Nuo pat vaikystės, dėl įvairių išdaigų dar būdami vaikai, ne vienas mėginome išsukti sveiką kailį apsiginklavę smulkiomis ir nekaltomis melagystėmis. Tuomet tokia elgsena atrodydavo savaime suprantama ir pateisinama, kad neliktume nubausti. Tačiau kad ir kaip būtų, visada iš tos pačios vaikystės galime atminti ir seną, gerą lietuvišką patarlę – melo kojos trumpos, ir ji yra labai taikli.

Susipažįstant su J. B. Petersono filosofija, pavyko įžvelgti sąsajų ir su kitu reikšmingu XX a. antropologu bei mąstytoju, Carlos Castaneda. Pastarasis pašventė trisdešimt savo gyvenimo metų senovės Meksikos šamanų pasaulio tyrinėjimui ir jų pasaulėžiūros suvokimui, mokydamasis pas Jakių indėnų šamaną don Juaną Matusą. Galiausiai šių didžių vyrų mintys privedė ir prie tam tikrų JAV prezidento Woodrow Wilsono idėjų. Šie trys, iš pažiūros visiškai skirtingus dalykus nagrinėjantys atstovai, visgi prieina vieną bendrą išvadą, kuri prasideda nuo individo, ir gali lyg tankiausias tinklas išsikeroti valstybiniam lygmenyje.

Ką prof. Petersonas norėjo pasakyti teiginiu: „Sakykite teisybę, ar bent jau nemeluokite?“ Tai greičiausiai nereiškia, kad turite blogai ar neteisingai elgtis ir nemeluoti jog taip elgiatės (nors to pripažinimas sau pačiam jau būtų geras ženklas). Tai reiškia, jog būtų teisinga elgtis taip, kad dėl savo elgesio nereikėtų meluoti. Štai ką apie melą pasakė vienuolis Savonarola (serialo „The Borgias“ personažo citata): „Melas iš jūsų lūpų sklinda lyg pūliai iš negyvo arklio“. Taip jis norėjo priminti, kad melas neatlėps žmogaus kančių ir nepadės nuo jų pabėgti, o greičiau lyg dvasinė pasiutligė nuolat stimuliuos tą prakeiktą žaizdą.

Galima pasvarstyti: kodėl sakyti teisybę yra svarbu? Juk dažnai meluodami žmonės pasiekia apčiuopiamai daugiau naudos, o iškloję tiesą lieka nusvilusiu kailiu. Bėda ta, kad savojo vidinio balso niekada neapgausim, o prof. Petersonas sufleruoja atsakymą iš pamatų: – „Jei tinkamai elgiatės, jūsų poelgiai suteiks jums psichologinio vientisumo dabar, rytoj ir ateityje, kol stengsitės padėti sau, savo šeimai ir plačiajam pasauliui už jos ribų. Ir svarbiausia, nemeluokite. Niekada apie nieką nemeluokite. Melais kelias grįstas į Pragarą. Milijonai žmonių žuvo dėl nacių ir komunistų valstybių didžiulių ir mažyčių melagysčių.“ (J. B. Peterson)

Asociatyvi nuotr.

Juk ir pirmasis nacis, ir pirmas komunistas negimė tokiais, kokiais patapo. Jie kliovėsi savo „mažutėm“ melagystėm.„Netiesa vienodai sugraužia sielą ir valstybę, o viena puvimo forma maitina kitą“, – teigia dr. Petersonas. Ir jis visiškai teisus. Nemeluoti reiškia ne tik formuoti geresnį savo elgesį. Tai reiškia statyti naują asmenybės vertybinį pamatą. Pagalvokite, kokia būtų valstybė, suręsta ant tokio pamato. Garsusis vokiečių filosofas Friedrichas Nietzche rašė: „Dažnai tik mėšlas soste sėdi, o neretai ir sostas ant mėšlo pastatytas“. Dėl melo tokių valstybių turime daug, bet vis norime geriau, o viskas juk ir prasideda nuo individo.

Valstybės idėja taip pat prasidėjo nuo individo. Tokią aukštą moralės kartelę individui ir valstybei kėlė dar vienas gerai žinomas vyras. Tai buvo 28-asis JAV prezidentas Woodrow Wilsonas. Kaip apie jį rašė Henry Kissingeris – nepalaužiamas altruistas. Jis kartojo, kad užsienio politikoje turi atsispindėti tos pat moralės normos kaip ir asmeninėje etikoje. Etika pagal savo paskirtį skatina elgtis teisingai, vadinasi skatina ir nemeluoti. Galų gale aštuntasis Dievo įsakymas diktuoja tokias gaires: „Nekalbėk netiesos“.

„Valstybė neturi reikalauti sau kitokios moralės“, kalbėjo W. Wilsonas, o viena didžiausių moralinio asmenybės stuburo vertybių yra toks elgesys, dėl kurio nereikėtų meluoti (J. B. Peterson). Garsusis mąstytojas dar žiloje senovėje suvokė, kad sakyti netiesą yra blogai: „Gyvenk su žmonėmis taip, tarsi Dievas tave matytų. Kalbėkis su Dievu taip, tarsi žmonės tave girdėtų“. (Seneka)

Žymus antropologas Carlos Castaneda, tyrinėdamas Meksikos šamanų pasaulėžiūrą, savo knygoje „Laiko ratas“, metaforiškai aprašė karį ir sunkumus bei pavojus, su kuriais toje kovoje (gyvenimo kelyje) jis susiduria. Vieni didžiausių žmogaus priešų, kuriuos įvardija C. Castaneda remdamasis Meksikos šamanų išmintimi yra baimė, aiškumas ir galia. C. Castanedos karys yra atviras, tvirtas ir tiesus žmogus, nematantis blogo ar gero iššūkio. Iššūkį jis mato kaip iššūkį ir visuomet yra pasirengęs jį priimti plačiai atverta krūtine. Tai yra drąsiai ir atvirai, nes jis puikiai žino, kad net ir klastingiausias durklas nepajėgs mirtinai sužaloti sielos, kurios moralė grįsta teisybe. Baimė, aiškumas, melas ir galia tiesiam kariui nepriimtina. Melas, nuolat tik augina baimę, dėl to meluojama ir toliau iki asmenybės pragaišties. Tai nėra gerai. Galia, įgyta melo įrankiais, neša tik dar didesnį melą, o kaip puikiai pastebėjo dr. Petersonas, tokias pasekmes patyrėme Aušvice, Dachau ir sovietų gulaguose. Tai irgi nėra gerai. Aiškumas įkalina žmogų dvasinėj belangėj. Pasikliaudamas tik tuo ką žino ir atsisakydamas patirti tai ko nežino, žmogus save užkonservuoja nuo viso likusio pasaulio bijodamas priimti kitą požiūrį ir tiesą, o tai yra didžiulis melas. Melas pačiam sau. Iš to gimsta susireikšminęs ir žalingas individo egocentriškumas, kuris pagimdo ir jau minėtas visas kitas nelaimes. „Kol žmogus jaučiasi esąs svarbiausias, jis nepajėgus suprasti jį supantį pasaulį. Jis kaip arklys su akidangčiais, mato tik pats save ir nieko kito“. (C. Castaneda)

Tokią sampratą suformavo klinikinis psichologas, JAV prezidentas ir antropologas. Šie trys vyrai, iš pirmo žvilgsnio gilindamiesi į visiškai skirtingus dalykus, nubrėžė vieną pamatinių asmens gyvenimo linijos vertybių, kuri neišvengiamai prasideda nuo individo ir baigiasi valstybe.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)