Ne mažiau svarbu ir tai, kad Kovo 11-osios aktu dek¬laruota ištikimybė visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams – Helsinkio susitarimų baigiamuoju aktu (1975) nustatytam sienų neliečiamumui bei garantuotos žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teisės. Faktas, kad Kovo 11-osios akte kalbama ne apie tautines mažumas, o tik apie bendrijas rodo, jog apdairiai atsižvelgta į pokario geopolitines-teritorines bei demografines realijas.
Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ankstyvą 1990 m. pavasarį lietuviška valstybė pirmąkart vienoje erdvėje politiškai apjungė Vilnių ir Klaipėdą – nacionalinę sostinę ir nacionalinį uostą. Abiejų šių miestų ir regionų demografinė dauguma jau buvo ir etniškai, ir politiškai daugmaž (pro)lietuviška, – skirtingai nei kuriantis valstybei prieš 70 metų ir vėliau tarpukariu. Kovo 11 d. vėlaus vakaro balsavimas AT dėl nepriklausomybės „atstatymo“ parodė jei ne besąlygišką šių regionų atstovų ištikimybę, tai bent tam tikrą politinį lojalumą ar neutralumą.
Dabar, į valstybingumo atkūrimą žvelgiant iš trijų dešimtmečių perspektyvos, nemažai daliai pilietiškai angažuoto jaunimo kyla bent du esminiai klausimai: 1) kur slypėjo lemiantis nepriklausomybės atkūrimo veiksnys: lietuvių tautos politinėje valioje ar vis dėlto naujai besiklostančioje tarptautinėje konjunktūroje; 2) kodėl būtent lietuviai ir Lietuva pirmoji iš viso SSRS tautų lagerio „iššovė nepriklausomybę“?
Pirmasis klausimas iš esmės primena klasikinę dilemą, kas pirmesnis: višta ar kiaušinis? Mat politinei nepriklausomybei atkurti 1988–1991 m. privalomai būtinos buvo abi sąlygos. Be lietuvių tautos politinės valios, ambicijų, tegul ir klystant, tvarkytis nepriklausomai bei nenumaldomo laisvės troškimo jokia išorinė konjunktūra, kad ir kokia palanki, nepriklausomybės atnešti negalėjo. Kita vertus, kad ir kokia vieninga būtų buvusi tautos valia, jei jai pasireikšti nebūtų susiklostę palankių išorės sąlygų, tai tokia valia istoriškai taip ir būtų likusi tik savitu „pageidavimų koncertu“.
Tą puikiai iliustruoja istorija. Lenkų ir lietuvių politinė valia ilgajame XIX a. atkurti Respubliką ginkluotais sukilimais, sumokant daugiatūkstantinių aukų kainą, buvo išreikšta net dukart. Tačiau politinis rezultatas, kaip žinome, liūdnas: viešos egzekucijos ir represijos, turto konfiskacijos, trėmimai, politinės autonomijos likučių ir teisinės sistemos (III Statuto) likvidavimas, universiteto uždarymas ir net imperijos bandymas iš lietuvių atimti... lietuvišką kalbą.
Dar tragiškesnis Lietuvai ir lietuviams buvo 1944–1953 m. bandymas ignoruoti tarptautinę konjunktūrą ir vėl kliautis vien savo politine valia. Kaip žinia, rezistenciniame kare prieš sovietus tuomet žuvo dešimtys tūkstančių patriotų, o šimtai tūkstančių buvo įkalinti, ištremti ar kitaip represuoti. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo laimėtojų globalių kompromisinių susitarimų Teherane (1943) ir Jaltoje (1945) Lietuva link politinės nepriklausomybės atkūrimo tuomet nepasistūmėjo nė per colį. Veikiau priešingai, smarkiai nukraujavusią ir elito netekusią tautą tapo lengviau sovietizuoti arba, kas dar blogiau, paskiroms „pušims juokiantis“ įvairiais lygmenimis sovietizuotis pačiai.
Ne tokį dramatišką, bet vis vien gana liūdną politinės valios ir susiklosčiusios tarptautinės konjunktūros neatitikimą jau mūsų laikais savo kailiu patiria katalonai (kurių lyderiai Lietuvą sveikino jau 1990 m. balandį) ir kai kurios kitos mažiau sėkmingos mūsų laikų politinės tautos. Visa tai puikiai parodo, kaip gyvybiškai svarbi politinei nepriklausomybei yra tautos politinės valios sinchronizacija su konkrečia tarptautine konjunktūra. Tai, ką lietuviai sėkmingai padarė 1918–1922 m. ir pakartojo 1988–1991 m.
Į antrą klausimą atsakyti sudėtingiau. Pradėkime nuo to, kad Lietuva su Latvija ir Estija į SSRS buvo inkorporuotos vėliausiai, šioje sistemoje išbuvo trumpiausiai ir liko silpniausiai įsišaknijusios. Nors savo laiku poetė prognozavo Lietuvą būsiant „TSRS skambiausiąja styga“, tačiau taip nenutiko. Ji čia liko svetimiausia, nei praktiškai, nei teoriškai su sovietizmu organiškai nesusiūta.
Ir priežasčių tam buvo daug. Lietuvių su totalitarine SSRS praktiškai nesiejo joks autentiškas istorinio atminimo epizodas. Jokia abipusė empatija. Vilniaus universitetas buvo dvigubai senesnis už Maskvos Lomonosovo ir Kremlius to atleisti negalėjo. Lietuviai buvo Romos popiežiui daugmaž ištikimi katalikai, kas Maskvos bolševikų akyse buvo keliskart blogiau nei jų ujama stačiatikybė. Be to, dar nuo Viduramžių Lietuvoje vyravo ne bendruomeninis, o individualistinis vakarietiškas ūkis ir kaip to pasekmė atitinkamas gyvenimo būdas. Žodžiu viskas – religija, kultūra ir gyvensena – buvo kitokie. Toks kultūrinio/civilizacinio peizažo kitoniškumas Maskvos bolševikus erzino, o štai rusų intelektualus kaip Andrejus Sacharovas, Jelena Bonner, Sergejus Kovaliovas, Josifas Brodskis, Mstislavas Rostropovičius ar Maja Pliseckaja, etc. – traukė.
Tiesą sakant, ką reiškė būti lietuviu vėlyvojoje SSRS dar spėjau patirti ir aš, 1984 m. paimtas į kariuomenę ir nusiųstas į Kovrovą. Jau pirmą savaitę seržantų tapau šaukiamas „miško broliu“... Po savaitės „Ar dar daug Lietuvoje po miškus laksto miško brolių?“ pusiau juokais, pusiau rimtai panūdo sužinoti ir tik ką po sužeidimo Afganistane grįžęs 36 metų kuopos vadas kapitonas. Kiek vėliau mano lietuvybe susidomėjo ir kuopoje pagarsėjęs tinginys – zampolitas. Jo surengta „apklausa“ buvo beviltiškai valdiška: žmogus tik atmestinai vykdė savo pareigas. O, berods, baigiantis pirmam tarnybos mėnesiui (ar vos įkabinus antram), pavakare užsukęs į kareivines išsikvietė pasikalbėti ir pats vos 33 metų pulko vadas su papulkininkio antpečiais.
Jam, pasidabinusiam naujutėlaite aukšta karakuline papacha, senbuvių seržantų žodžiais, tarnybos laiptais stumiamam „gauruotos rankos“ SSRS Generaliniame štabe, irgi buvo smalsu, kaip ten Pribaltikoj gyvena tie „banditai“ ir jų šeimos, ką galvoja... ar turi ryšių per Baltiją su švedais ir vokiečiais. Papulkininkis buvo aukštas, inteligentiškas, kvepėjo gerais prancūziškais parfumais. Plieniniu balsu bandė juokauti. Rafinuotai. Maskvietiškai. Pokalbį baigė įsakymu užsiauginti ilgesnius bakenbardus, nes dabar esu „labiau panašus į fašistą“, o turiu būti – į tarybinį karį...
Kaip netruko paaiškėti, jaunasis papulkininkis nejuokavo: pasiilginti bakenbardus beveik visą pusmetį puskarininkių mokykloje spaudė seržantai ir karininkai. O kad įtikinėjimai būtų veiksmingesni, teko pratybų metu 10–12 km maršą bėgti ne vien su kursanto amunicija, bet ir panėšėjant vieną ar du tanko kulkosvaidžius, maždaug po 11 kg.
Žodžiu, kažkiek buvo linksma ir net buvo galima didžiuotis, kad esi iš Lietuvos. O kaip jie matė, manė ar įsivaizdavo – „iš Vakarų“. Taigi kitoks. Stipresnis. Pranašesnis. Lengvai nelūžtantis. Todėl (sic!) po mokyk¬los baigimo netgi tinkamas joje rengti kitus seržantus – specialistus sovietinei karo mašinai...
Ir toks ar panašus vaizdinys tuo metu vyravo ne vien SSRS kariškių galvose. Juk ne atsitiktinai būtent į Nidą 1965 m. vasarą sovietai atitempė ir žymųjį prancūzą filosofą Jeaną Paulį Sartre’ą. Atitempė parodyti, ko nėra – kad ir SSRS esanti Europa, o sovietiniai žmonės – beveik nesiskiriantys nuo prancūzų iš Korsikos ar Rivjeros. Ką filosofas per storus dioptrijų prisodrintus akinių stiklus išties Nidoje pamatė – pasakyti sunku. Tačiau akivaizdu, kad reikalingomis progomis netgi jų pačių aneksuota Lietuva sovietams tarnavo kaip jų sistemos „vakarietiškumo“ emblema ar vitrina.
Tame buvo tam tikro žavesio ir gal net mistikos. Palyginti nemažai eilinių Vidurinės Azijos žmonių ir netgi rusų iš atokesnių provincijos kaimų dar XX a. devinto dešimtmečio pradžioje kažkodėl tebegalvojo, kad, norint patekti į Lietuvą, reikia pervažiuoti kažkokią menamą „sieną“. Bet nė vienas jų nekalbėjo, kad 1940 m. vasarą pas mus buvo kokia nors „revoliucija“, nes visi žinojo, kad tiesiog „mes jus nukariavom“. Tai kuteno širdį. Vertė dar labiau pasitempti ir parodyti, kad netgi jų „nukariauto“ krašto rekrūtas yra už juos pranašesnis. Ne nacionalizmu. Kultūra, gyvensena ir požiūriu į pasaulį. Tai turbūt ir buvo reikšmingiausias „smetoninės Lietuvos“ istorinis palikimas sovietmečio Lietuvai ir lietuviams.
Būtent iš tos užsimaskavusios smetoniškosios deep state didžiąja dalimi išaugo ir Kovo 11-osios architektas Vytautas Landsbergis ir, galų gale, pati Kovo 11-oji. Šiuolaikinė postmoderni Lietuva. Kodėl būtent Lietuva, o ne Latvija ar Estija 1990 m. ankstyvą pavasarį sulaužė nesulaužomos SSRS geležinę uždangą ir discipliną, kaltininkai du: ilgaamžė Lietuvos politinė istorija ir muzikologas prof. Vytautas Landsbergis.
Daugiau nei 600 metų siekianti aristokratiško valstybingumo tradicija ir respublikoniškas į modernų nacionalizmą orientuotas tarpukario dvidešimtmetis buvo tas mentalinis giluminės valstybės pamatas, kurio suvirškinti sovietmetis taip ir neįstengė. O jeigu prie to dar pridėsime praktiškai nuo visų valdžių nepriklausomybę išlaikiusią katalikybę, tai turėsime jau beveik tikrą sovietmečio lietuvybės deep state konspiracinį kodą. Lietuvis, katalikas, besididžiuojantis Lietuvos istorija beveik visose kompanijose netgi LSSR laikais buvo savas. Tarsi žydas gete su iš tolo šviečiančia Dovydo žvaigžde.
Iš esmės taip pažymėtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje 1988 m. birželį atsirado ir Landsbergis. Nors iš viso į grupę buvo išrinktos net 35 iškilios asmenybės, tačiau tik dvi jų buvo ryškiai kitokios. Pirma daugiausia dėl to, kad buvo viena iš vos dviejų moterų gūdžiai patriarchalinėje draugijoje, o kita, kad par excellence buvo Landsbergis. Muzikologas. Profesorius. Žmogus išskirtinio kalbėjimo, laikysenos ir mąstymo. Lietuvis su nelietuviška pavarde.
Patriotai buvo visi Iniciatyvinės grupės nariai, bet tik vienas Landsbergis kitoks, ir išvaizda, ir gyvenimo patirtimi. Visiškai nepanašus į sovietinį ar tarybinį pilietį. Jo etika ir estetika dvelkė smetonine Lietuva, kuri kūrė originalią filosofiją, švietimo sistemą ir karo aviaciją. Daugelį tai žavėjo, bet dar daugiau ir erzino. Jis buvo pernelyg nepriklausomas ir originalus, pernelyg inteligentiškas ir gudrus. Jo nepakartojamas kikenimas susirinkimuose, mitinguose ar Atgimimo bangoje sovietinio kirpimo oponentus tiesiog varė iš proto, o bendražygius vertė išlikti budriais ir kartais netgi kibti į atlapus pirmiesiems.
1988 m. gegužės 3 d. vėlyvą vakarą beveik nepastebimai išrinktas į Iniciatyvinę grupę Landsbergis vos per mėnesį kitą išsikovojo autoritetą ir tapo atpažįstamiausiu bei įsimintiniausiu veidu jau Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime 1988 m. spalį Vilniaus sporto rūmuose. Nežiūrint tam tikros opozicijos Iniciatyvinėje grupėje, o vėliau ir Sąjūdžio Seime, sąjūdietiškos visuomenės akyse rimtesnių konkurentų jis neturėjo. Priartėti prie Landsbergio politinės charizmos Romualdui Ozolui, tuomet įsivaizdavusiam besančiu rimčiausiu Landsbergio idėjiniu oponentu, nepadėjo nei oficialus tautybės pasikeitimas likus vos kelioms dienoms iki istorinio balsavimo Aukščiausiojoje Taryboje, nei jau 1990–1991 m. sandūroje pradėta plėtoti avantiūristinė retorinė spekuliacija apie „simbolinį šūvį“ į okupantus. Neįkvepia ir jau gerokai vėlesnės jo naivios retorinės pretenzijos keisti Lietuvos vakarinę sieną.
Galima tik įsivaizduoti, kur būtų atsidūrusi Lietuva ir lietuviai, o ipso facto ir visa bebaigianti sukriošti SSRS, jei tokia „simbolinio šūvio“ retorika iš Ozolo simbolinio pistoleto staiga būtų buvusi realizuota... Todėl šiandien sunkoka suvokti ir pateisinti tą sambūrį „Pakelk galvą, lietuvi“, kuris Ozolą atgaline data energingai bando užkelti ant politinio Siono kalno. Taip elgiamasi panašiai, kaip savo laiku pats Landsbergis pasielgė su Aukščiausiąja Taryba, perkrikštydamas ją į Atkuriamąjį Seimą, kokio užsimušdamas nerasi 1990–1992 m. dokumentiniuose šaltiniuose.
Žinia, Ozolas buvo iškili Lietuvos asmenybė. Mąstymu ir politine veiksena kažkuo panašus į Michailą Gorbačiovą. Turėjo ryškią ir kampuotą valstybės viziją. Kaip ir Arvydas Juozaitis, Justinas Marcinkevičius, Julius Juzeliūnas, Kazimira Prunskienė, Sigitas Geda ar Vytautas Petkevičius – Sąjūdyje ir Lietuvoje turėjo savo sekėjų, bendraminčių stovyklas. Tačiau jos visuomet buvo veikiau lokalios nei globalios ir nepajėgė vesti viso Sąjūdžio, visos Lietuvos. Kad ir ką kas šiandien bekalbėtų ar bemanytų. Deja, bet ne kiekvienas patriotas dar yra ir talentingas politikas.
Landsbergis Ozolą Sąjūdyje įveikė politine ramybe, kompromisu, mokėjimu skaičiuoti, laukti ir racionalumu. Tokiomis aplinkybėmis Landsbergio išrinkimas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, susiklosčiusioje situacijoje – faktiniu valstybės vadovu – buvo visiškai logiškas. Klaida buvo manyti, kad gali būti kitaip. Taip rašiau dar 1990 m. balandžio pradžioje (pasirodė Šiaurės Atėnuose gegužės mėn.) ir tai dar akivaizdžiau šiandien.
Juolab kad Landsbergis į šį postą ėjo pasirengęs ir su aiškia politine programa. Kaip rodo išlikę fragmentiški tų istorinių dienų dokumentai bei įvykių dalyvių paliudijimai, AT pirmininkas, pagrindinis Kovo 11-osios akto autorius ir strategas Landsbergis su savo artimiausia aplinka, skelbdami nepriklausomybės „atstatymą“, ne tik puikiai jautė tautos politinį pulsą ir „kvėpavimą į nugarą“, bet kartu vylėsi veiksmingos Vakarų politinės paramos bei gana greito atkurtos valstybės tarptautinio pripažinimo.
Turint galvoje, kad 1990 m. pavasarį nepriklausomybę deklaravusi Lietuva neturėjo jokių militarinės galios struktūrų, praktiškai nekontroliavo sienų ir susisiekimo su užsieniu, o jos teritorijoje toliau tebeveikė SSRS karinės bazės (apie 35 000 gerai ginkluotų karių), svetimos represinės (KGB) ir socialinės (DOSAF, profsąjunga, komjaunimas, etc.) struktūros, toks pripažinimas kartu būtų reiškęs ir tam tikras tarptautinio saugumo garantijas atgimstančiai valstybei nuo eventualios SSRS agresijos.
Kiek įmanu spręsti iš išlikusių šaltinių, tokias Landsbergio ir jo aplinkos viltis labiausiai stimuliavo Lietuvos atstovo Vašingtone Stasio Lozoraičio jaunesniojo ilgus dešimtmečius puoselėtas optimizmas ir tam tikri ryšiai Baltuosiuose Rūmuose bei JAV Valstybės departamente. Nors Lozoraitis čia buvo ir ne itin dažnas, o ir ne visuomet išskėstomis rankomis laukiamas svečias, tačiau, pažinodamas amerikiečius, laikėsi strategijos, kad laukti jų palaiminimo skelbti nepriklausomybę nedera. Racionaliau Baltųjų Rūmų administraciją tiesiog pastatyti prieš „įvykusį faktą“ ir taip ją priversti sovietinės okupacijos teisėtumo „nepripažinimo politiką“ transformuoti į jau atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės pripažinimo politiką.
Ne paskutinį vaidmenį ryžtantis Kovo 11-ajai (ypač kai politiniai oponentai iš kairiojo flango siūlė „nuogiems į dilgėles“ galvotrūkčiais nešokti) atliko ir paties Landsbergio asmenybė bei charakteris. Pirma, tai išskirtinė erudicija ir didžiulis pasitikėjimas savimi. Ant¬ra, iš tėvo – Nepriklausomybės kovų savanorio, žymaus tarpukario architekto, 1941 m. birželio Laikinosios Vyriausybės ministro, vėliau – politinio emigranto Australijoje ir net LTSR nusipelniusio architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio – paveldėta, perimta sudėtinga bei permaininga veik šimtametė gyvenimo patirtis.
Taigi 1990 m. ankstyvą pavasarį Landsbergis veikė kaip savitas moderniųjų laikų lietuvių revoliucionierius. Vienu metu ir kaip politinis vizionierius, ir improvizatorius, ir eksperimentatorius. Sąjūdžio metais išgarsėjęs kaip originalus, dalies visuomenės karštai mylimas oratorius, 1990 m. kovą vos išrinktas AT pirmininku jis jau veikė kaip gana patyręs politikos vilkas. Žvelgiant iš ilgaamžės perspektyvos, galima rasti ne vieną sodrią analogiją.
Gal ir kiek retoriškai perdėdami sakytume, kad Landsbergis kaip politikas pasižymėjo karaliui Mindaugui būdingu politiniu aristokratizmu ir pragmatizmu. Kaip ir daugiavaikis Vilniaus įkūrėjas didysis kunigaikštis Gediminas buvo mitrus politinio kompromiso meistras. Reikalui esant nevengė Vytautui Didžiajam ir karaliui Jogailai būdingo ryžto ir kai kada net klastos. Kaip ir 1794 m. sukilimo herojaus Tadeuszo Kościuszkos bei vėlesnių XIX a. sukilimų vadų, Landsbergio veikloje taip pat galima įžvelgti patriotinio populizmo, retkarčiais – net tam tikro politinio nuožmumo, skirto tautai pažadinti, jos jausmams paaštrinti.
Nors praktiškai per visą sovietinį laikotarpį didžiosios Vakarų demokratijos, pirmiausia JAV, Šventasis Sostas, iš dalies Prancūzija ir Didžioji Britanija laikėsi Lietuvos (Baltijos valstybių) inkorporacijos į SSRS teisėtumo nepripažinimo politikos, tačiau 1990–1991 m. pirmoje pusėje toli gražu nevienareikšmiai priėmė Kovo 11-ąją ir Lietuvos valstybingumo faktinį atkūrimą. Griežčiau tariant, Lietuvos pripažinti de jure neskubėjo.
Lietuvą, o ir patį Landsbergį, labiausiai nustebino JAV politika. Neakivaizdžiai atliepdamas į JAV prezidento George’o Busho vyresniojo politiką nepriklausomybės atkūrimo moralinio kelio politikos architektas savo užrašuose ir klausė, ir teigė: „Ar USA gali dar būti laikomos laisvojo pasaulio – demokratijos – lyderiu? Reikia naujo demokratijos judėjimo. Nekonformistinio, nedalančio pasaulio, nedidelių šalių. O per Amerikos balsą, reflektuodamas Franklino Roosevelto ir Josifo Stalino susitikimus 1943 m. Teherane ir 1945 m. Jaltoje Landsbergis piktokai viešai klausė: „Ar Amerika mus antrą kartą parduos, ar ne?“
Atsakymo į šį klausimą jam teko laukti ilgai. Nežiūrint iškalbingo fakto, kad Jungtinėse Valstijose Lietuva, galima sakyti, turėjo ištisą savo politikos lobistų frontą – dar nuo 1940 m. vasaros formaliai tebeveikiančios pasiuntinybės fragmentus; gausią, aktyvią, turtingą ir patriotišką JAV lietuvių bendruomenę; stiprias organizacijas: VLIK’ą Niujorke ir Vašingtone, Pasaulio Lietuvių Bendruomenę Čikagoje, Amerikos Lietuvių Tarybą etc., tačiau Lietuvai naudingai išjudinti Baltųjų Rūmų politikos nesisekė.
Priežasčių tam būta daug ir įvairių. Tačiau svarbiausia – geopolitinis saugumas ir jo sukuriamas emocinis-psichologinis komfortas. Šaltajam karui iš esmės jau pasibaigus Vakarų sostinėse imtas diskutuoti klausimas, ar pusšimtį metų trukusi nepripažinimo politikos indulgencija Lietuvai ir mažiau nei keturių milijonų lietuvių pareikšta politinė valia gyventi laisviems savo nacionalinėje valstybėje per daug rizikingai nesikerta su Michailo Gorbačiovo deklaruojama magiškąja perestrojka (SSRS politinės demokratizacijos ir ekonominės decentralizacijos utopija) bei vakariečių strateginiais užmojais ir pastangomis dar labiau sustiprinti savo geopolitinį saugumą. Po Reikjaviko (1986) ir Maltos (1989) Gorbačiovo ir Ronaldo Reagano istorinių susitikimų, užbaigusių Šaltąjį karą ir kuriam laikui iš pasaulinės politikos dienotvarkės išbraukusių branduolinio karo Armagedoną, absoliuti dauguma amerikiečių ir ypač Vakarų europiečių jautė milžinišką politinį palengvėjimą. Gyvenimas, kai nesi branduolinės raketos taikiniu, atrodė toks nepakartojamai mielas. Todėl Vakarai dėl Lietuvos nebuvo linkę aštrinti santykių su vėlyvąja perestrojkine SSRS ir jos lyderiu. Vakarų visuomenių pacifistinės nuotaikos neabejotinai veikė ir jų politinius lyderius.
Būtent todėl tarptautinio pripažinimo de jure Lietuvai teko laukti pusantrų metų – iki 1991 m. rugpjūčio 19–21 d. pučo Maskvoje ir faktinio SSRS subyrėjimo. Laukimas buvo bjauriai ilgas ir tarpais netgi depresyvus. Perfrazuojant žinomą Milano Kunderos romaną: toks beveik nepakeliamas laukimo būties sunkumas. Kai nežinai, kas tavęs laukia rytoj ir poryt: niūri ekonominė blokada, sumaištis Aukščiausiojoje Taryboje dėl moratoriumo įstatymo, Jedinstvos išpuolis prie parlamento ir „Eišiškių autonomija“, Kazimiros Prunskienės, Romualdo Ozolo ir Algirdo Brazausko vyriausybės krizė, Sausio 13-osios pučas Vilniuje, beveik mistinis naujai paskirto premjero dingimas ir atsiradimas, muitininkų/policininkų genocido aktas Medininkų poste ar dar velniaižin kas?
Rytą po tragiškos Sausio 13-osios apie jokią pergalę niekas nerašė ir negalvojo. Visi, kam buvo svarbi valstybės nepriklausomybė, buvo niūriai susikaupę. Projektavo galimus tolesnius sovietų puolimus ir gynybą nuo jų. Tam tikro nuosaikaus optimizmo teikė tik Lietuvos palaikymo mitingai Maskvoje, Leningrade, Varšuvoje, Paryžiuje, Vašingtone, Čikagoje. Na, ir dar AT pirmininką supanti aplinka, daugiau ar mažiau ryžtingi jo tuometės politinės linijos šalininkai. Pirmiausia pavaduotojai Bronislavas Kuzmickas ir Kazimieras Motieka, naujasis premjeras Gediminas Vagnorius ir jo pavaduotojas Zigmas Vaišvila, užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, „iš vėžių neišmušamas“ KAD direktorius Audrius Butkevičius, etc.
Nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., penkiolika mėnesių, savo laisvės ir valstybingumo sargyboje stovėjome praktiškai vienų vieni. Dauguma apie mus kilniai, gražiai rašė, simpatizavo, užjautė, guodė, bet padėti neskubėjo. Prancūzijos prezidentas François Mitterrand’as ir Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis 1990 m. balandį pagal politinį statusą parlamento pirmininką Landsbergį pripažino lygiaverčiu partneriu prezidentui Gorbačiovui ir netgi pasisiūlė tarpininkauti diplomatinėse derybose tarp Vilniaus ir Maskvos. JAV prezidentas Bushas vyresnysis, iš pradžių pareiškęs, kad į Vilniaus ir Maskvos reikalus nesikiš, vėliau susigėdo ir, Gorbačiovui tęsiant blokadą, pagrasino ekonominėmis sankcijomis bei pareikalavo, kad SSRS leistų iš Lietuvos emigruoti visiems, kas tik panorės. Pastarasis pareiškimas buvo amerikietiškas iki kaulų smegenų. Rudeniop premjerę Prunskienę Londone priėmė premjerė Margaret Thatcher, o dar vėliau – lapkritį čia atvykusiam Landsbergiui britai patiesė raudoną kilimą...
Štai praktiškai ir viskas, ką tuo momentu Lietuvai pasiūlė tarptautinė demokratinė bendrija. Per tą laiką politiškai mus pripažino vos keturios šalys: Moldovos SSR, Islandija, Rusijos SFSR ir Kroatija. Tačiau tik vienas Islandijos pripažinimas tuo momentu buvo reikšmingas juridiškai. Nes likusios trys šalys tuomet savo suverenitetu ir politine laisve pilna apimtimi nedisponavo ir tarptautinės bendrijos pačios nebuvo pripažintos. Taigi jų pripažinimas Lietuvai buvo labiau reikšmingas morališkai nei politiškai ar juo labiau teisiškai. Tam tikrą išimtį šioje trijulėje sudarė tik Rusijos pripažinimas. Pagal 1991 m. liepos 29 d. Landsbergio ir Boriso Jelcino Maskvoje pasirašytą sutartį tai buvo abipusis iš totalitarinės sistemos/aneksijos besivaduojančių valstybių tarpusavio pripažinimas, jau netolimoje istorinėje perspektyvoje įgijęs ir tarptautinės teisės galią.
Būdinga, kad Lietuvai lemtingais metais net jos tiesioginiai ir artimiausi kaimynai šiaurėje latviai ir estai taip pat išliko principingai pragmatiški, nepasiūlydami net Moldovos SSR AT pirmininko Mirčios Snieguro pademonstruoto politinio solidarumo ženklo.
Bendro visų trijų Baltijos valstybių kelio į platesnę viso regiono nepriklausomybę tuomet nesugebėjo nutiesti nė Islandijos užsienio reikalų ministras, nuoseklus Lietuvos draugas, socialdemokratas Jónas Baldvinas Hannibalssonas, 1991 m. vasarį Baltijos Asamblėjoje ėmęsis iniciatyvos tuos kelius sinchronizuoti ir visas tris šalis susodinti už bendro derybų stalo su pirmuoju SSRS prezidentu. Islandui veikiai teko nusivilti. 1991 m. kovo 26 d. interviu spaudai jis kalbėjo: „Aš turiu pasakyti, kad mūsų draugų [Baltijos šalių, – A. K.] paprasčiausiai daugiau nebesuprantu. [...] Galvoju, jog tai atspindi ir realybėje augančius nesutarimus, kaip žiūrėti į tų klausimų sprendimą tarp Estijos ir Latvijos iš vienos pusės ir Lietuvos – iš kitos“. Tokiam situacijos vertinimui pritarė ir tuometis Islandijos premjeras Steingrímuras Hermannssonas, dar aiškiau konstatavęs „faktą, kad tarp Baltijos valstybių nėra pakankamos vienybės tais klausimais. Estija ir Latvija norėtų judėti lėčiau nei Lietuva“.
Taškas. Priplaukėme. Buvo galima pagalvoti.
Kita vertus, tais tolimais ir grėsmingais metais kaip kas pajėgė, taip ir judėjo. Žvalgytis atgal prasminga ne tiek dėl būtinybės atminti, kiek dėl naujų, jau globalaus XXI a. iššūkių pasauliui, regionui ir net toms pačioms Baltijos šalims.
Tačiau ar galime, turime teisę būti nepatenkinti, kad mūsų esą kas nors negirdi, jei mūsų šalis, švęsdama dabartinės Respublikos trisdešimtmetį, nors ir praradusi jau trečdalį savo visuomenės, tačiau likusios lojalumą ir toliau uoliai „tikrinanti“ po 80 000 piliečių kasmet, kai kuriems savo ir užsienio piliečiams nepripažįstanti tarptautinės teisės nustatytų standartų, o vieną kitą politinį „jonelį“ „ikiteisminiam tyrimui“ tamsiojoje be teismo uždaranti metams ar net keliems?
Gal čia reikalinga kokia katalikiška politinė amnestija? Mūsų Respublika tarpukariu skelbė tokią ne vieną. Kuo blogesni mes? O gal tiesiog užtektų atskirų aukščiausių valstybės pareigūnų pilietinio padorumo? Juk sovietinį totalitarizmą nusimetėme beveik tuo pat metu, kai Pietų Afrika išsilaisvino iš apartheido, o jos išsivadavimo lyderis Nelsonas Mandela po 27 metų nelaisvės išėjo iš kalėjimo ir netrukus buvo apdovanotas Nobelio taikos premija. Tai rodo, kad XX a. devinto ir dešimto dešimtmečių sandūroje politikoje vyko globalūs pozityvūs tektoniniai lūžiai. Jie mums ne tik padėjo susigrąžinti minties ir veiksmų laisvę, bet ir įpareigojo ją ginti. Ir ne tik ten, kur politiniai režimai ją grubiai ir akivaizdžiai pažeidžia, bet ir ten, kur jau pasiektos gana rafinuoto politinio sukčiavimo aukštumos. Jei kartais sustotume, tai būtų ženklas, kad pasaulį užlieja grįžtamoji totalitarinių nelaisvių banga.
Kovo 11-osios Lietuvos politinio ir juridinio pripažinimo atomazga atėjo kaip deus ex machina. Dar 1991 m. rugpjūčio pirmomis dienomis legendinis čekų disidentas ir pirmasis pokomunistinės Čekoslovakijos prezidentas Václavas Havelas laiške, veikiausiai inspiruotame galingųjų politinių lyderių, Landsbergiui prognozavo, kad Lietuvos kelias į visavertį tarptautinį pripažinimą bus ilgas, vingiuotas ir pavojingas. Truks galbūt metus, o gal ir metų metus. Todėl reikia sukaupti visą kantrybę ir nusiteikti sunkioms step by step stiliaus deryboms su SSRS prezidentu „misteriu Gorbačiovu“.
Tikėtina, kad laiškas iš Prahos Vilnių pasiekė Rugpjūčio pučo Maskvoje išvakarėse ir Landsbergiui jau nebeprireikė į jį atsakinėti. Nes įvykiai Maskvoje parodė, kad jo pasirinkta laukimo taktika pilnai pasiteisino. SSRS de facto galutinai žlugo ir politines vadžias Rusijoje į savo rankas perėmė demokratinės liberalios politikos ikona spėjęs tapti spalvingasis Jelcinas.
Jau paskutinėmis rugpjūčio dienomis Vytautas Landsbergis ir Lietuva galėjo švęsti savo didžiąją Pergalę. Atkurtąjį Lietuvos valstybingumą pagaliau oficia¬liai juridiškai pripažino Kopenhaga, Oslas, Budapeštas, Paryžius, Buenos Airės, Berlynas, Roma, Lisabona, Mad¬ridas, Varšuva, Valeta, Helsinkis, Londonas... Rugsėjo pradžioje – Amsterdamas, Vašingtonas ir... savo politinę karjerą jau bebaigiantis SSRS prezidentas, nuo kurio pozicijos, tiesą sakant, beveik niekas ir nebepriklausė.
Lietuva su Sąjūdžiu ir Landsbergiu savo didžiąją kovą laimėjo. Absoliuti dauguma lietuvių (pilietine prasme) 1988–1991 m. buvo patriotai, o į LPS/LS iniciatyvinę grupę išrinkti žmonės – dar ir įvairių politinių pažiūrų intelektualai. Tarp jų – ir komunistai. Iš šio būrio iškilęs profesorius Landsbergis pasirodė esąs ne tik fortepijonu skambinantis Čiurlionio genijaus žinovas, bet ir puikus, virtuoziškas politikas taktikas: didžiojoje pasaulio politikoje lošdamas beveik be kozirių jis sugebėjo laimėti partiją ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui.
O kaip kitaip istoriškai interpretuoti 1990 m. Kovo 11-ąją, Vilniuje prasidėjusią SSRS griūtį, jei ne kaip didžiausios XX a. pabaigos totalitarinės imperijos katast¬rofą?
