joks vyras negali prisiliesti prie merginų.
Nors jos iš pradžių niekuo nesiskyrė nuo kitų skaras ryšiančių turkių. Šios jaunuolės niekada nepaduodavo rankos sveikinantis, niekada nesėsdavo šalia vyro autobuse, tik stebėdavo ir laikydavosi per atstumą. O norėdamos perduoti daiktus, demonstratyviai padėdavo juos ant stalo ir pan. Netgi žaidimai vyksta atskiruose ratuose. Tai pirmomis dienomis projekte dalyvavusiems jaunuoliams iš Europos šalių, buvo didelis netikėtumas, kurį jie pavadino „neliesk“.
Mokyklos kieme – alyvmedžių giraitė
Pažintis su Turkijos švietimo sistema prasidėjo Harran miestelio (Turkijos pakrašty) pradinės mokyklos kieme. Čia projekto dalyviai pasodino per 40 alyvmedžių. Juos pakeliui į miestelį nupirko šalia greitkelio įsikūrusiame medelyne. Vieno medelio kaina 7 turkiškos lyros (beveik euras). Pradinė mokykla įsikūrusi tyruose (aplink nesimatė jokios gyvenvietės) gana moderni, su erdviomis klasėmis ir net interaktyviomis lentomis. Turkijoje švietimas privalomas ir nemokamas nuo 7 iki 15 m. amžiaus. Tiesa, ne visi vaikai lanko mokyklas, dalis jų priversti padėti šeimai. Atvykus į mokyklos kiemą, tarptautinės „Erazmus+“ komandos jau laukė išsirikiavę pirmų – ketvirtų klasių mokinukai. Sodinimo procedūra buvo itin žaisminga ir greita. Prasidėjo nuo vaikų ir projekto dalyvių komandų formavimo bei bendrų žaidimų. Tada į iš anksto iškastas duobes buvo sudėti sodinukai ir užberti molingu smėliu.
Kaip manote, kas nutiko po talkos? Žinoma – šokiai. Čia pat iš kažkur buvo atnešti skardūs būgneliai, atidarytos automobilio durelės, iš kur sklido radijo bangomis vietinė muzika. Visi sustojo ratuku, susikibo rankomis ir smagiai sukdamiesi šokinėjo. Turkijoje vos ne kiekvienas susitikimas ar išsiskyrimas su bičiuliais vainikuojamas tokiais šokiais.
Kontrastai
Įspūdį paliko pabėgėlių iš Sirijos našlaičiais tapę vaikai, kurie gyvendami svetimoje šalyje nepraranda vilties grįžti į savo kraštą, vis dar tikisi, kad atsiras jų tėvai, kad žinios apie jų žūtį klaidingos. Stebint tų vaikų gyvenimą susimąstome, kad kartais žmonėms tiek daug duota, bet jie viso to nevertina. Netgi skurdžiausiame Lietuvos kaime, labiausiai į atskirtį puolusi šeima turi daugiau šansų išsikapstyti iš bėdų, kurti normalų gyvenimą negu pabėgėlių šeimos. Projekto dalyviai akivaizdžiai pamatė ryškius kontrastus. Stebėjo, kas skirta turistui, o kas pabėgėlių stovyklos gyventojui.
Atvykusios dalyvauti projekte grupės buvo apgyvendintos gana prabangiame viešbutyje, kurį supo puiki aplinka, dalyvavo išvykoje į priešistorinę žmonių stovyklą, kurioje, rodos, laikas rado savo pradžią, lankė muziejuose, gėrėjosi nacionaliniais šokiais. Geriau pažino Turkiją, jos lankytinas vietas, bei atrado realią, ne turistinę jos pusę. Pamatytas grožis, patogumai kėlė kaltės jausmą ir mintis, juk ten pabėgėlių stovykloje viskas kitaip negu turistui skirtoje aplinkoje. Ten skurdas, pro šalį prabėgusi vaikystė, nelabai ką gėrio žadanti ateitis. Kai nuoširdžiai tave apkabina karo našlaitis , aiškiai suvoki – jiems reikia pagalbos.
Į pasaulį žvelgti vienu žvilgsniu
Gyvenimas šalyje, kuri teikia prieglobstį karo pabėgėliams iš Sirijos, paliko neišdildomų įspūdžių. Projekto Hakan Gülerce (Turkija) nurodė, kad jaunoji karta tapo liudininkais, kaip žmonės bėga nuo karo. Sprogimai, siekimas išvengti žiaurumų, karo veiksmų destrukcijos, ieškojimas geresnio gyvenimo, skatina Sirijos žmones palikti savo šalį ir prašytis prieglobsčio. Jie yra gabenami pavojingais būdais, kad atvyktų į Europą, ar kitas šalis, rizikuoja savo ir savo šeimos gyvybėmis.
Deja, bet kai kurios šalys jiems užveria duris. Hakan akcentavo, kad, sprendžiant pabėgėlių problemas, trūksta bendravimo, skirtingų kultūrų žmonių pažinimo. Projektas reikšmingas, todėl, kad siekiama įveikti smurtą, neapykantą tarptautiniu lygiu, taip pat kai kalbama apie pagalbą vaikams, kurie tampa nepalankių įvykių aukomis. Anot jo, pirmiausia reikia pabadyti kartu į pasaulį pažvelgti vienu žvilgsniu. Jis kvietė projekto dalyvius parsivežti atjautos ir pagalbos idėjas į savo šalis, o tai padės skleisti empatiją visame pasaulyje.
Gilesnis pasaulio pažinimas
Pasaulis platus, jame gausu valstybių ir tautų kultūrinių skirtumų. Labai svarbu, kad tarp pasaulio skirtingų kultūrų vyrautų supratimas, tolerancija, pagarba susiklosčiusiam per amžius gyvenimo būdui. Kultūriniai skirtumai neturėtų būti kliūtimi jaunimo kultūriniams mainams, bendravimui, bendradarbiavimui. O visų mūsų, susibūrusių bendriems darbams pagrindinis tikslas – gilesnis pasaulio pažinimas.
