Oficiali Budos gimtadienio data skiriasi (ši šventė vadinama Vesak), nes ji remiasi budistų mėnulio kalendoriumi. Šventė minima per mėnulio pilnatį, kuri įprastai būna balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje. 1963 m. gegužės 8 d. Vietname, daugiau nei 500 žmonių nuspalvino Hue miesto gatves budizmo simbolika išpuoštomis vėliavomis. Kone 90 proc. vietnamiečių visuomenės buvo atsidavę šiai religijai, tačiau tuometis šalies prezidentas į situaciją žvelgė kitomis akimis.
„Vienuoliai telefonu susisiekė su užsienio korespondentais, norėdami juos įspėti apie artėjantį neeilinį įvykį. Dauguma jų nekreipė dėmesio į šį pareiškimą, tačiau aš jaučiau, jog tai nebuvo blefas. Artėjo kažkas jaudinančio ir nepaprastai reikšmingo, o aš buvau vienintelis Vakarų korespondentas, pasirengęs tai pamatyti,“ – žurnalui „Time“ pasakojo Malkolmas Braunas. Vėliau, šis žurnalistas ir fotografas buvo apdovanotas Pulicerio premija už tai, kad nenumojo ranka į vienuolių perspėjimus. („Malcolm Browne, Journalist who took the „Burning Monk“ photo, dies“. www.npr.org)
Ngo Din Diemas, remiamas Jungtinių Amerikos Valstijų, nuo 1955 m. ėjo Vietnamo Respublikos prezidento pareigas. Dar 1951-aisiais atvykęs į JAV, čia jis praleido trejus metus ir reikia pasakyti – labai produktyviai. Per tą laiką jis užmezgė naudingus kontaktinius ryšius su įtakingais Amerikos akademikų, politikų ir politikos patarėjų sluoksniais. Pasinaudojęs viešųjų ryšių kampanijomis, jis garsiai kalbėjo apie tuometinę situaciją Vietname ir dalinosi savo įžvalgomis su vietos auditorija. 1946 m. prasidėjęs Prancūzijos ir Vietnamo (Indokinijos) karas vis dar tęsėsi, o Diemas siekė užkirsti kelią prancūzų kolonializmui. („Ngo Dinh Diem“. www.alphahistory.com)
Krikščionis, antikomunistas, sugniaužtais kumščiais garsiai postringavęs apie savo šalies laisvę demokratijos šalininkas – vyrukas tikrai sulaukė daug simpatijų ir nemažo palaikymo Jungtinėse Valstijose, o Amerikos vadovybė į jį žvelgė kaip į patikimą sąjungininką Pietų Vietnamo prezidento kėdėje. Tačiau kaip ir visuomet – lazda turi du galus. Vargu ar Vietnamo žmonių laisvė taip rūpėjo Diemui. Vos tik įgavęs daugiau įtakos ir tarsi pasakišką prieskonį užuodęs valdžios teikiamą galią, šalies galva persimainė nelyginant šmėkla. Visos kalbos apie demokratiją staiga išgaravo kaip dūmas, o vietoje to vietnamiečiai gavo nepotizmą. Prezidento šeimos nariai ir artimiausi draugai, kaip inkstai taukuose, buvo sukišti į patogiausius tarnybinius postus idant išlaikytų režimą. Nuo vietos karo vadų iki bažnyčios arkivyskupų, nepotizmo tinklas tvirtai suėmė valdžią į savo rankas, o šalyje žingsnis po žingsnio buvo pradėtos varžyti budistų tikėjimo laisvės.
Prezidentas Diemas buvo priėmęs įstatymą, kuriuo draudė šalyje viešai demonstruoti religines vėliavas. Visgi, Pietų Vietnamo lyderis pamynė savo paties sprendimą.
Ngo Din Tukas buvo Romos katalikų bažnyčios arkivyskupas ir vyresnysis prezidento brolis. 1963 m. surengtoje šventėje šiam dvasininkui pagerbti, pats Diemas drąsino susirinkusius vietos katalikus iškelti Vatikano vėliavas. Tai žinoma nepraslydo budistams pro akis – juk didžioji Vietnamo visuomenės dalis išpažino būtent šią religiją. Suprantama, kad vienuoliams ir kitiems budizmą praktikuojantiems piliečiams kilo pagrįstas pasipiktinimas dėl valdžios draudimo, ribojančio žmonių tikėjimo laisvę. Budistų bendruomenėje artėjo itin svarbus įvykis, o vietoje savųjų simbolizuojančių religiją, vienuoliai procesijos metu gavo leidimą kelti tik valstybinę Vietnamo Respublikos vėliavą. Atsakomosios reakcijos ilgai laukti nereikėjo.
Po keleto savaičių, minėtą gegužės 8 d., per 500 žmonių nešini spalvingomis Budistų vėliavomis pasklido po Hue miesto gatves. Tikintieji tądien susirinko paminėti vienos svarbiausių Budizmo religijos švenčių – Le Phat Dan (arba Vesak), Budos gimtadienio. Taikus protestas buvo nukreiptas prieš religinę diskriminaciją – žmonės tiesiog reikalavo tikėjimo laisvės. Tačiau prezidentas Diemas kaip tikras kietakaktis nebuvo linkęs leistis į kalbas: protestuotojus sutiko gerai ginkluota karo policija, o taiki procesija buvo paženklinta raudona kraujo dėme. („The story of Thich Quang Duc, The Burning Monk who changed the world“. www.allthatsinteresting.com)
Nuo kariškių kulkų ir granatų mirtinai buvo sužaloti devyni žmonės. Tarp jų du vaikai, sutraiškyti po šarvuočių ratais. Diemas nė velnio neįsivaizdavo kas jo laukia už šį nusikaltimą, o jo režimo dienos slinko į pabaigą.
Bostono kolegijos profesorius, politikos ir kultūros istorikas Setas Džeikobsas sako, jog J. F. Kenedžio administracija ragino Diemą švelninti įtampą. JAV teigė, kad kariuomenės įvedimas nebuvo tinkamas sprendimas ir Vietnamo lyderį skatino viešai atsiprašyti Hue žudynėse nukentėjusių šeimų bei sumokėti joms reparacijas. Diemas to nepadarė. Vietoje to, buvo tik daugiau protestų, areštų, ir dar daugiau žmonių mirčių. („Cold War Mandarin: Ngo Dinh Diem and the origins of America’s war in Vietnam, 1950“. Seth Jacobs interviu, www.youtube.com)
Tuomet išaušo Tik Kuang Duko valanda, geriau žinoma kaip „The Burning Monk“ (Degančio vienuolio) istorija, o Malkolmas Braunas užfiksavo vieną labiausiai atpažįstamų kadrų moderniųjų laikų istorijoje.
Viskas prasidėjo 1963 m. birželio 11 d. judrioje Saigono gatvių sankryžoje, vos už kelių kvartalų nuo Prezidentūros. Tik Kuang Duką lydėjo 350 vienuolių. Čia buvo ir Malkolmas Braunas. Šurmulys gatvėje nejučia nurimo. Net policijos pareigūnai užgniaužę kvapą stebėjo kas bus toliau. Iš automobilio jis išlipo kartu su dar dviem vienuoliais. Pirmasis vidury gatvės padėjo pagalvę, tuo tarpu antrasis iš bagažinės ištraukė penkių galonų benzino talpyklą. Kol susirinkusieji apsupo Tik Kuang Duką ratu, pastarasis ramiai atsisėdo ant pagalvės tradicine lotoso meditacine poza, laikydamas rankoje degtuką. Bendražygis Dukui ant galvos supylė visus 20 litrų benzino, o pastarasis tardamas paskutinius savo maldos žodžius, šaltakraujiškai brūkštelėjo degtuką į asfaltą. Vienuolio kūnas akimirksniu paskendo liepsnose. („The story Behind The Burning Monk, 1963!“. www.thevintagenews.com)
Greta Malkolmo Brauno buvęs kolega Deividas Halberstamas įvykį nupasakojo taip: „Liepsnose skendintis kūnas pamažu glebo, raukšlėjosi ir vis labiau panėšėjo į anglį. Ore tvyrojo gestančios gyvybės kvapas: žmonės sudega stebėtinai greit. Už nugaros girdėjau šnabždančių vietnamiečių balsus. Aš buvau per daug sukrėstas, kad verkčiau, per daug sutrikęs, kad uždavinėčiau klausimus ar užsirašinėčiau pastabas, per daug sumišęs, jog sugebėčiau suvokti kas atsitiko… Degdamas gyvas vienuolis nepajudino nė vieno raumens, neišleido jokio garso. Jo išorinis ramumas ir šaltakraujiškumas stipriai kontratsavo su aplink susirinkusiųjų ašaromis ir siaubo persmelktais veidais.“ („TWE Remembers: Thich Quang Duc’s Self-Immolation.“ by James M. Lindsay. www.cfr.org).
Tik Kuang Duko auka ir Malkolmo Brauno išplatinta nuotrauka sukėlė ištisą emocijų uraganą visame pasaulyje. Markas Mansonas taikliai pastebėjo: – „Kuang Duko mirties nuotraukos it virusas plito dar prieš atsirandant „plitimo kaip virusas“ reiškiniui.“ Vietnamo karinė vadovybė atsisakė paklusti šalies prezidentui. Tūkstančiai žmonių po šio įvykio išėjo į gatves ir pradėjo atvirą maištą, o Diemas jau nebespėjo įsiplieskusios audros nukrepti kita kryptimi. Po kelių mėnesių jo šeimos nariai ir pats prezidentas buvo nužudyti.
