Madagaskaras mums yra savas. Apie Madagaskarą mes svajojame keliolika metų. Mažajame teatre sulaikę kvėpavimą žiūrime spektaklį apie tą šalį, net aktoriai A. Bružas su L. Pobedonoscevu blaškėsi po Antananarivą keistame televizijos šou. K. Pakšto idėjos šimtmečiams užvaldė mūsų protus galvojimui: kur būtų geriausioji geografinė vieta mūsų vargšei Lietuvai.
Dėl šių priežasčių, o tikriausiai dėl pagrindinės vienintelės priežasties – Vilnius tai stebuklų miestas – pranešu mieliems skaitytojams, kad Vilniuje yra labai susijęs su Madagaskaru impozantiškas statinys. Pasauliui mes dovanojome Andoros karalių Borisą Pirmąjį iš Vilniaus, tačiau Boriso Andoriečio palikuonys bibliotekos Vilniui nepaliko. Nors Boriso Pirmojo senelis Mavrosas turėjo vieną didžiausių bibliotekų visoje Rusijos imperijoje. Bet tai bolševikų persversmo kaltė 1917 metais ir visai kita istorija.
Šios istorijos pradžia yra gūdžiais 1972 metais. Pats brandaus socializmo stingulys. Televizorius rodo tik sėkmingą partijos užduočių atlikimą ir vieningus skandavimus valio anksčiau laiko įvykdžius planą. Apie kompiuterius niekas negirdėjo, kompiuterius matę tik slapčiausi Kremliaus šnipai Amerikoje. Žmoniškai su tavimi kalba tik „Amerikos balsas“ iš Vašingtono. Knygynuose vien propagandiniai raštai, kurių niekas neperka. Žingeidus paauglys – tai aš – kapstosi po knygynų lentynas, nes reikia kažkaip išgyventi. Ir viena diena paauglys užtinka knygą patraukliu paauglio sielai pavadinimu „Saulės valstybė“. Parašė niekam nežinomas rusų rašytojas Nikolajus Smirnovas.
Aš prapuolu toje knygoje, ta knyga kaip „Lobių sala“ ar „Robinzonas Kruzas“. „Saulės valstybėje“ tremtinys Rusijos imperijos tolimiausiame pakraštyje Kamčiatkoje, už jos jau tik laukinė Rusų Amerika, organizuoja maištą, užgrobia laivą ir su tuo laivu sėkmingai keliauja po pasaulį, kol tampa Madagaskaro valdytoju. Plaukia pro salą tokiu įstabiu pavadinimu kaip Formoza. Aš net nesusivokiau, kad prašmatnioji Formoza ir Taivanas ta pati sala. Ilgai gyvenau laimingas žinodamas tik Formozą.
Knygos idėja – bėk iš Rusijos ir tada tavo gyvenime atsitiks įdomiausių dalykų. Visuotinio įtarumo ir tikrinimo atmosferoje man labai įtartina knyga. Tačiau velnių priėdę redaktoriai įtikino ką reikėjo įtikinti, kad tai knyga paaugliams apie keliones, apie revoliucionierius, apie kovotojus prieš caro režimą. Nieko antitarybinio. Bet širdyje esu tvirtai įsitikinęs – „Vagos“ leidyklos darbuotojai, leidę šią knygą 1972 metais, prisidengę burnas kikeno ir šiaip džiūgavo. Vėl tuos durnelius iš Glavlito apkvailino.
Augdamas vis daugiau sužinojau apie pagrindinį „Saulės valstybės“ veikėją. Negalėjau jo pamiršti. Mauricijus Augustas Beniovskis (1746–1786) gimė Vrbove, dabartinėje Slovakijoje. Viskas su jo neaišku nuo pat gimimo, kilmė maišyta: vengriška-slovakiška-lenkiška, bet žmogus buvo judrus, blaškėsi po pasaulį, kariavo kur reikėjo jo karinių paslaugų ir galų gale pasipainiojo po letena Rusijos meškai, kai ji naikino mūsų Abiejų Tautų respubliką. Baro konfederacijos karininkas Beniovskis sužeistas pateko į rusų nelaisvę. Tada pramintu visų sukilėlių prieš carą ir generalinius sekretorius kelelis į Sibirą, Beniovskio atveju į Kamčiatką. Toliau nėra kur.
Mauricijus Augustas Beniovskis paliko plačius atsiminimus apie savo neįtikėtiną gyvenimą. Jei palyginus jį su kokiu istoriniu-literatūriniu personažu, tai tikslu būtų palyginti jį su baronu Miunchauzenu. Artimos sielos. Lenkų poezijos stulpas Julijus Slovackis parašė poemą „Beniovskis“. Rusų rašytoją Nikolajų Smirnovą jau žinote. Tačiau apvalius visas melo, nežinojimo ar fantazijų apnašas trumpa audringo gyvenimo istorija tokia.
Tremtis į Kamčiatką buvo. Sėkmingas pabėgimas laivu „Šv. Petras“ buvo. Tiesa, audringoje jūroje bėgliai sukilo ir išrijo visas laivo degtinės atsargas, bet Mauricijus suprato rusų sielą ir net nenubaudė degtinės maišto iniciatoriaus Stepanovo. Išsiblaivę maištininkai patys labai pergyveno ir atgailavo. Pasiblaškę po Formozą, Makao ir kitur bėgliai galų gale atsidūrė Prancūzijoje. Paryžiuje Mauricijus Augustas įtikino savo kariniais gebėjimais prancūzų kolonijų reikalų valdytojus ir gavo paskyrimą sukurti koloniją Madagaskare. Mauricijus Beniovskis iš prancūzų kolonijos Mauricijaus saloje vadovų per didžiausius vargus išreikalavo laivo su visa įranga bei ginklais Madagaskaro kolonizavimui.
Gavo. Beniovskis visada viską gaudavo. Vietiniai malgašai iš pradžių dar bandė priešintis, tačiau po kelių sėkmingų Beniovskio karinių akcijų susirinkę vieningai nubalsavo – šitas karo vadas bus jų ampansakebe. Išvertus iš malgašų kalbos paprastas titulas – karalius. Madagaskaro karalius. Žmogus tik prieš kelis metus buvo beteisis kalinys rusiškame pasaulio užkampyje Kamčiatkoje, o dabar saulėtame Madagaskare dirba karaliumi. Na malgašišką titulą ištarti sunku, bet darbas neištariamo ampansakebe titulo vertas.
Kaip gali nesusižavėti tokiu žmogumi? Ir kaip galėjo išleisti tokią knygelę nesubrendusiems paauglių protams Sovietų Sąjungoje? Kur žiūrėjo cenzūra?
Kol autorius teisėtai piktinasi cenzorių nevėkšliškumu, atidus skaitytojas gali priminti – tai kaip biblioteka ir Vilnius gali būti susiję su tolimuoju Madagaskaru? Kodėl teksto turinys neatitinka pavadinimo?
Tai dar vienas puikus garsaus avantiūristo darbas. Pasak legendų jo sūnus jam gimė Baltimorėje, Amerikoje, ten kur stovi mūsų vilniečių dovanotas Franko Zapos paminklas. Jei dar nenugriovė.
Taigi Madagaskaro karaliaus Mauricijaus sūnus Bartolomėjus, Bartolomėjaus dukra Emilija, kuri ištekėjo už Vrublevskio. Jiems gimė sūnus Tadas Vrublevskis, kuris padovanojo biblioteką Vilniui. Vrublevskių biblioteka stovi iki šiol ir meiliai moja durimis užeiti.
Madagaskaras ir Lietuva, vėl mes svajodami sapnuodami surandame vienas kitą. Vargšas Madagaskaras tampa mūsų turtingos (afrikietišku suvokimu), bet svajingos šalies idėjiniu pusbroliu. Kazys Pakštas, Marius Ivaškevičius, Karolis Kaupinis, Ramūnas Cicėnas, Tadas Gryn, Oskaras MIlašius, lemūrai, Tadas Vrublevskis ir didysis visų laikų avantiūristas Mauricijus Augustas Beniovskis. Mes kartu ir per istorijos šimtmečius tiesiame vienas kitam rankas pasilabinti. Mes – madagaskarietiškieji svajotojai.
Tik man parūpo dar patikrinti faktus. Nereikėjo to daryti.
Su tuo Madagaskaru dažniausiai taip ir būna. Bėda. Bartolomėjus gimė 1800 metais. O karalius Mauricijus žuvo Madagaskare 1786 metais. Gal ir tėvas, ką aš žinau kaip ten būdavo su sekso reikalais XVIII amžiuje. Tačiau širdyje man nuo 14 metų skirtumo tarp tėvo mirties ir sūnaus gimimo neramu. Istorija buvo tokia graži. Per Vrublevskių bibliotekos šventes būčiau mojavęs Madagaskaro vėliava. Taip žlunga gražiausios istorijos, rašytojų širdims apsipilant krauju. Bet turėkime vilties, dar gal atkapstysime kokius nors ryšius su Madagaskaru. Taip nebūna, kad nieko nebūtų, ypač kai tokie veikėjai – Mauricijus Augustas, Vrublevskiai, Vilnius ir Madagaskaras. Kupiname fantastiškų istorijų Vilniaus mieste atsitinka ir dar keistesnių istorijų.
Ką aš tikrai žinau ir turiu savo rankose – knyga „Saulės valstybė“. Ir ta knyga visomis pakeltomis burėmis paauglius nešė iš socialistinės nykumos toli toli, iki Formozos salos.
P.S. Kol rašiau straipsnį išsiaiškinome su ponu Aleksandru Beniovskių genealogiją. Bartolomėjus – ne sūnus, bet Mauricijaus anūkas! Yra! Viskas tvarkoje – Vilniuje yra Madagaskaro karaliaus biblioteka. Straipsnio pavadinimo nekeičiu.
