Skambinu buvusiai kaimynei. Visą gyvenimą gyvenome vieni šalia kitų, kol mano tėvai neatsisveikino su šiuo pasauliu, ir mes neišvykome į kitus kraštus. Kelis metus nebuvome kalbėjęsi, o dabar prireikė, reikalai prispyrė.
– Labas, čia Arvis, buvęs kaimynas jūsų.
– O Dievuliau brangus, sveikas gyvas, kur tiek laiko buvai pradingęs, nežinojau nei ką begalvoti, gyvas tu ar miręs?
– Viskas gerai. Kaip jūs besilaikote, kaip sveikatos?
– Kokios ten sveikatos, kokios, iš kur ten jų bebus tokiame amžiuje, iki bažnyčios ne visada benueinu.
– Tai sergat, gulit lovoje?
– Nu ne, nesergu, bet per sunkų gyvenimėlį, sąnariai sudėvėti, skauda braška, pirštai ligos išsukinėti...
Dar daug apie ką mes pakalbėjome, pasakiau, kokiu reikalu skambinu, viską išsiaiškinom, pokalbis tęsiasi.
– O kaip jūsų dukra begyvena ?
– Nu neblogai gyvena, Kaune, kaip gyveno taip ir tebegyvena. Ten pat ir tebedirba, vaikai užauginti, pijokėlio vyro atsikratė, tai to vargo kaip ir nebėra.
– Tai dabar viena pati ir gyvena, nes juk jos dukra jau seniai ištekėjus, savo šeimą sukūrusi ir proanūkių jau prigimdžiusi jums?
– Ne, ne viena, turi sugyventinį.
– Na ir gerai, vis ne taip nuobodu, turi su kuom pasišnekėti. O ir vyriškos rankos kartais labai reikalingos, labai praverčia namie...
– Kokios dar vyriškos? Tai, kad ten iš vis ir ne vyras jis. Iš vis jo vyru negalima pavadinti, vienas vargas tik su tokiu. Ne, ne, ten tikrai ne vyras.
Bandant man iškvosti konkrečiau, kas ten vyksta tame jos dukros gyvenime, kad taip šneka, jokio konkretesnio atsakymo taip ir nesulaukiau. Ne vyras ten ir taškas,
– O tai seniai su juo kartu gyvena ?
– Na jau bus koks 10 gal metų.
– Nieko sau, 10 metų tai ne 10 dienų ir ne 10 mėnesių. O tai jei jau toks, nei šioks, nei toks, ir net vyru sunku jį pavadinti, kam gyvena, kam vargsta tada.?
– Aš irgi nesuprantu, kam jai kentėti, kam ... ?
Dar truputėlį mes pakalbėjome, mane pabarė, kad neužvykstąs jos aplankyti, neužvyksta ir kiti iš mūsų šeimos pusės, nors ji, nuėjusi prie mūsų tėvų kapo kartais suprantanti, kad buvome atvykę. Būtinai užeikit kitą kartą į svečius, kai reikalai atves į gimtinę . Būtinai būtinai, prižadėjau, perduosiu šiuos žodžius ir jaunimui, ir nuo savęs pabarsiu, kad jie taip elgiasi, apsimeta pamiršę jus.
-----------
Visą tą vakarą vis topteldavo, vis nedavė man ramybės mintis, kas gi ten tokio negero vyksta mano buvusios geros vaikystės draugės namuose. Bendraudamas, kartu su ja daug laiko praleisdamas, žaisdamas, iš jos ir sužinojau pagrindinį skirtumą tarp berniukų ir mergaičių, kodėl tie sisioja atsistoję, o jos – atsitūpusios. Jos dėka ir pavyko tą paslaptį išsiaiškinti, kai šiaip taip pavyko išprašyti parodyti, kaip ten pas jas visa tai surėdyta, koks skirtumas tarp manęs ir jos.
------------
Tiek metų, netgi dešimtmečių apie ją neprisiminęs, dabar, vis pagalvoju ir pagalvoju. Jau pamirštu, bet žiūrėk, vėl mintis apie ją iš pasąmonės gelmių išlenda.
Nutariau paskambinti jai pačiai, gal netyčia kas nors paaiškės.
Susiieškojęs numerį telefono, paskambinau. Ilgai nekankinęs, prisistačiau kas toks esu, nes vis tiek nebūtų atspėjusi tiek metų praėjus. Jau turbūt ir balsas kitaip skamba, keičiasi ir jis juk dešimtmečiams slenkant.
– Vakar skambinau tavo mamai, norėjau šiokius tokius reikalus aptarti, tai paskui ir apie tave pakalbėjome , tai jei tuo metu žagsėjai, žinok, kad tai dėl to, – pajuokavau, – kaip šiaip laikaisi?
– Viskas gerai. Nors ir daug metų praėjo, gyvenu ten pat, dirbu ten pat, viskas puikiai.
Toliau kalbantis, pasakojantis, kas, kur per tokį nemažą laiko tarpą įvyko naujo, prisimenant kitus bendrus pažįstamus, vis pasigirsdavo kažkoks triukšmas, kad sunku ir begirdėti būdavo ką sako.
– Klausyk, o kas ten tiek triukšmauja, ar čia telefonas pats kelia džeržgesius, ar dar kas?
– Ai, čia dabar sode esam, darbuojamės, juk pats laikas sėti, sodinti daržoves, kad turėtume ką valgyti. Aš sodinu, o vyras ten tolėliau tokią skardą užlinkusią nori nupjauti, kad vėjas be reikalo nedraskytų...
– Ach va kaip, o aš maniau, kad čia telefonas jau mano baigia užlinkti. Bet, aš kažkodėl buvau įsitikinęs , kad tu našlė esi.
– Oi, neteisingas tavo įsivaizdavimas. Su pirmu vyru, pijokėliu baisuliniu, jau labai labai seniai išsiskyrę.
– Mat kaip, kažkodėl galvodavau, kad žuvęs jisai.
– Užtat su antru vyriškiu labai pasisekė, darbštuolis begalinis, nuostabaus charakterio, negeriantis. Jau 20 metų su juo kartu mes.
– Nieko sau, – čia jau aš priverstas pasakyti jai, ką apie ją mama kalba. – Na tai kodėl tavo mama meluoja, vakar man mėgino aiškinti, su kokiu nevykėliu tu gyvenanti.
– Jo jo, visiems ji tą patį sako.
– O tai kame reikalas ?
– Ai, labai nepatinka, kad mes be šliūbo gyvenam, o bažnyčioj tuoktis negalim, nes su pirmu vyru ten žiedus buvome sumainę. .
– Kažin ar bent klebonui per išpažintį melagystes savo išpažįsta? – pasvarstėm, dar pasidžiaugėm, kad pas ją viskas gerai, pas mane irgi lyg ir nieko tokio blogo nenutiko ir atsisveikinom.
O aš po to ilgai dar svarsčiau, katras iš mūsų garmėsim į pragarą? Juk Biblijoje parašyta: „Neteisieji nepaveldės Dievo karalystės“, o aštuntas Dievo įsakymas skelbia – nekalbėk netiesos. Bet esu girdėjęs, kad ten pat parašyta, kad neteiskite ir nebūsite teisiami...
Atsidaręs internetą pagūglinau ir perskaitęs visos frazės paskutinius žodžius, atsikvėpiau lengviau:
„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista...“ Va taip va, bus atleista !
Pastebėjęs, kad gale nėra kabučių, skaičiau frazę toliau iki galo:
„... Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį. Kokiu saiku jūs seikite, tokiu jums bus atseikėta.“
Va taip va, bus atseikėta tiek pat, kiek duodate !!! Tada nusprendžiau parašyti visą tai, ką čia dabar perskaitėte, ir su jumis pasidalinti. Gal Dievas užskaitys visa tai kaip mano davimą jums?
Gal...? Tikėkimės. Viltis miršta paskutinė.
