Šimtametės gimtadienis ir laisvės dvelksmas
„Rytoj turiu į Issigeaco senelių namus pristatyti dvi dėžes šampano – bus švenčiamas vienos mamie šimtasis gimtadienis“, – prasitarė sekmadienio turgaus dieną mano miestelio vynininkas. Močiutė – taip švelniai prancūzai vadina itin garbaus amžiaus madam, su kuria jų net nesieja jokie kraujo ryšiai.
Aš išpūčiau akis – koks šampanas, koks šventimas, dabar, pandemijos akivaizdoje, kai senelių namai – uždrausta zona, prisotinta itin pažeidžiamų vyresnių žmonių?
Bet vynininkas tik patvirtino – toks yra Issigeaco senelių namų vadovybės bei mamie prašymas, siunta bus pristatyta pagal visus saugumo reikalavimus, o šampaną skanaus ne tik administracija, bet ir pati jubiliatė bei šių namų gyventojai, kuriems sveikata leis, be abejo. Jokie lankytojai, net šimtametės mamie giminės, deja, nebus įleidžiami į šventę, baiminantis viruso plitimo senelių namuose.
Ši scena, vykusi likus parai iki 55 dienas Prancūzijoje trukusio karantino sušvelninimo, man buvo kaip vilties spindulys „o visą amžių ir tą prakeiktą koronaviruso pandemija išgyvenusi šimtametė mamie nuo šiol man tapo simboliu, patvirtinimu – viską galime ištverti ir nugalėti.
Mes laimėjome pirmąjį mūšį prieš COVID-19, bet dar tikrai nelaimėjome karo prieš koronavirusą, kalba prancūzai, vis dar negalintys patikėti, kad po beveik dvejus mėnesius trukusios saviizoliacijos pagaliau galės įkvėpti laisvę.
Nuo šio pirmadienio gegužės 11 d. vidurnaktį, Prancūzijoje palaipsniui pradėtas karantino švelninimo procesas. Tačiau 40 proc. gyventojų šalies šiaurėje ir rytuose, taip pat, Paryžiuje ir aplink, – 27,2 mln. prancūzų – vis dar lieka raudonoje zonoje, kurioje virusas itin aktyvus ir nusinešė daugiausia aukų. Jiems vis dar galios gana griežtos saviizoliacijos taisyklės, moksleiviai vis dar negalės eiti į mokyklas, parkai ir dauguma viešų erdvių vis dar bus uždaryta. Šviesa tunelio gale – jei per kelias savaites po karantino sušvelninimo likusioje šalies dalyje nedaugės naujų susirgimo atvejų, karantinas bus pradedamas švelninti ir šiuose labiausiai nukentėjusiuose Prancūzijos departamentuose. Šalis ir artimieji aprauda virš 26 000 mirusiųjų nuo koronaviruso sukeltų komplikacijų – bent jau tokia paskutiniojo savaitgalio statistika, bet mirčių bei naujų užsikrėtimo atvejų kasdien vis mažėja. Tiesa, jeigu, sušvelnintas karantinas nepasiteisins ir koronos kreivė vėl šoks į aukštumas, neatmetama galimybė, jog prancūzams vėl teks grįžti į namus ir laikytis griežtos saviizoliacijos.
Karantino sušvelninimas nereikš visiškos laisvės ir tikrai negalėsime atsipalaiduoti – žmonės ir toliau raginami dirbti nuotoliniu būdų iš namų, jei tik įmanoma, vyresnio amžiaus žmonėms patariama kuo mažiau lankytis viešose, kur vis dar didelė rizika užsikrėsti, viešajame transporte kaukės – privalomos visiems, kaip ir vyresnių nei 11 metų moksleivių ugdymo įstaigose, gydytojų bei kosmetologijos kabinetuose, kirpyklose, administracinėse įstaigose, gatvėje kaukių dėvėti nebūtina.
Sušvelnintas karantinas kol kas reikš, jog galėsime laisvai judėti be raštiško leidimo, kurį prancūzai juokais lygina su Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių okupantų leidimais „ausweis“. Taip pat iš namų bus galima išeiti be ypatingai pateisinamos priežasties – iki šiol galėjome judėti tik vieno kilometro spinduliu ir tik darbo, neatidėliotinų šeimos reikalų, maisto pirkimo ar pagalbos artimam žmogui dingstimi. Vis dėlto raginama nepiktnaudžiauti šia laisve ir prisiminti, kad tai vis dar ne karantino panaikinimas, o tik jo sušvelninimas.
Tiesa, prancūzų judėjimo laisvės vis tiek bus ribota – be raštiško leidimo ir svarios priežasties negalėsime nutolti nuo namų daugiau nei 100 km. Atgavus normalų gyvenimo ritmą galvosūkiu tapo Paryžiaus metro ir priemiestiniai traukiniai, kurie piko valandomis būdavo perpildyti. Todėl sušvelninus karantiną ir įvedus būtiną fizinį atstumą, norintys naudotis metro ar traukiniais labiausiai apkrautomis valandomis, turės turėti raštišką darbdavio įrodymą, kad darbuotojui privaloma atvykti į darbą numatytu laiku, arba labai svarią priežastį, pvz., vizitas pas daktarą, teismo šaukimas ar nepilnamečio lydėjimas.
Pirmadienį duris atveria dauguma komercijos įstaigų, kosmetologijos kabinetai ir kirpyklos, pradeda dažniau kursuoti metro ir traukiniai, palaipsniui atsidaro lopšeliai ir darželiai, o gegužės pabaigoje ir koledžai, kiek vėliau, licėjai, tiesa, klasės bus sumažintos iki 15 mokinių ir patalpose užtikrintas reikiamas saugus fizinis atstumas, bendrai naudojami vadovėliai dezinfekuojami, vaikai nebegalės žaisti nei bendrais žaislais, nei kamuoliu kieme, nei būriuotis per pertraukas.
Prancūzai ir vėl galės džiaugtis savo šventa nacionaline privilegija ir tradicija – aperityvu su šeima bei draugais, nors vyriausybė vis dar ragina būti sąmoningais ir vengti pernelyg atsipalaiduoti, o jei ir norisi į svečius pasikviesti žmonių, tai būtina neviršyti leistinos 10 asmenų ribos, be abejo, laikantis reikalaujamo minimalaus 1 metro fizinio atstumo.
Nuo prancūzų gyvenimo būdo neatskiriami restoranai, kavinės, lauko terasos vis dar neatveria durų, nei turistų, nei vienos valandos meilužių nepriims užsidarę viešbučiai, tebegalioja draudimas lankytis paplūdimiuose, prie ežerų. Barų ir restoranų savininkai labai nepatenkinti nei pratęstu jiems karantinu, nei nepakankama, anot jų, valdžios parama kone labiausiai nukentėjusiam maitinimo ir turizmo verslo sektoriui. Jie netgi gąsdina socialiniais neramumais, kurie galbūt išvirs į pilietinį karą, jei ir toliau galios draudimas užsidirbti duoną kasdieninę. Kol kas restoranai ir maitinimo įstaigos gali tiekti maistą išsinešimui, bet to nepakanka padengti net būtiniausioms išlaidoms, teigia savininkai.
Sušvelninto karantino sąlygomis kabinetus atvers ir odontologai, kuo itin džiaugiasi pacientai, kuriems teko net du mėnesius kentėti dantų skausmą, tačiau patys gydytojai nesijaučia nei laimingi, nei apsaugoti. Vyriausybė išskyrė tik 150 000 kaukių, tai reiškia, po kelias kaukes vienam profesionalui, trūksta pirštinių ir dezinfekcijos priemonių. Prancūzų odontologai nutarė atkreipti valdžios dėmesį į šią problemą originalia akcija. Kadangi eiti į gatves jie negalėjo dėl tuomet dar galiojusio karantino, nemažai rimtos profesijos atstuvų surengė žaismingą ir išdykusią fotosesiją – išsirengė prieš fotoobjektyvus ir, pažymėję nuotraukas grotažyme #Dentisteàpoil, patalpino socialiniuose tinkluose.
Grotažymė išvertus iš prancūzų kalbos pažodžiui reiškia – nuogas odontologas. Bet šiuose žodžiuose slypi ir tikroji profesionalų žinutės valdžiai reikšmė: odontolai jaučiasi neapsaugoti, tarsi būtų išrengti ir palikti nuogi stoti prieš pavojų. Juolab, nemažai šios profesijos atstovų, vos prieš du mėnesius paskelbus karantiną ir sustabdžius jų kabinetų veiklą, pasielgė itin kilniai ir solidariai –atidavė savo nuosavas turimas pirštinių, kaukių ir dezinfekcinių skysčių atsargas kaip paramą ligoninėms, kuriose šių priemonių pačiame kovos su COVID-19 įkarštyje itin trūko.
Pandemijos akivaizdoje kilnią širdį pademonstravę ir savanaudiškai tuomet pasielgę prancūzų dantukų burtininkai ir fėjos nesitikėjo, kad vėliau patys pritrūks šių elementarių ir būtinų dar net iki viruso epochos apsaugos priemonių ir kad teks apsinuoginus prašyti valdžios dėmesio.
Sienas ES valstybėms Prancūzija ketina atidaryti ne anksčiau kaip birželio 15 d. O dėl ne ES piliečių įvažiavimo į šalį bus nutarta atskiru vyriausybės dekretu – manoma, jog jiems sienos atsidarys ne anksčiau nei liepos pabaigoje ir tai dar tik hipotezė. Pamirškime Avinjono teatrų festivalį ir Arlio fotografijos festivalį bei visus kitus masinius renginius šią vasarą, nes net ir po to, kai bus įsitikinta, jog užsikrėtimų koronavirusu nedaugėja, iki rugsėjo nebus leidžiama jokių masinių renginių daugiau nei 5000 žmonių.
Šalies sveikatos ministras tvirtina, jog šalies medicinos sistema nuo šiol pajėgi kas savaitę atlikti 700 000 testų asmenims, turintiems panašių į Covid-19 simptomų ar galimai kontaktavusių su potencialiais viruso nešiotojais. Užsikrėtę asmenys privalės izoliuotis, o specialios sanitarinės grupės susisieks su visais galimais šių asmenų kontaktais.
Pirmadienis ir pirmosios savaitės laisvėje pradžia daugumoje Prancūzijos departamentų, ypač pietuose, žadama gana lietinga, su audromis ir perkūnija. Tad pats dangus apsaugos laisvės ištroškusius prancūzus nuo beprotiškų poelgių – masinio noro pasidžiaugti judėjimo laisve gatvėse bei promenadose, galimybės susitikti ant Saint Martin kanalo kranto su draugais ir audringai atšvęsti karantino pabaigą. Saulė pašvies ir pamatysime, kiek mumyse sąmoningumo ir koronos pamokų likučių. Nors, prisimenant ikikarantininius prancūzus, it katinus gulinėjančius ant pievelės saulėkaitoje, nors Prezidentas jau buvo griežtai įspėjęs ir ragino visus piliečius laikytis savanoriškos saviizoliacijos, vargu bau ar įvyks sąmoningumo proveržis.
Kaip ir itin nuo koronaviruso nukentėjusiame Milane, kai, tik panaikinus griežtas saviizoliacijos priemones, tūkstančiai milaniečių išbyrėjo iš ankštų butų į Milano kanalų ir dokų pakrantes pasidžiaugti saule, laisve ir gyvenimu bei, rekomenduotiną bent metro atstumą pamiršę, petis petin susirėmę su taurėmis rankose šventė pirmuosius žingsnius laisvėje. Toks miestiečių neatsakingumas išgąsdino ir įsiutino nuo koronaviruso nukentėjusio miesto merą ir jis pagrasino vėl uždaryti Darsena ir Naviglia kanalų pakrantes. Lietuvoje mes irgi linkę patampyti koroną už ūsų besidžiaugdami laisvę, ar ne?
Vis dėl to, turėtumėme įjungti visus savo sąmoningumo rezervus ar jų likučius ir savanoriškai grįžti į vėžes – juk kol kas laimėjome tik mūšį, bet ne karą prieš koroną. Kuri vis dar slampinėja tarp mūsų ir ieško naujų aukų, tikėkimės, prieš galutinai nusilpdama ir išnykdama – toks stebuklas gal ir galėtų įvykti, jei mes net ir paleisti į laisvę elgsimės atsakingai ir atsargiai, saugodami tiek save, tiek savo artimą. Nes sena tiesa byloja, kad kiekvieno asmeninė laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmeninė laisvė, šiuo atveju, žodį laisvę pakeisčiau žodžiu saugumas.
Lūžusio šlaunikaulio testas XXI amžiui
Prancūzų filosofas Blaise Pascalis prieš kelis šimtmečius yra išmintingai pasakęs: „Visos žmonijos problemos kyla iš žmogaus nesugebėjimo ramiai sėdėti kambaryje ant sofos visiškoje vienatvėje“.
Ką gi, dar viena likimo ironija ir neelegantiškas spjūvis-nokautas, – tas sumautas koronavirusas mums padovanojo beveik du mėnesius trukusią tylą ir ramybę (ir smaugiančius nerimo priepuolius, neslėpkime), pakišo mums tą filosofo apdainuotą galimybę pasėdėti ramiai ant sofos karantine.
Kai jokie išoriniai trukdžiai, linksmybės ar pramogos neišblaško mūsų minčių spiečiaus, neužlieja mūsų neramių, didelių nuotykių bei skambių pramogų ištroškusių sielų ir širdžių kokiu nors paguodos ar saviapgaulės padažu, nepalengvina užduoties būti vienišu, ramiu, išsipildžiusiu, sau pakankamu žmogumi kambaryje ant sofos. Žmogumi be pretenzijų į visažinystę, visagalystę, prestižą, saugumo iliuzijas etc.
Mano mylima žilaplaukė prancūzų žurnalistė ir rašytoja Sophie Fontanel labai gražiai apibūdino laiko tėkmę, jo prasmę ypač šiandieniame sustabdytame pasaulio kontekste: „Yra du būdai praleisti laiką – arba jį susitrumpinti, pasigreitinti pramogomis ir prasiblaškymu, arba jį ištęsti, išdidinti – tai yra jį sustabdyti. Ištęstas, sustabdytas laikas padovanoja mums galimybę ištirpti jame, ištirpti akimirkoje, momente, turėti tą laiką tik sau, taip jaučiamės skaitydami Proustą ar Yourcenar, klausydamies Horowitzo. Aišku, tam reikia pastangų, bet jos atsiperka“.
Keliavome, bėgome, skubėjome, pramogavome, tobulėjome, spindėjome ir tikrai nesitikėjome, kad vieną dieną per kažkokį tai mikroskopinį nematomą padarą gausime tokią apokaliptinę progą – išbandyti savo ir pasaulio tvarumą, tvirtumą, atsparumą.
Gavome progą pasitikrinti, ar esame įdomūs pasauliui, o, svarbiausia, patys sau be jokių išorinių atributų, titulų, egzotiškų kelionių nuotraukų ir įspūdžių, prašmatnių vakarėlių, naujausių parodų ir spektaklių, krūvos uždirbtų ir išleistų pinigų.
Viruso plitimas galbūt jau pažabotas, iki kito protrūkio, bet dabar laukia daugybė kitų iššūkių, pirmiausia, finansinių. Ir vėl neteisingas gyvenimas mums pametėjo unikalią galimybę sužinoti, ar ištikus ne asmeninei, bet masinei pasaulinei nelaimei turime planą B ir ar mokame pakilti iš labai nepatogios klupėjimo ant keturių padėties duobės dugne. Ir kaip greitai mokame išlipti iš tos duobės ir ar lipame iš jos bendromis pajėgomis sukonstruotomis kopėčiomis ar susikonstruojame kopėčias iš kitų – tų mažesnių, nepastebimų, nesvarbių – galvų ir kaulų ir be jokio sąžinės graužimo lipame aukštyn, nes mums taip greičiau, pigiau, paprasčiau, toks dvasinis made in China variantas.
Tik norėčiau priminti Darwiną, kurio frazę apie laimi stipriausi mes dažnai iškraipome ir nepasakome iki galo – gyvenimo evoliucijoje laiko perspektyvoje laimi, pasirodo, ne stipriausi ir protingiausi, o tie, kurie greičiausiai sugeba prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių ir kurie veikia išvien, drauge, nesusiskaldę.
Kaip sakė viena atropologė – žmonijos evoliucija prasidėjo ne tada, kai mes išmokome vaikščioti ar išradome ugnį ar įrankius, o tada, kai vienam iš mūsų protėvių sugijo lūžęs šlaunikaulis, nes tai reiškia – kažkas kitas rado laiko likti su sužeistuoju, silpnesniuoju, jį globoti ir slaugyti, buvo su juo solidarus, dalinosi maistu ir kailiniu užklotu. Nes gyvūnų pasaulyje lūžusi koja yra lygi mirčiai, nes niekas iš saviškių tokio gyvūno negloboja ir palieka jį, kaip lengvą grobį, kitiems. O kas gi yra dabartinis koronavirusas, jei ne dar vienos žmonijos evoliucijos katalizatorius? Todėl mūsų reakcija į jį, jo sukeltas pasekmės bei gyvenimą po jo gali nulemti ir evoliucijos kryptį.
Neišmokau japonų, netapau heroje
Prieš išeidami į sąlyginę laisvę ir atgaudami sąlyginį saugumą, filosofine prasme buvome gavę marias laiko – beveik du mėnesius – įsitikinti, ar sugebame pajusti pilnatvę ir ramybės džiaugsmą buvime su savimi, ar mokame ir, svarbiausia, norime susipažinti su savimi, savo artimu, pagaliau galime netrukdomi apmąstyti gyvenimą ir pasaulį – kur einame, kur norime eiti, ką norime ir ką sugebame veikti pasaulyje po karantino.
Ir žinote, ką aš pastebėjau, nepaisant to, kad gavome labai daug laiko, nors ir didelio nerimo kaina, bent man asmeniškai karantine to laiko nuolat trūko. Neįsivaizduoju, kaip turėjo suktis iš namų dirbantys tėvai, izoliuoti nedidelėse erdvėse su mažamečiais vaikais ar nihilistiškai nusiteikusiais paaugliais. Po to, kai buvome priversti karantinuotis, valandas tarsi kažkas vogė, sutrumpindavo mano parą, nors tikrai esu įpratusi gyventi ir dirbti saviizoliacijoje, savidisciplinoje, jokia čia man naujiena.
O gal tiesiog suvokimas, kaip staiga viskas gali pasikeisti, netgi baigtis amžiams, tą laiką padarė dar brangesniu, trapesniu, labiau slystančiu iš rankų, kad suprastumėme, koks jis iš tiesų vertingas ir kaip dažnai būdami laisvi mes jį tuščiai švaistome vardan iliuzijų ir prestižo?
Per 55 karantino dienas nenuveikiau nieko grandiozinio, neišmokau japonų kalbos, nesukūriau bestselerio, nenuverčiau senojo pasaulio ir nesukūriau naujo, nieko neišgelbėjau, bet, atrodo, nieko ir nenuskriaudžiau, galbūt kažkam padėjau, bet tikrai nebuvau herojė. Neturiu kuo pasigirti.
Tiesiog dirbau, rašiau, skaičiau, klausiausi klasikos ir džiazo bei senų sentimentalių gabalų, buvau su savimi, daug mąsčiau, kalbėjau su gyvais ir mirusiais artimais, su savimi ir kartu izoliuotais katinais bei šunimis, valdžiau kaip įmanoma nerimo minčių žirgus, liūdėjau, banžiau nuvarvinti kelias ašaras, bet iš principo nemoku verkti – taigi nepavyko, mano pačios nuostabai daugiau džiaugiausi ir juokiausi, nei paprastai, klausiausi lietaus, būriau virtuvėje ir bandžiau namuose sukurti restoraninę atmosferą savo antrajai pusei, užveisiau daržą ir žiūrėjau kaip auga ridikai bei kovojau kryžiaus karus prieš juos puolančius šliužus ir sraiges, mokiausi gyventi lėtume ir tylume, bandžiau prisijaukinti nenuspėjamą ateitį.
Tiesiog, gyvenau ir mokiausi ramiai sėdėti ant sofos prasmingoje tyloje, kaip prisakė B. Pascalis. Ir žinote ką, man, atrodo, pavyko. Man netgi slapta atrodo, kad pavyko pagal S. Fontanel patarimą išdidinti tą laiką, jį sustabdyti dar labiau nei jį sustabdė ta Magna skatina korona, ir jame ištirpti, susirasti save, susirinkti iš gabalėlių, išbarstytą per bėgimą, pramogas, malonius ir ne visai trikdžius. Nes naują nenuspėjamą likimą noriu pasitikti tvirta ir vientisa, neišblaškyta – pasaulyje bei aplink ir taip pernelyg daug netikrumo, nestabilumo, slystančios iš po kojų žemės įspūdžio.
