Vartydami žemėlapius ieškojome, gal kur netoli praeina geležinkelis, ir traukiniu būtų galimybė bent iki Šiaulių nusigauti, kartu ten į tambūrą dviratį įkėlus. Tai laikais nebūdavo tokių autobusų, kad be problemų galėtum pritvirtinti dviratį jo gale, ir laimingas keliauti. O bagažinėn jis nebūtų tilpęs, autobusai būdavo kur kas mažesni, nei dabar. Į saloną, kad kas įleistų kartu su šia transporto priemone, nebuvo net kalbos, esi su dviračiui tai ir važiuok su juo. Problema.
Išgėręs eilinę dozę vaistų, nuėjau miegoti. Rytas už vakarą protingesnis.
Ir įšaušo tas rytas, ne tik protingesnis, bet dar ir stebuklingas. Atsibudęs suprantu, kad aš sveikas. Dar buvo įtarimų, kad čia tik vaistų poveikis, tuoj vėl pradės kilti temperatūra ir pasibaigs gera savijauta. Bet nepasibaigė. Ligos lyg nebuvę. Gal stresas paveikė taip, kad buvo pasiųsti papildomi būriai baltųjų kareivėlių, čia aš apie leukocitus, baciloms, virusams sunaikinti. Organizmas savais metodais sprendžia iškilusias problemas ir kartais daug sparčiau, nei protas sugeba išmąstyti, ar daktarai sugalvoti gydymo planą.
Taigi, ligos nebėra, viskas OK, ir mes susitvarkę daiktus, papusryčiavę, minam toliau.
Paskutinei nakvynei Estijoje apsistojome, netoli Latvijos sienos. Ir čia estai mus nustebino, išlydėdami vienu įsimintiniausių įvykių, kurie mums šioje kelionėje nutiko.
Pradėjo temti, įsirengėme guolį, susikūrėme laužą pievoje. Toli horizonte, ant kalniuko matėsi eilinis Estijos kaimelis. Bevakarieniaujant pamatėme nustebinusį mus vaizdą: nuo kaimo pusės, nuo kalniuko link mūsų rieda mašina, ant kurios šonų, kai pravažiavo arčiau, buvo parašytas rusiškas žodis iš keturių raidžių „ХЛЕБ“. O ir šiaip tos mašinos, skirtos vežioti duonai, visoje sovietų sąjungoje, buvo vienodos, keistos formos, jų su niekuo nesumaišysi. Ir Maskvoje, ar Taline, ar Klaipėdoje ar Mažeikiuose, ta duona buvo vežama vienodomis mašinomis. Pvz., esu skaitęs ir filmuose matęs, o ir jūs turbūt žinote, kad Stalino represijų laikais, po miestus, būtent tokios pat formos mašinos, su tokiu pat užrašu atvažiuodavo išvežti į kalėjimus, į tardymus valdžiai neįtikusių žmonių. Taip buvo daroma todėl, kad kuo mažiau sukelti panikos kitiems žmonėms, nes tų suėmimų būdavo žiauriai daug. O spec. mašinų, vežiojančių duoną tiesiai iš kepyklų į parduotuves, irgi netrūkdavo. Kad gyventojai neįtartų, kas čia pas juos atvažiavo, va taip ir buvo maskuojamasi. Nes, jei žmonės į suėmimus būtų vežami spec transportu su užrašu KGB, ar panašiu, liaudis juk būtų pamačiusi, supratusi, kiek jų daug, ir kad gresia būti areštuotam bet kuriam iš jų už mažiausią menkniekį, už anekdotą, papasakotą kaimynui, už skundą kaimyno, gal vien dėl to, kad jis, kartu gyvendamas, nori pasididinti gyvenamą plotą, kai tave išveš, tavęs neliks ir kambarys atsilaisvins. O ir nutikdavo taip gana dažnai. O pradėjus tardyti, kankinti, nagus lupinėti, prisipažinsi ne tik ką padarei, bet ir ko nepadarei. Ir prašau, dar vienas egzempliorius darbo jėgos, kuri dirbs tik už pavalgymą. Už duonos, iškeptos, miltus sumaišius su pjuvenomis, kriaukšlelę.
Atlekia, atrieda tas duonos mašiniukas, o už jo, visas kaimas, žmonių, koks trisdešimt, o gal dar daugiau, dideli, ir maži, suaugę ir vaikai, lekia link mūsų. Panašiai kaip per karą, priekyje rieda tankas, o iš paskos būrys ginkluotų kareivių eina į mūšį. Čia dabar tuoj kažkas bus, čia tuoj kažkas įvyks. Ir tikrai nemanome, kad jie čia atrieda, atbėga per laukus, pagarbos mums išreikšti, taip sakant, pasitikti mūsų su duona, išimta iš tos mašinos, ir druska iš kišenės. Atstumas gan didokas, tad „filmukas“ gan ilgokas. Mes su draugu net nespėliojame, nes net neįsivaizduojame, ką tai galėtų reikšti. Bet kad nieko gero tas mums nežada, tai buvome garantuoti. Vienintelė mintis, ko jie čia pablūdo, tai nebent dėl to, kad mes jų pievoje žolę trypiam. Dar prisikabinti gali, kad žaginį sugadinome. Bet gi ar dėl tokio nieko gali visas kaimas sukilti ir dar va čia strimgalviais lėkti link mūsų. Kad už tai nubaustų. Nesąmonė. Na, bet čia Estija, ką čia gali žinoti, ir ko čia gali tikėtis.
Galop, visas kaimas jau mus apsupo, iššoka iš mašinos ir vairuotojas su dar dviem storomis bobomis, tai jie pirmiausiai prie mūsų prišokę pradeda kažką šaukdami estiškai, aiškinti. Mes nieko nesuprantame. Jie, vienas per kitą, šaukia ant mūsų, skeryčiuodami rankomis, o mes nežinome dėl ko. Va tau ir ramūs estai, ant tiek ramūs, kad mums plaukai ant galvų pasišiaušė. Galų gale, suprantame, kad reikalauja dokumentų. Ištraukiame pasus ir paduodame. Aišku, nustemba ir jie labai, kai pamato, kad pasai lietuviški, o ne estiški, ar latviški. Tokius čiupinėja turbūt pirmą kartą gyvenime. Nors asmens dokumentai, nesvarbu, iš kokios tu respublikos, atrodydavo iš išorės vienodai, bet atvertus, skirdavosi, jei asmuo iš kitų kraštų, kas be ko.
Vėl jie tarpusavyje, savo kalba kažką aiškinasi vėl bando mūsų kažko klausti. Išeina priekin geriausiai rusiškai kalbantis, o tas „geriausiai“, būtų turbūt, kaip koks lietuvis, šeštos klasės mokinys ir bando mums sakyti, ką nori pasakyti.
Šiaip ne taip, per vargus supratę, kas mes tokie ir kaip čia atsidūrėme, jie po truputį po truputį, pradeda atsileisti, pas vieną kitą jau atsiranda ir šypsena veide.
Toliau vykstant diskusijai, išaiškėja ir tai, ko jie čia visa divizija atlėkė pas mus. Pasirodo, kažkas vagia jų gyvulius. Laikas nuo laiko iš ganyklų pradingsta, tai karvė, tai jautis, tai telyčia. O vagių vis nepagauna. Jie net mano, kad tie šlykštynės atvyksta iš Latvijos ir grobį realizuoja Latvijoje, kad taip juos sunkiau būtų susekti.
Bet patikėkite, sakau aš jiems, įtampai nuslūgus, iš Lietuvos, ir dar su dviračiais atvažiuoti tokį atstumą, kad pasisavinti jūsų karvių porą, ir parsiboginti jas Lietuvon, na, atleiskite, nėra logikos.
Supratę, kokioje kvailoje padėtyje jie atsidūrė, pradeda, su šypsenomis veide atsiprašinėti. Supranta turbūt dabar jau, kad tikri vagys nebūtų kūręsi laužo, kurio, aiškiai matoma liepsna, nors ir tolokai esančiame kaime, juos išduotų.
Atsiprašome ir mes, už suniokotą žaginį, bet pažadame, kad ryte jį sutvarkysime taip, kad jie net nepastebėsią, kad jam kažkas buvo nutikę.
Viskas gerai, kas gerai baigiasi.
Vakar paskambinau ir abiem, rašinyje jau paminėtiems savo vaikystės draugams Stasiui ir Vydmiui. Paklausiau, ar galiu panaudoti, ar jie nieko prieš, kad į laikraštį būtų įkeltos jų fotografijos. Jie neprieštaravo. Dar pasitikslinus kai kurias kelionių detales, mūsų nuomonės šiek tiek išsiskyrė. Bet jos bendros esmės nekeičia.
Tiesa, prisiminėme ir vieną gan smagų erotinį epizodą iš kelionės į Šventąją. Stasys mėgino sakyti, kad ėjome visi trys, į tai aš atsakiau, kad negali būti, tik dviese ėjome, o vadas mūsų Vydmis turėjo likti saugoti palapinės ir dviračių su manta. Kai paskambinęs klasiokui, paklausiau ar jis tą dalyką atsimena, sako nepamenu tokio atvejo. Tas aiškiai įrodo, kad tą „nusikaltimą“ įvykdėme tik mes dviese.
O buvo taip: iš kažkur sužinojome, kad paplūdimyje prie jūros yra ir moterų pliažas. O buvome jau tokio amžiaus, kad deivės, ir ypač nuogos, mus jau domindavo. O kur jų pamatyti, kai nei per televizorių, nei žurnaluose atvirų scenų pamatyti neįmanoma būdavo. Jei kas ir būdavo intymesnio, pvz. užsieniniuose filmuose, cenzoriai iškirpdavo. Sovietų sąjungoje erotika buvo draudžiama, nekalbant jau apie pornografiją. Ne veltui tuometinei kultūros ministrei, atsakinėjant į užsienio korespondentų klausimus, ir kažką užsiminus apie seksą, ji atrėžė: „Tarybų sąjungoje sekso nėra“. Dabar tas atvejis skamba kaip anekdotas, o atrėžė ji, kuo rimčiausiai.
Pati erotiškiausia scena buvo tada, kai pora pasibučiuodavo, o vėliau jau kameros objektyvas nukrypdavo į medžių viršūnes ir dangų.
Taigi, mes su Staska, per pušynėlį, prislinkome kuo arčiau kopų ir, pasimėgavę širdžiai maloniais, anksčiau gyvenime nematytais, vaizdais, pajudėjome atgalios. Išėjome iš pušynėlio ir susitikome tris suaugusius vyrus, kurie, kaip vėliau išaiškėjo, tokiu būdu, vaikščiodami apie tas vietas, saugojo savo damas, besideginančias moterų paplūdimyje, nuo svetimų žvilgsnių. Nedaug trūko kad mes lupti būtume gavę, ar milicijai būtum priduoti. Bet kažkokiu tai būdu iš jų stiprių rankų mums pavyko išsisukti. Paleido jie mus, turbūt nusprendę per daug nesivarginti ir patys. Bet po to atvejo ten pat eiti antrą kartą mes nebenorėjome – įvarė baimės.
Na ką, važiuojame toliau Tėvynės gimtosios link. Važiuojame.
Toliau jokių tokių, ryškiau įstrigusių epizodų atmintis nebeužfiksavo. Matyt, viskas vyko pagal planą, pagal grafiką, be jokių stresų.
Dieną mynėme, nepamiršdami pasižvalgyti po apylinkes, kiek akis užmato, vakare, privažiavę pievą su sukrautu šienu ant žaginių, stodavome nakvynei.
Jo, žaginiai tokio lygio keliautojams buvo gėris. Jei ir lietus lydavo, palapinė išlikdavo sausa, nereikėdavo jos paskui kažkaip atskirai džiovinti, kad kitą kartą, prireikus, netektų išvynioti šlapios, ar net supelijusios. Pas mus Šilalės rajone žaginių beveik nebūdavo, nebuvo populiarūs, retai tepamatydavai. O važiuojant Aukštaitijos link, jų, vykstant šienapjūtei, būdavo labai daug. Netrūkdavo jų ir Latvijoje, ir Estijoje.
O kas mina, tas ir parmina. Sėkmingai parmynėme namo ir mes.
Ir dar ką gerai pamenu, jau kitą dieną po sugrįžimo, išvažiavus grėbti šieno į pievą prie Lokystos, už penkių kilometrų nuo Laukuvos, nulūžo dviračio pedalas. Pažiūrėjęs į dangų, persižegnojau ir padėkojau Dievui, kad jis nepasiuntė tokios nelaimės tos ilgos mūsų kelionės metu.
Paskutinėje fotografijoje, praėjus gal 10 metų nuo aprašomų įvykių, kai vienos grupės kelionei i Taliną vadovavau jau aš pats.
P. S. Keliaukite, domėkitės, pažinkite. Ir nežlugdykite svajonių tų, kurie nori tai padaryti. Ačiū, kad perskaitėte, iki kitų susitikimų.
