Kita vertus, yra ir gera žinia: išsipildė tūkstančių žmonių visame pasaulyje svajonė – jie pamatė vieną didžiausių pasaulyje gėlių parodų, kuri šiemet buvo perkelta į skaitmeninę erdvę, o puikiuosius „laureatus“ buvo galima apžiūrėti neišėjus iš savo jaukių namų. Tuo pat metu vyksta ir demokratiškesnis, ir be brangių ir sunkiai gaunamų bilietų visiems matomas gėlių bei floristikos meno festivalis „Chelsea in Bloom“ (Čelsio žydėjimas). Deja, šis renginys taip pat neįvyko.
Londonas turi vieną ypatingą bruožą, išskiriantį jį iš kitų Europos ir pasaulio didmiesčių tarpo. Jis niekada nesimaivo ir nelaukia, kol jį kas nors pastebės, jis tiesiog oriai, tiksliai ir nuosekliai laikosi savo gražių tradicijų, pats nuolat puošiasi, kuria įvykius ir rengia įvairias šventes. Stebėdama ir dalyvaudama jose, matau ir jaučiu, kad dauguma tų švenčių yra gyvas ir su meile bei atsidavimu puoselėjamas senos geros Anglijos palikimas, gyva tradicija, o svarbiausia – tai daroma sau.
Tai pasakytina ir apie kiekvienų metų gegužę stilingame Londono rajone Čelsyje rengiamą vasaros pradžios šventę „Chelsea in bloom“. Ir ji nėra eksportui skirtas renginys, tai tarsi miesto rajono šventė, bet ji stebina, įkvepia ir natūraliai atsiduria miesto ir pasaulio dėmesio centre.
Kasmet – skirtinga tema. Pavyzdžiui, pernai tai buvo „Under the Sea“ (Povandeninis pasaulis), o šiemet turėjo būti „Extraordinary Voyages“ (Nepaprastos kelionės). Ta proga Čelsyje įsikūrusios parduotuvės, kavinės, dailės galerijos, viešbučiai ir skvereliai pasipuošia iš kojų verčiančio grožio instaliacijomis, sukurtomis iš gyvos žalumos ir ryškių pavasario žiedų.
„Chelsea in bloom“ pritraukia ne tik minias vaikštinėjančių bei unikalioje lauko kavinių aplinkoje laiką leidžiančių miestelėnų bei turistų, bet ir pirkėjų. Mažmenininkai naudojasi paskutinėmis progomis parduoti prekes visa kaina, nes birželio viduryje prasideda didysis vasaros išpardavimas, o kavinės bei restoranai, apsijuosę įspūdingomis gėlių girliandomis, lankytojus kviečia lėtai popiečio arbatėlei arba šampano taurei su specialiais užkandžiais.
O kaip Lietuvoje?
Tačiau persikelkime į Lietuvą. Pas mus nuolat pilstoma iš tuščio kiaurą, kaip atgaivinti regionus, o lietuviškas mentalitetas tai supranta labai primityviai ir vienpusiškai – reikia gauti ir įsisavinti europinius pinigus, tada naujomis trinkelėmis išgrįsime miestelio aikštę, sustatysime po pusę tūkstančio eurų kainuojančias šiukšliadėžes ir... po metų vėl dūsausime, kad miestelis negyvas, jame niekas nevyksta, žmonės susvetimėję, tarsi sulaukėję sėdi užsidarę namuose ir tarpusavyje nebendrauja. Bet juk jie tiesiog neturi kur susirinkti ir jų nevienija joks bendras interesas.
Todėl neišradinėkim dviračio, kopijuokim anglų patirtį ir kurkime savas tradicijas – tiesiog perkelkime „Chelsea in Bloom“ į Lietuvos miestus ir miestelius. Lietuviškas mentalitetas vėl kerta per pakinklius ir jėga bruka tradicinius klausimus: iš kur gauti pinigų, kaip visa tai išreklamuoti, kaip pritraukti turistų?
Ne čia glūdi esmė, viską reikia daryti angliškai – sau. Žmonės, kurkite šventes sau, o ne kitiems, dalyvaukite, bendraukite ir džiaukitės patys. Svarbiausia tokių iniciatyvų ašis turėtų būti pensininkai ir senjorai – juk daugelis iš jų yra sodininkystės ir floristikos entuziastai. Miestų merai ar miestelių seniūnai tiesiog turėtų pakviesti, paraginti ir paskatinti juos užsiimti gražia ir prasminga veikla. Užuot be perstojo maniakiškai rausę savo daržus ir privačias klombas, jie galėtų užsiimti ir prasmingesne veikla, kuri paskatintų bendravimą, suteiktų veiklai naujų spalvų bei tikslų ir galbūt sugrąžintų gyvenimo džiaugsmą.
Neabejoju, kad senjorai lydytųsi iš džiaugsmo, jei jų augintomis gėlėmis pasipuoštų kelios miestelio parduotuvėlės, įstaigos, turgelis, pagrindinė gatvelė, aikštė, bažnyčios tvora ar netoliese esanti degalinė. O juk pradžiai daug nereikia – net ir keli gražiai ir kūrybiškai sustatyti močiutės atnešti vazonėliai su visiškai paprastomis gėlėmis iš esmės pakeistų vaizdą.
O svarbiausia yra tai, kad tokia paprasta ir beveik nieko nekainuojanti vietinė iniciatyva paskatintų pagyvenusius žmones socializuotis. Jie eitų ir žiūrėtų, smalsautų, susipažintų, dalytųsi patirtimi ir varžytųsi, kieno gėlės gražesnės. O kodėl po to pagrindinėje miestelio aikštėje nepastačius stalų, neuždengus jų kukliomis, bet gražiomis staltiesėmis ir nesuorganizavus suneštinės gėlių šventės dalyvių arbatėlės su pyragais? Ir tik nereikia tų visų Kaziuko mugės palapinių miestelių ir kulinarinių baisybių bei gėrynių! Ten galėtų būti simboliškai pagerbti gražiausių kompozicijų kūrėjai.
Gal kažką panašaus daro ir gretimas miestelis? Ar seniūnui sunku būtų suorganizuoti autobusą ir kartu su senjorais nuvažiuoti pasidairyti pas kaimynus? O kokias sėklas ar daigus jie naudoja? Iš kur gavo?
Kelioms savaitėms sužydėję miestai ir miesteliai paskatintų žmones bendrauti, o svarbiausia - skatintų bendruomeniškumą. Mažam ir apsnūdusiam miesteliui tai galėtų tapti svarbiausiu metų įvykiu, kuriuo žmonės gyvena, aptaria ir jam ruošiasi ištisus metus. Gal tuomet senjorams rastųsi vis mažiau priežasčių tūnoti užsidarius, liūdėti, dejuoti ir jaustis visų apleistiems. Juk atsirastų veiklos planas ir motyvaciją – kitų metų gėlių šventė!
Tradicijų niekas ant padėklo neatneša, jos nenusileidžia iš dangaus, jas kuria žmonės. Todėl pats metas pakelti užpakalį nuo sofos ir pradėti jas kurti savo miestuose ir miesteliuose. O po to – ką gali žinoti, gal garsas apie tai pasieks ir svetimšalių ausis.
