Tiesiog palyginkime tikrovę ir švietimo valdytojų požiūrį į tos tikrovės iššūkius.
Štai tikrovės detalės: birželio 5 d. vyko eisena prieš rasizmą, o šalia žmonės piketavo prieš šias eitynes. Du jaunuoliai iš priešingų stovyklų susimušė. Savaitę prieš tai Mažeikių rajone buvo nužudytas policininkas, jį nužudė alkoholinės psichozės apimtas vyras. Situacijos, kurios rodo, kad mūsų visuomenė lengvai suskaldoma iki kraštutinumų (idėjiniai oponentai paverčiami ne žmonėmis, o demonais, kuriuos reikia naikinti), kad provincijoje tiksi uždelsto veikimo bombos, kurios vis sprogsta (smaugiami vaikai, skandinami vaikai, žudomi policininkai). Kryptingai laikausi nuomonės, kad švietimo sistemos tikslas yra laisvinti iš proto nesavarankiškumo, ugdyti laisvai, savarankiškai ir atsakingai mąstančią bei veikiančią asmenybę. Sustyguota švietimo sistema padėtų spręsti psichologines ir socialines problemas, iš kurių kyla ir ekonominės problemos. Tačiau tam reikia blaivaus proto ir moralinės valios.
Bet pažvelgus biurokratų akimis – viskas paprasčiau. Tokios socialinės bėdos nėra tiesiogiai susijusios su švietimu, tad nacionaliniai susitarimai ir esminės permainos gali palaukti. Kraupinanti inercija, į kurią įsitraukia visų lygmenų valdžia. Tai puikiai rodo nacionalinio susitarimo dėl švietimo atšaukimas. Tiesą sakant, netikėjau, kad tas susitarimas gali būti pasiektas. Net nekalbu apie to susitarimo turinį, kalbu apie patį susitarimo principą: kad partijų rietenos baigtųsi ir būtų priimti bendri sprendimai dėl geresnės valstybės ateities mūsų šalyje – absoliučiai nerealu. Jauni žmonės (šiaip lyg ir neasocialūs), užuot bandę kalbėtis, spardosi ir daužo vienas kitam snukius, provincijoje nėra garantuojamas kokybiškas švietimas, gilėja socialinė atskirtis, virstanti nepamatuotu smurtu, tačiau iki rinkimų nevalia kalbėti apie šias problemas padėti spręsti galintį susitarimą.
Po Prezidento pasisakymo, kad nacionalinio susitarimo dėl švietimo klausimus reikia palikti po rinkimų, tampa aišku, kad esame visiškoje aklavietėje. Visi puikiai suprantame, kad didžiausias parazitas, naikinantis Lietuvos švietimą, yra jo priklausomybė nuo valdančiųjų partijų, kurios keičiasi kas ketveri metai. Šiai sistemai reformuoti reikia dešimtmečių nuoseklaus kryptingo darbo, o ne kelerių metų kadencijos prastūminėjimo. Politinės valios sutraukyti šį užburtą ratą nėra, tad distopinis scenarijus labai realus.
Jį patvirtina ir mokyklinių programų atnaujinimo procesas. Aiškėja, kad atnaujinant programas 1–10 kl. mokiniams naujovių praktiškai nebus. Bent jau taip niekas ir nepaaiškino, kas konkrečiai keisis: atnaujinimo gaires rengė vieni žmonės, kompetencijų aprašus (aprašus, kokį žmogų kursime) kiti, o kaip konkrečiai tie aprašai bus pritaikyti atnaujinant programas, priklausys nuo NŠA metodininkų, vadovaujančių kiekvieno dalyko programų atnaujinimo grupei, asmeninės pozicijos. Ministerija pasisamdė tarptautinį ekspertą, kuris konsultuoja, kokio švietimo reikia šiuolaikiniam pasauliui, bet NŠA metodininkai aiškiai pasakė, kad tai tik rekomendacijos, o mes turime vadovautis savais dokumentais. Kam samdyti ekspertą, kurio vėliau neklausoma?
Ekspertas pataria, kad turėtume atsiverti pasauliui ir mokyti suprasti literatūrą, ugdyti problemų spremdimo gebėjimus, bet po pirmųjų diskusijų ryškėja, kad mūsų vaikai per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas gali visiškai nebeskaityti pasaulio literatūros, nes kažkokie tai aprašai ir dokumentai, kuriuos žino tik biurokratai, teigia, kad švietimas, o ypač lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, turi puoselėti tik lietuvių kultūrą. Programos per daug apkrautos, todėl reikia mažinti turinio apimtis, geriausiai tai padaryti nuimant pasaulinės literatūros kūrinius. Išvadas galime darytis patys. Apie tai, kad tokia lietuvybės samprata paskandins lietuvius, jau esu rašęs. Kai tarp privalomos literatūros nebeliks pasaulio autorių kūrinių, tikrai nebūsime labai euroatlantiškai integruota tauta. Labiau priminsime rezervatą.
Be to, aiškėja, kad mokomųjų dalykų tikslai vis dar suvokiami siaurai: lietuvių kalba ir literatūra – pilietiškumui (?) ugdyti, matematika greičiausiai vėl mokys skaičiuoti ir galvosūkius spręsti, o ne ugdys loginio samprotavimo gebėjimus, anglų kalba gerins ir taip gerus komunikavimo užsienio kalba įgūdžius, o ne lavins aukštesniuosius samprotavimo gebėjimus. Istorija, pasirodo, socialinis mokslas, todėl labiau dera prie geografijos, o ne prie interpretacinių mokslų, kaip literatūra. Apie pasamdyto eksperto rekomendacijas, kad visi dalykai turi būti susiję su asmenybės ugdymu, kritiško mąstymo lavinimu, kūrybiškumo išlaisvinimu ir pan., nebekalbama: kiekvienas dalykas turi siaurą dalykinę misiją ir ją turi vykdyti.
Dar labiau neramina, kad šiuo metu įjungiama ir kita tiksinti bomba, kuri po poros metų gali sprogti ir aklinai uždaryti tunelį, kuriame dar yra šiek tiek šviesos: maždaug po metų ar dvejų mokytojai dalykininkai neturės teisės kritikuoti programų, nes oficialiai teigiama, kad mokytojus dalykininkus vienijančios asociacijos yra įsitraukusios į programų atnaujinimo procesą. Kitaip sakant, mokytojai yra išklausomi ir gali pasakyti, kokių programų reikia. Ką reiškia vienas narys dešimties narių darbo grupėje? Ko čia nesuprasti? Mokytojai dalyvauja procese, jie kuria programas. Programų atnaujinimo procese mokytojų atstovai atstovauja visiems to dalyko mokytojams. Taškas. Praktiškai bus užverti paskutiniai vartai, pro kuriuos dar galima iškišti galvą ir sakyti tiesą apie absurdą, kuris bus paliktas programose.
Tiesa, ministerija nesnaudžia. Kad užčiauptų opoziciją, vis pakalbina mokytojus, kurie skelbia, kad geras mokytojas bet kokią programą realizuos. Streiko metu patikrinta taktika. Kartais ir patys mokytojai įsitraukia į šį propagandinį žaidimą ir kiek bravūriškai pareiškia, kad geras mokytojas programą pasikoreguoja pagal save, todėl nėra ko čia virkauti. Taip, geras mokytojas ir programą pasikoreguoja, ir dar daugiau duoda, ir vertybinį stuburą mokiniams padeda susiformuoti. Bet tai nekeičia fakto, kad dirbame absurde, kuris trukdo gerojo mokytojo potencialą dar labiau išnaudoti. Pavieniai mokytojai, kad ir kokie geri bebūtų, sisteminių klaidų neišspręs ir pasaulio nepakeis.
Tad kol kas viskas vyksta pagal Orvelo distopijų scenarijų. Politikai korektiškai argumentuoja, kodėl nereikia nacionalinio susitarimo dėl švietimo, ir visuomenė pasyviai tai priima kaip normą; ministerija kuria filmukus „Dėkojame mokytojams!“, o feisbuke siūlo užsidėti tokį pat padėkos filtrą; be to, džiaugiasi gausėjančiomis jaunų pedagogų gretomis; mokytojai dalykininkai darniai darbuojasi prie programų, o dar Vidas Bareikis su Nacionaliniu transliuotoju sutelkė aktyvių paauglių grupelę, kurie delnus apsipiešė padėkos įrašais. Tik tie, kas turi atmintį, žino, ką Orvelas turėjo omeny: proto pavergimas prasideda nuo gražių lozungų, padėkų ir sentimentalios muzikos gražiame video klipe. Jei ministerija viliasi, kad sulauks studentų anšlago pakeldama stipendijas būsimiems mokytojams, turėtų gerai permąstyti tikrovę ir išsigryninti prioritetus. Ar jaunas žmogus eis dirbti į sistemą, kurioje jis tampa nekokybiško valstybės užsakymo vykdytoju? Tegul tai lieka atviras klausimas.
Su kolege kartą liūdnai pajuokavome, kad mūsų karta, nors ir priklauso „brandžiam jaunimui“, dar nesulauks šviesaus rytojaus. Sisteminių pokyčių nebus. Kol aukščiausiems valstybės asmenims trūksta moralinės valios iš esmės keisti situaciją, kol partijoms per sunku išsižadėti savo ambicijų, o mokytojai dalykininkai nesusitelks prieš jiems primetamą absurdą, švietimo sistema nesikeis ir 2030 m. tęsis distopijos pasaulis: susiskaldžiusi, susvetimėjusi visuomenė, didžiulė socialinė atskirtis, detonuojanti dar daugiau smurto ir agresijos bombų. Tiesa, mes spalvinguose ekranuose matysime kiek kitokį vaizdą. Padėkas, pagyras, dainas ir įspūdingas pagamintų jaunųjų pedagogų kvotas. Ir visi bus laimingi.
