Vienoje jų tiesiog klesti donnos kultas. Nes donna čia pakelta aukštai virš pilkos kasdienybės, lyg kokia madona. Aš pati ne kartą tai patyriau. Kitoks požiūris į moterį smarkiai pakeitė mano gyvenimą.
XXX
Žavus žodžių žaismas – donna – madonna. Nemanau, kad žodžiui donna reikalingas vertimas. Visi žinome, kur yra Apeninų „aulinis batas“, kad jo vardas – Italija. Tikiu, tarp lietuvių nebeliko tokių, kurie nebūtų girdėję, kad moteris šioje valstybėje vadinama donna.
Man šis terminas savo skambesiu padarė įspūdį dar vaikystėje, kai žiūrėdavau senus itališkus filmus. Tada pirmąkart pajutau malonumą supratusi, jog ir pati esu moteris. O pradėjusi domėtis gražiausiomis pasaulio moterimis, Italijos aktorėmis, ir italų kalba supratau, kad su žodžiu „moteris“ susiję kažkas nerealaus, ir tai – ne tik ypatinga estetika, bet ir išskirtinė pagarba.
Tarkime, mano vaizduotę itin sudirgino kino juosta „Aštuonkojis“ („La Piovra“) – apie Sicilijos mafiją ir „Cosa nostros“ žiaurias operacijas griaunantį žavųjį komisarą Catani, kurį įsimylėdavo įvairiausių socialinių sluoksnių, amžiaus moterys, nes komisaras pabrėžtinai galantiškas. Iš aktoriaus Michele Placido sklido išskirtinė pagarba, kuri apsuko galvas ne tik filmo herojėms, bet ir dailiosios lyties žiūrovėms. Tarp jo galantiškumo gerbėjų atsidūriau ir aš. Buvau rimtai komisarą įsimylėjusi.
Atidžiai sekdama filmo „Aštuonkojis“ siužetą susidomėjau keistu reiškiniu – Sicilijoje į moteris pagal seną tradiciją (ir iki šių dienų taip pat) kreipiamasi ne pagarbą išreiškiančiu kreipiniu signora (liet. ponia), bet donna Carmela, donna Concetta, donna Aniese, donna Franca ir t. t.
Kaip žavu, nors man itin elegantiškai skamba ir kreipinys, vartojamas Romoje bei Milane, – signora. O Sicilijoje, jei vyrai kalba su vyrais apie moteris, sako labai archajiškai, bet itin jausmingai – femmina. Todėl norėdama išskirti moteriškiausias Italijos moteris matau Siciliją, teritoriniu kokybės ženklu DOC pažymėtą moterį, o tai reiškia – pirmapradę, autentišką, šiek tiek archajišką.
Sicilijos moteris mano pačios vaizduotėje iškyla kaitrų sekmadienį. Ji vilki juodu gipiūro rūbu, įspūdingai atrodančiu, kai žingsniuoja kaukšėdama aukštakulniais į bažnyčią. Juodi kaip anglis plaukai, juodos akys, fatališkas žvilgsnis, sodrus įdegis, koralų auskarai. Ji didingai spinduliuoja ne tik pasitikėjimą, bet neįtikėtiną pasiaukojimą, nė kiek nepanašų į, tarkime, milanietės. Ir taip – iš kartos į kartą, netgi šiandien. Galima į tai pažiūrėti kaip į atsilikusio nuo progreso regiono apraišką. Vis dėlto ši moteris – donna – įkvepia.
Prieš gerus du dešimtmečius man teko susipažinti su mados kūrėju, kuris savo žemės – Sicilijos salos – femminą įkūnijo suteikęs moteriai tikrų tikriausios madonos įvaizdį. Iš Sicilijos Monreale bazilikos auksinių mozaikų atvaizdai persikraustė ant Milano mados podiumų, į prabangiausias vasaros sezono kolekcijas. Jie įsikūnijo į modernias tunikas, batelius, akinius, galvos karūnas, kurių panoro viso pasaulio moterys. Ir tik su logotipu „Dolce & Gabbana“ .Tai atsitiko prieš gerą dešimtmetį.
Įsijunkite šių mados namų parfumo reklamą YouTube. Guadalupe Pineda daina „Storia di un' amor“ ir vaizdo klipas išvarė iš proto pasaulį. Moters, vilkinčios balta gipiūro suknia, žavesys iškels klausimą – kodėl veiksmas vyksta būtent archajiškoje Sicilijoje?
Kvepalų reklamoje juodaplaukė vilki balta gipiūro suknia. Ji – ne sicilietė. Bet būtent čia, apelsinmedžių giraitėje, pabunda esminis moters instinktas. Tarp juodai vilkinčių salos senbuvių – femmine – figūrų ji atrodo tarsi iš dangaus nusileidęs angelas, uosto šakelę zagara (liet. apelsinmedžio žiedą) ir šypsosi. Kam? Pirmiausia, sau pačiai, savo taurumui, švariai nekaltai sielai. Vėliau – apelsinmedžių giraitėje triūsiančiam Sicilijos kaimiečiui.
Galantiškesnį ir erotiškesnį stipriosios lyties personažą sunkiai įsivaizduotume. Šioje scenoje nesunku užuosti praeitį, ji paskatina fantaziją. Nesunku atsiduoti romantikos palaimai.
Man daug metų dirbant greta mados podiumų Milane neretai atrodo, jog būtent emigrantai iš Sicilijos, o jų šiandien pilnas Milanas, milaniečius išmokė elgtis su moterimis. Daugybę kartų uždaviau sau klausimą: kaip gali nesipykti poroje tokie du skirtingai charakteriai ir temperamentai, kaip siciliečio Domenico Dolce ir Milano senbuvio Stefano Gabbanos. Išvada visada būdavo ta pati – būtent kontrastas mados namams užtikrino pasaulinę sėkmę. Nes natūraliai sujungė skirtingą požiūrį į mados objektą – kolekcijų įkvėpėją – donną.
Bet kuriuo atveju nėra mados savaitės dalyvių – garsių parduotuvių savininkų iš viso pasaulio, spaudos žmonių, kino ir sporto žvaigždžių, kurie apsilankę Italijoje nepastebėtų, koks savitas ir nepakartojamas yra požiūris į moterį. Moters kultas tokiame kosmopolitiškame mieste kaip Milanas yra kažkoks al antica – senoviškas. Tarsi Giuseppe Lampedusos romane „Leopardas“ („Gattopardo“), kurio veiksmas vyksta Sicilijoje.
Ne kartą Milane mane nustebino keistas reiškinys: tarkime, į garsaus dizainerio vakarėlį pakviesta moteris neturėtų atvykti viena. Nes tai – blogo tono ženklas. Bet aš to nežinojau. Vėliau pastebėjau, kad kiekviena vakaro viešnia tik dieną dirba viena. Nors partnerio pavardės svečių sąraše nėra. Partneris neturi ir pakvietimo.
Iš pradžių man atrodė keistai. Tačiau netrukus išgirdau prieš mane eilėje atsidūrusios viešnios patikslinimą. Priartėjusi prie metalo vartus saugančių vyriškių su racijomis ji ištarė lui e con me („jis yra su manimi“). Apsauga nė nemirktelėjusi mandagiai nusilenkė. Per keletą metų įsisavinusi šį fenomeną, stebėdavau žavias moteris (buyers) – garsių pasaulio parduotuvių savininkes, akredituotas žurnalistes, koleges, kurios vakarėliuose mane kerėdavo paslapties pritvinkusiu elgesiu, maloniai pozuodamos fotografams. Vėliau jas aptikdavau populiariuose žurnaluose. Nors antrasis paslaptingasis svečias mados pasauliui buvo nežinomas svetimkūnis. Netrukus ėmiau panašiai elgtis ir aš.
Trokšdavau iš arčiau pažinti garsenybes, išgerti proseko taurę kartu su Silvio Berlusconi, pasikalbėti su Monica Bellucci, užduoti man rūpimą klausimą Roberto Cavalli. Beje, būtent šis dizaineris ne kartą įvairiems žurnalams pozavo galantiškai apsikabinęs mane. Tiesa, jis niekada nestokojo pagarbos, galbūt todėl, kad šalia visada būdavo partnerė Mis Visata Eva. Roberto Cavalli maloniai kalbėdavo apie donną. Ypač kai prisistatydavau, jog esu iš Lietuvos. Šio kūrėjo vaizduotėje patraukliausia moteris buvo būtent lietuvė. Nežinau, ar pataikaudamas man jis tai sakydavo, tačiau mintis, jog būtent lietuvė yra itin moteriška, nes moka apsiginti, man padarė didelį įspūdį. Milane, šalia Roberto Cavalli podiumo, ne kartą kalbinau gražuoles manekenes lietuves.
Aš pati Milane niekada nesiekiau atrodyti moteriška, kitaip tariant, donna ar femmina. Archajiškame Sicilijos kontekste tarsi gėlė išsiskleidžianti pirmapradė moteris man kėlė užuojautą, juk buvau užkietėjusi darboholikė. Tiek mados savaitės kuluaruose šalia podiumo, tiek vakarėliuose, po prezentacijų.
Bet kartą ėmiau ir surizikavau. Į „Prados“ vakarėlį Corso Venezios gatvėje atidarytame naujame butike ėmiau ir atvykau su partneriu. Šiek tiek drebančia širdimi racijomis apsiginklavusiai apsaugai padaviau savo pakvietimą ir atsargiai ištariau: „jis – su manimi“ (lui e con me).
Iš pradžių negalėjau patikėti. Nė nesuabejojęs juodu smokingu vilkintis vyras man linktelėjo galva, dar akimirka, ir balta livrėja vilkintis kamerdineris man ir mano partneriui maloniai pasiūlė sidabrinį padėklą su lediniais burbuliukais. O dar po minutės kitas mados namų spaudos atstovas pagarbiai įteikė svečiams paruoštą dovanėlę. Man ir jam. Grazie – palydėjome apstulbę.
Vėliau ne kartą panaudojau šį fenomeną. Juk nė vienam vyrui nepatinka būti savo poros asmeniniu vairuotoju ir laukti, kol partnerė džiaugsis aperityvu. O aš kaip tik todėl jausdavausi kalta. Tarp garsiausių pasaulio modelių, sporto ir roko žvaigždžių, aktorių daugiau niekada nepasirodžiau viena.
Kita vertus, jei tavo ir tavo partnerio įvaizdis neatitinka Milano elegancijos kodo, gali ne tik be partnerio, bet ir su savo pakvietimu pro apsaugą nepakliūti vidun.
Būtų klaidinga galvoti, kad dailiajai lyčiai leidžiama elgtis nemoteriškai. Iš moterų reikalaujama daug, kur kas daugiau nei iš vyrų. Milane nebaudžiamos isteriškos ašaros, spontaniškumas, tačiau kai kurių klaidų čia nevalia daryti.
Tarkime, Italijoje nėra viešųjų tualetų, todėl kartais tiesiog verčia būtinybė užsukti į pirmą pasitaikiusį barą. Prieš du dešimtmečius dar nežinodama tradicijos, jog būtinai ką nors bent simboliško reikia bare užsisakyti, o tik tada pasiprašyti posso usare il bagno („ar galiu užsukti į tualetą“), buvau itališku stiliumi kandžiai, tačiau itin subtiliai pamokyta. Į mano arrivederci e grazie („sudie ir ačiū“) išeinant pro duris pagavau baro savininko ironiją: „Na, ką jūs, signora. Ačiū, kad išsirinkote būtent manąjį barą.“
Išrausdavau, sutrikdavau. Tačiau visada įvertindavau, kad pastaboje nėra pykčio. Mintyse įsivaizduodama Sicilijos donną kerinčiai nusišypsodavau, leisdama suprasti, kad dėl savo „nusikaltimo“ atgailauju. Tai kur kas greičiau nuramindavo, nei apsimetimas, jog neišgirdau replikos.
Nesu tikra, bet manau, kad Sicilijos moterys atrodo lyg „Dolce & Gabbanos“ sureikšmintos madonos būtent dėl to, jog jaučia ypatingą stipriosios lyties pagarbą. Iš vienos pusės jos itin tvirtos, nes būtent joms suteiktas šeimos saugotojos vaidmuo, iš kitos – trapios, suteikiančios vyrams herojaus vaidmenį. O herojaus vaidmuo stipriajai lyčiai visada patinka. Todėl pagarba – abipusė.
Kodėl šiomis dienomis pasibaigus pandemijai pradėjau galvoti apie Domenico Dolce ir Stefano Gabbanos madonas? Nes mados pranašai po dešimties metų vėl skelbia moters aukso amžių, spindėjimo laiką.
Savaitgalį išvykusi į Tirėnų jūros priemiestį žengiu į turgų. Nors visi prekystaliai tarsi pražydo (juk prasidėjo cukinijų žydėjimo laikas), mano dėmesį labiau traukia žiedų pirkėjos.
Jei pasakyčiau, kad jos pačios tarsi sužydėjo, ne, geriau tiktų – suspindėjo, skambėtų banaliai. Bet matau įdegusias pėdas „aukso“ šlepetaitėse, vintažinio stiliaus minkštutėles „aukso“ rankines, tarsi specialiai pasendintomis siūlėmis ir rankenėlėmis, grakščiai užmestas ant peties. O kai ištiesia ranką prekeiviui sumokėti už cukinijų žiedų puokštę, apakina ant riešo spindinti „aukso“ grandinėlių su mielais pakabučiais kekė.
Iš karščiausių vasaros sezono tendencijų aš pati kažkodėl išsirinkau soft komfortą. Nieko kita šią vasarą nesvajoju, tik apie absoliutų atsipalaidavimą. Jokio skubėjimo, lėtas žingsnis, lėtas kvėpavimas, viskas patogu ir paprasta.
O Italijos donna renkasi labiausiai provokuojamą oro prezioso – aukšto prabavimo aukso mados tendenciją.
Vaikščiodama Romos Condotti gatve, pagrindine mados arterija, neretai stabteliu prie „Bulgari“ butiko vitrinos. Deimantų koljė, auskarai, žiedai ir apyrankės moterims – praėjusių dešimtmečių grožio ikonoms Grace Kelly, Marilyn Monroe, Marlene Dietrich – būdavo reikalingi labiau nei duona kasdieninė. Joms reikėjo spindėti.
O šiandien?
Aukštos prabos aukso tendencija – šiek tiek pavojinga. Ji tinka moterims, primenančioms archajiškas, bet dvasingas sicilietes. Italijos donna – tarsi katedros skliautų mozaikose tviskanti aukso madona.
Tad šią vasarą spindėkime. Akinkime. Bet subtiliai, kaip Italijos moterys, tauriai...
J. J.
