Juozo Lukšos mokymo centro viešųjų ryšių vyr. specialistas pokalbyje pasidalino mintimis apie tai, kodėl jaunuoliai ir šiais laikais vengia kariuomenės, kiek kariuomenė yra vyriškumo mokykla, su kokiais sunkiausiais iššūkiais karjeroje teko susidurti, kas yra vyriška ir davė patarimą, nuo ko reikėtų pradėti norintiems „auginti“ savyje vyrą.
„Dalis jaunuolių kariuomenėje atsiduria iš pareigos ir tokių daugėja. Čia ateina jauni žmonės, iš kurių aš galiu mokytis. Smagu, nes atrodo jie neturi ribų, nėra dalykų, kuriuos mes „ragavome“ sovietmečiu. Nėra baimės, kad „gal čia nereikia, gal per daug“. Ateina jauni, iniciatyvūs, gimę nepriklausomoje Lietuvoje, laisva širdimi, plačiu požiūriu“, – džiaugėsi jaunąja karta G. Mauricas.
Dingsta tuštybė, atsiranda brolybė
Kelią kariuomenėje nuo Jonušo Radvilos Mokomojo pulko pradėjęs vyras ėjo instruktoriaus, būrininko, kuopininko pareigas, o vėliau perėjo dirbti į štabą.
„Man būna įdomu stebėti, kaip jaunuoliai atvyksta pirmą dieną su savo rūbais, šukuosenomis. Jie pasikeičia per dieną. Juos nukerpa, aprengia uniforma ir pastato į rikiuotę. Būna atvažiuoja ne visai blaivūs, „pašventę“ išleistuvėse pagal senas tradicijas ir tarsi transliuoja: „Oi koks aš, kaip čia viskas...“ Paskui ieškau tų „kas čia aš“ rikiuotėje, bet jų jau nebėra“, – juokiasi daug matęs pašnekovas.
Anot jo, kariuomenėje nuo jaunuolių „nukrenta“ tuštybė: „Atsiranda suvokimas, kad esu struktūros dalis, dėviu uniformą, dingsta asmeniškumas, kad aš esu kažkas. Atėjęs į kariuomenę esi karys, toks pats yra už tavęs, šalia tavęs, priešais tave. Tampi šeimos dalimi. Tuomet augi“.
Gintautas nusišypsojo paklaustas, kaip pats jautėsi pirmą kartą apsivilkęs uniformą ir pastatytas į rikiuotę.
„Pradžioje buvo nerimas, kur aš, kas vyksta, kas čia bus. Kai atėjau tarnauti, tie žmonės, kurie mus mokė, buvo praėję „tą armiją“ su savo tradicijomis, raudonais terorais, naktiniais gaisrais, kuopa kelk, – prisiminė tinklalaidės svečias. – Dabartiniai jaučiasi panašiai. Jaunas žmogus gyvena savo gyvenimą – šeima, artimieji, draugai, veiklos, ir jei jis nebuvo Šaulių sąjungoje, skautu ar panašioje struktūroje, tai ji „atsineša“ padavimus ir legendas apie kariuomenę. Pirmas dienas šokas, o po to... Vienas svarbiausių dalykų, kas mane keitė, augino ir sujungė su žmonėmis, kuriuos prisimenu iki šiol – bendras fizinis krūvis. Pratybos miške savaitėmis, kur miegi, šalta ar lyja, kur kartu apkase verdiesi arbatą, šildaisi maistą. Atsiranda bendrystė. Ir tai užjudina vidines stygeles“.
Anot jo, privalomoji tarnyba buvo pareiga, tad net nedvejojo, kai teko vilktis karinę aprangą. G. Mauricas pasakojo daug sportavęs ir ruošęsis prieš karinę tarnybą, kad nejaustų fizinio diskomforto.
„O šiaip, kai klausia, kodėl kariuomenė ir kodėl esu tiek laiko joje, sakau, kad tėvai už mane nusprendė – davė vardą Gintautas, tai reiškia „ginti tautą“. Kur man dėtis?“ – šypsojosi pašnekovas, pridūręs, kad šį faktą suvokė ne iš karto, o būdamas brandesnių metų.
Patirtis Kabule „nudažė plaukus“
Paklaustas apie sunkiausią iššūkį, Gintautas susimąsto ir ima pasakoti apie pusę metų, praleistų Afganistano sostinėje Kabule.
„Ten nebuvo didelės grėsmės, kaip miestas Kabulas buvo sąlyginai saugus. Išvažiuojant konvojuje stebėjau vaikus, kurie basi purve žaidžia futbolą ir šypsosi. Tai taip „užkabino“ mano vidų, nes kai grįžau į Lietuvą, mažai besišypsančiųjų mačiau. Kas mums pasidarė? Jie džiaugiasi gyvenimu, kad nesprogsta savižudžiai ir teroristai negrasina jų šeimoms ar netyčia kokia kulka nepasiekia“, – iš toli pradėjo pašnekovas.
Anot jo, sunkiausia buvo tai, kad trūko žinių, nebuvo pasiruošęs psichologiškai, šlubavo ir anglų kalbos žinios.
„Tai buvo pirma intensyvaus darbo patirtis tarptautinėje aplinkoje, kur darbavosi italai, kanadiečiai, britai, australai, amerikiečiai. Antrą dieną man pasakė, kad paruoščiau spaudos konferenciją spec. pajėgų generolui. Tai ta patirtis prisidėjo prie mano dabartinės šukuosenos – nuspalvino ją“, – braukdamas per pražilusius plaukus juokėsi karys.
Jis prisiminė, kad sudėtinga nebuvo, pastangos įvertintos, tačiau jautė, kad nebuvo tam pasiruošęs.
„Man pasisekė, kad turėjau draugą kanadietį, kuris turėjo gerą humoro jausmą ir vis „traukdavo mane per dantį“. Jis mane mokė, buvo mano mentorius, augino. Ten sukaupiau daug patirties ir išmokau „krūvą“ anglų kalbų – „queen english“, „american english“, „kangaroo english“. Dėl „kangaroo“ neįsižeidė nė australų generolas, mat turėjo humoro jausmą“, – merkė akį Gintautas.
Ar Lietuva neverta spynos?
Kalbėdamas apie jaunuolius, kurie ir šiais laikais vengia, mėgina išsisukti nuo privalomosios karinės tarnybos, G. Mauricas sakė, kad tai ne besivelkantis sovietinių laikų šleifas, o auklėjimo spraga.
„Anksčiau buvo paprasta – vaikus sodindavo prie stalo ir aiškino, kad pirmiausia Lietuva. Kai nuo mažo skiepija, kad brangu Lietuva, tėvynė, laisvė, tuomet nekyla kitų minčių. Dabar kai kuriems – „aš esu svarbiausias“. Aišku, tai nėra blogai, svarbu ir aš, bet aš esu dalis šeimos, visuomenės, valstybės ir turiu atlikti pareigą. Atiduoti kažką, o ne tik imti. Galvoju, kad čia auklėjimas ir įtaka nedraugiškos mums valstybės, kuri daug investuoja į tai, kad nemylėtume savęs, nesididžiuotume tuo, kas esame, pamirštume istoriją ar kažkas ją perrašytų“, – dalijosi mintimis tinklalaidės svečias.
Ir tęsė: „Kažkas sako, kam ta kariuomenė, rėkia „kepurėmis užmėtys“ ir panašiai. Siūlau tiems žmonėms užduoti klausimą, kodėl pas jus bute yra spyna? Juk niekas nevogs, niekas neišneš jūsų daiktų. Net girtas kaimynas iš ketvirto aukšto, kuris nuolat triukšmauja. Jis neis, kam jam reikia jūsų uždirbto televizoriaus ar brangių daiktų. Niekas naktį neateis, nenuskriaus vaikų ir žmonos. Kam mašiną rakinti ir diegti signalizaciją? Niekam jos nereikia! Pagalvokite, ar Lietuva neverta spynos, apsaugos. Ar nenorime apsaugoti savo kalbos, tapatybės, teisės rinktis? Ar norime, kad kažkas kitas pasakytų ir kita kalba“.
Paklaustas, kas jam yra vyriškumas, G. Mauricas nedvejodamas bedė pirštu į pareigą.
„Pagrindinis elementas, kuris tinka ne tik kariuomenėje, bet ir gyvenime, yra pareiga. Taip, mes turime teises, tačiau mes įgyjame tiek teisių, kiek atliekame pareigų. Mūsų pareiga gyvenime nėra būti laimingu, bet sumažinti savo ir kitų skausmą. Tai darbas su savimi, mintimis, gebėjimas būti čia ir dabar, džiaugtis artimu žmogumi, gamta, šalčiu ir karščiu, ypač šalčiu“, – kalbėjo jis.
Paklaustas apie kario ir vyro analogiją Gintautas prisiminė savo viešnagę viename vaikų dienos centre: „Dalinausi apie tai, kas yra kariuomenė ir tariau jiems, kad nereikia būti kariuomenėje, kad būtum kariu. Pasakiau jiems, kad visi jie yra kariai, nes kiekvieną dieną kovoja už save, dalykus, kurie jiems svarbūs, net gal neturint tėvo ir mamos, priima sprendimus ir gina savo vertybes“.
Pasitikėjimas savimi – seksualiausia vyrų savybė
G. Mauricas apsilankė ne vienoje vyriškumo stovykloje, kur susirenka įvairiausių profesijų vyrai iš visos Lietuvos ir sprendžia jiems rūpimus klausimus. Ko jam, kariui, stereotipiškai jau ir taip vyriškumu spinduliuojančiam vyrui ten reikia? Gintautas šypteli.
„Nustojame gyventi, kai nustojame augti. Jei pasakome „man gana“, tai mes mirę. Į pirmą stovyklą važiavau dėl savo draugo pavyzdžio, kai pamačiau, kaip jis pasikeitė po savaitgalio vyrų stovyklos – atsirado tvirtumas, laikysena, pasitikėjimas savimi. O juk pastaroji – viena seksualiausių vyrų savybių.
Kita priežastis – noriu būti pavyzdys savo sūnui. Noriu kartu nuvažiuoti į tėvo ir sūnaus stovyklą, nuvežti jį į berniukų stovyklą, kur susirenka maži vyrai, kuriuos visuomenė bando padaryti „mažomis vyrėmis“ ir atimti iš jų galimybę pajusti skausmą, kristi, susižeisti išmokti susitarti, derėtis, kažką pasiekti.
Mama viską padaro už juos, atneša iki klasės, pasirūpina, kad gražiai elgtųsi. Tokioms mamoms turiu klausimą, ar norėtumėte tokio vyro, kurį gaunate kartu su jo motina? Ar jūs norite vyro, kuris savarankiškas, geba priimti sprendimus, pastovėti už save, vaikus, šeimą, vertybes“, – retoriškai klausė karys.
Kitas dalykas, į ką pašnekovas atkreipė dėmesį – tai, kad vyrams reikia būti su vyrais, susėsti ir kalbėtis, bet ne tik apie mašinas ar sportą.
„Kartais reikia leisti sau nusiimti šarvus, skydus, išlįsti iš apsauginio bokšto ir pasakyti, ką galvoju, kaip jaučiuosi. Ne tas standartinis „jaučiuosi gerai“, bet kas svarbu, kas „užkabina“ gyvenime, dėl ko išgyvenu. Anksčiau pirtyse ar prie laužo susirinkdavo vyrai į ratą ir dalindavosi patirtimi nuo jauniausio iki vyriausio, Ir taip dalinosi patirtimi iš kartos į kartą.
Svarbu žinojimas, kad nesu vienas. Kai susėsite pakalbėti vyriškai (ne prisigerti ir rėkti „ar tu mane gerbi“, o atverti savo vidų), išsikalbėsite, atsiras jūsų gyvenime žmonių, kuriems svarbūs tie patys dalykai, ne tik materialūs, bet ir vidiniai, kuriems rūpi. Atsiras žmonių, su kuriais galėsite augti kaip vyras, žmogus, asmenybė, o išeis iš jūsų gyvenimo tie, kurie nenori kalbėti, bijo, negali, neužauga ar gyvenimas jų taip dar nepamurkdė „š**“, kad prireiktų kalbėtis, kas vyksta viduje“.
