Prispausti vyrą po padu yra tikras menas. Mat, jeigu pertempsi gumą, atsidursi prie teismo rūmų su skyrybų prašymu. Šiais laikais niekas nesicackina ypač, kai jau esi metuose. Netgi dešimčia metų vyresnis vyras tuojau susiieškos jauniklę, vos pilnamete tapusią. Jas lengviausia sudoroti. Atsisėsti ant sprando ir išnaudoti. Paversti nuolankia sekso mašina, sąžiningai atliekančia savo priedermes ir kiekvieną kartą nekartojančia mantros: skauda galvą, esu pervargusi, man klimakso karštinė ir taip toliau. Subrendusios moterys visai kas kita. Jos puikiai moka sukti apie pirštą savo nuosavą vyrą. Tas net nesupras, kad juo manipuliuojama.
Daugelio vyrų svajonė – pabandyti su kita – taip ir lieka svajone nebandant net kryptelėti šonan. Baimė prarasti kasdienę duoną dėl prancūziško pyragėlio paverčia vyrą liurbiu – dauguma atšoka nuo tokio savižudiško užmojo visam gyvenimui. O moteris, gudruolė, viską jaučia: net iš „šuniško“, meilės maldaujančio vyro žvilgsnio ji supranta, kad šis jau jos pinklėse. Dabar gali manipuliuoti juo kaip tinkama: pakėlei, vyreli, balsą, parodei susierzinusią fizionomiją – viskas, šią naktį miegosiu kitame kambaryje. O tu ten vienas gali vilku kaukti, neužmigti iki paryčių – man dzin, kaip sakoma, neduosiu ir kvit. Bet jei kurią dieną nusišypsojai, apkabinai, žiedelį už porą tūkstančių ištiesei – tada o taip, brangusis, duosiu ir su kaupu, kad ir kitą syk susiprastum.
Mes moterys, kaip matote, tikrai ne angelės. Ir kodėl nesinaudoti vyrų silpnybėmis, kai tie vyrai dėl mūsų pradeda karus, verčia kalnus, kuria genialius kūrinius – įamžina mus savo drobėse, knygose ir muzikoje? Tiesa, kartais neatlaikę įtampos, sumuša ar iškoneveikia baisiausiais žodžiais. Bet ir su šiomis – amžių amžiais niekaip nesibaigiančiomis agresyvumo apraiškomis mes, moterys, kovojame pasitelkdamos nevyriškus gebėjimus.
Na, o dabar apie vyrus, kuriems patinka būti po padu. Paradoksalu, bet anot tyrimų, vadinamieji „stiprūs vyrai“ turi ypač didelį polinkį pasiduoti žmonos ar kitos jiems svarbios moters valdžiai. Nes turėdami didelę atsakomybę – nuo jų sprendimų priklauso valstybių, didžiulių verslo kompanijų ir daugybės žmonių likimai, jų sėkmė, – bet jie turi silpnąją pusę ir gali būti labai lengvai pažeidžiami. Tiems, stipriesiems, nesvetimas net sadomazochizmas.
Neretai jie mielai atiduoda sprendimų galią savo žmonai ar meilužei. O gal ir sado-mazo profesionalėms, kas žino. Istorija pilna pavyzdžių, kai garsūs, ryžtingi vyrai yra absoliučiai priklausomi nuo jų damų užgaidų ar net erotinių fetišų. Napoleonas, sakoma, jodavo naktimis pas savo moterį net keletą kilometrų – vien tam, kad galėtų pauostyti jos pažastį. To nepadaręs jis netekdavo ne tik ūpo, bet ir savo galių. Štai tau ir „stiprioji lytis“!
Jeigu taip elgiasi net pasaulio galingiausieji, tai ką jau kalbėt apie kitus – visokius buhalterius, menedžerius ar ūkininkus. Tad nieko kito nebelieka, kaip tik patiems vyrams prisipažinti: norime būti po padu. Ir mums ne gėda, atvirkščiai – patinka. Man paviešinus šią mintį, kai kurios kolegės pasipiktino, maždaug: „Kam toks vyras reikalingas?“. Turėdamos mintyse „vyro kovotojo“, „vyro giganto“, „vyro šeimos galvos“, „vyro – atraminės sienos“ stereotipinį paveikslą, kuris per amžius buvo kalamas į mergaičių ir moterų smegenis. Ir netgi pačios šiuolaikiškiausios damos, kurios deklaruoja lygias vyrų ir moterų teises, širdies gilumoje nesąmoningai trokšta „būti šalia vyro kaip prie sienos“, „turėti žmogų, į kurį galėtum atsiremti“. O kad tas žmogus-vyras pats mielai norėtų atsiremti į moterį, vyniotis aplink ją it žirnis aplink medžio kuolą, tai tos moterys nesusimąsto. O be reikalo.
Gyvendamos su lepšiais (bet dažniausiai jos išvis neturi vyro), jos nerizikuoja patirti smurto. Nes pasitaiko, kad taip išsvajotas sportiškas kūnas ir stiprios, raumeningos rankos pradeda veikti ir kitu, nepageidaujamu režimu – imti „šokinėti“ moteriai ant galvos ar ant kitų kūno vietų. Nes „tikras“ vyras yra rizika – testosteronas ir agresija, iššūkis, ir jis niekuomet neužsisėdės namuose prie puodų.
Kas gali pasakyt, kuris vyras nėra pilnas lūkesčių mazochistas, besiviliantis sutikti pagyvenusią ir įspūdingą grafienę aukštais auliniais batais apautomis kojomis, kuri apžergtų jo nugarą ir, besitrindama į jį nuogu užpakaliu, nuoga pute, talžytų jį rimbu? Panelės ir ponios, prisipažinkite pačios sau: ar tikrai nenorėtumėte savo vyriškio paversti vergu nors vienai dienai? Ir, lyg ta grafienė, lupti jį be saiko už visas vyrų nuodėmes? O tų nuodėmių nemažai: pirmi rimbo kirčiai – už nepakankamai didelę algą, nors ir kokia ta alga bebūtų didelė, jos vis vien nepakaks grafienei. Už per trumpą laiko skyrimą šeimai, už prie kompiuterio augančius vaikus. Ir jokių pasiteisinimų, kad didžiuliam atlyginimui uždirbti vidutinis statistinis vyras laiko turi skirti daugiau, nei jo yra paroje.
Lupti reikia ir už jo, niekadėjo, nesugebėjimą įsiklausyti į jos problemas, ar bent jau išklausyti jos emocingą tiradą apie dalykus, kurie ją erzina. Ir nesvarbu, kad kas antras jos žodis – priekaištas ir priminimas, koks jis pabaisa. Tam, kad vyras galėtų išlieti savo fizinę energiją, jis privalo leisti savo žmonai išlieti dvasinę. Šis procesas yra užprogramuotas Gamtos ir čia negalima „mušti“ į vienus vartus, kaip kad norėtų vyrai.
Taigi, mosikuojame rimbu ir mėgaujamės vyro dejonėmis ir vaizdu, kaip beviltiškai ir graudžiai maskatuoja jo apšepęs vyriškumas. Už nuobodų seksą lovoje! Pliaukšime iš peties, nors jis stengėsi kaip įmanydamas padaryti seksą skoningą baisiomis sąlygomis – kai aplink laksto vaikai ir kas antrą dieną vieši uošvienė. Kaltė vis tiek, žinoma, jo.
Šios įsivaizduojamos sadomazochistinės sekso scenos esmė – noras nubausti, prilupti savo vyrą, pakankinti jį taip, kaip jis kankina mus, vargšes „silpnas būtybes“, mūsų neišklausydamas, negrįždamas laiku, mums nepadėdamas, flirtuodamas su kaimyne, būdamas grubus. Nenoriai tenka prisipažinti, tas poreikis kai kuriuose moteryse yra, gyvuoja, veržiasi lauk, tik ne visos jį sąmoningai suvokia. Bet absoliučiai visos turbūt sutiks, kaip bent kartą gyvenime norėjo užtvot iš širdies! Per marmūzę, kuri atspindi totalų vidinį abejingumą, kai krauju srūva jautri moters širdis.
• Akys – galingiausias įrankis nuo pat atsiradimo šiame pasaulyje, nes jomis kalbame be žodžių. Pilnas įtūžio primerktų akių žvilgsnis prasiskverbia pro metalo gabalą, o ką jau šnekėti apie vyrą. Tas žvilgsnis įsiveržia į pačią sielą ir transformuoja ją į sau palankią. Juk galima nutaisyti ir liūdną, kenčiantį veidą, o tada net kiečiausia vyro širdis suminkštėja.
• Kūnas: moters turi visą arsenalą nepasitenkinimo ar meilės išraiškos ženklų, rodančių jos dvasios būseną. Jų yra šimteriopai daugiau, ir jie tūkstantį kartų spalvingesni nei vyrų. Moteris vieną akimirką atkiša krūtinę be liemenėlės (prieš tai pamaigiusi spenelius ir taip sukeldama vyro hormonų audrą), bet jam prisiartinus, krūtinę tuojau pridengia ranka, tuo sugriaudama maloniausius jo lūkesčius. Argi tai nėra žaidimas, manipuliacija, kuria naudojamės kada tik norime?
• Mazochizmo spąstai: juos paspendžiame vyrams, kai primetame jiems mūsų sukurtas žaidimo taisykles. Sutikę su jomis vyrai neišvengiamai patenka į mazochizmo spąstus, iš kurių yra vienintėlis išėjimas – tiesiai po padu. Bet daugumai vyrų tai patinka. Moterims juo labiau.
• Lovos žaidimai: čia variantų begalybė. Versdamos vyrą tikėtis lovos malonumų, galime išspausti iš jo paskutines sultis, nekalbant jau apie pažadą nuvežti į Havajus. Žaisti su vyrais galima ir nesuteikiant jiems galutinio atlygio, su visais juk nepermiegosi. Bet tam, kad užkariautų besispyriojančią moterį, vyras vers kalnus. Regis ir Šekspyras buvo parašęs komediją „Užsispyrėlės sutramdymas“. Pasiskaitykite.
Taip moteris atlieka tikrą mokslinį darbą – tik daro bandymus ne su šunimis, o su vyrais. Beje, Pavlovo refleksas veikia abiem atvejais. Vyras tampa valdomas. Prijaukinamas. Dresuojamas. Ir tik nuo moters sugebėjimų naudotis aukščiau išvardytomis priemonėmis priklauso jos vyro ištikimybė. Gudrios ir sumanios moters vyras neieškos malonumų svetimame glėbyje – tam jam paprasčiausiai neužteks nei dvasinių, nei fizinių resursų. Žaisdama ir manipuliuodama vyru, moteris tampa galingesnė už patį galingiausiąjį. Nes, kaip minėjau, vyras nori būti valdomas. Ir kuo jis yra galingesnis, garsesnis, tuo labiau nori būti išvanotas baisiuoju grafienės botagu.
Tokia yra mano, moters, ir kitų mano draugių patirtis. Tokių pavyzdžių gausu ir žymių vyrų biografijose. Nors jie patys, žinoma, šito viešai nepripažino, prarasti pagarbą savo moters akyse buvo nepageidautina. Pavojingo bei grėsmingo žvėries įvaizdis buvo tinkamesnis. Bet ir anksčiau, ir dabar vyrai giliai pasąmonėje žino, kad po kovų kare ar parlamente, po visų nuverstų kalnų jų lauks saldus atlygis – jos plačiai išskėstos šlaunys, pasiruošusios priimti į ją besiveržiantį, iki kraštų lava kunkuliuojantį ugnikalnį! Dėl šio malonumo vyrai sutinka su viskuo.
Taigi, tapęs laimingu „po padu“, priėmęs moters žaidimo taisykles, vyras ilgainiui greičiausiai turės nusivilti. Gal žmonai taip ir geriau, bet erotiką ir patį seksą teks pamiršti. Nebent valdingai ir energingai moteriai, pasikeitus vaidmenimis su vyru, visai patinka tuklus, vaikus prižiūrintis ir išsižadėjęs ambicijų namisėda. Bet jokių garantijų, kad moteris nepradės ieškoti dar vienos galimybės išbandyti Pavlovo išradimą. Tapusi politike ar užsienio reikalų ministre ji greičiausiai oficialiai valdys vyrus ir mėgausis tuo. Likusiam namie savajam liks ilgos vienišos dienos besvajojant, kada jo grafienė pagaliau skirs laiko jam ir į bendrą miegamąjį įžengs su bizūnu rankoje.
Išvada tokia: kai žaidimai baigiasi, mes vėl turime sugrįžti į savo įprastus vaidmenis. Viena yra hierarchija namuose, visai kita viešoje erdvėje. O ten tikrai nemalonu matyti vyrą – pastumdėlį, kurį stumdo jo žmona nei kiek nesigėdydama ne kitų, nei vyro. Net socialiniuose tinkluose bjauriai atrodo aršios žmonos, ginančios savo vyrų mundurus agresyviais komentarais. O kaip jos elgtųsi gatvėje, įstaigoje? Nurodinėtų savo vyrui paimti tą ir tą, padėti į vietą „tą ir tą“, nešti aibes pirkinių ir necyptelti. Ir visi priekaištai bei patarimai išsakomi kuo garsiau idant nekiltų klausimų, kas ką valdo. Sakoma, kad valdinga moteris neretai renkasi žemesnį ūgiu už save vyrą, juk prieš aukštesnį per daug nepašokinėsi. Mažoms dažniausiai stengtis nė nereikia, nes kaip taisyklė – jų stambus, dvimetrinis žmogus būna geras kaip pliušinis meškiukas. Tokie jau Gamtos pokštai.
Prispausti vyrą po padu – nesunkiai įvaldomas menas. Tikrai ne nusikaltimas manipuliuoti vyru savo ir šeimos naudai. Bet neįsijauskime per daug, nepersistenkime, sau ir jums patariu. Antraip skyrybos garantuotos.
