Tiems, kurie nori tapti rašytojais, ar tiems, kam įdomu sužinoti, kaip gimsta didieji literatūros šedevrai, Joanne Rowling atskleidė rašymo dienotvarkę ir pasidalijo patirtimi jkrowling.com tinklalapyje ir kai kuriuose interviu. Ji teigė, kad nemėgsta jokių „penkių taisyklių, garantuojančių sėkmę“ ir panašių „top sąrašų“, kurių privaloma laikytis norint tapti įžymiam. 1990 m. jos istorija apie Harį Poterį visiškai neatitiko tuometinių knygų standartų. Tad taisyklės ne visada pasiteisina. Vis dėlto autorė tiki, kad be tam tikrų savybių būtų sunku ką nors pasiekti. Rašytojos nuomone, norint išmokti gerai rašyti, svarbu:
1. Kuo daugiau skaityti. Skaitymas padės atskirti gerą tekstą nuo ne tokio gero, taip pat praplės gramatikos žinias. Be to, skaitant apie tai, kas įdomu, lavinamas rašymo stilius.[1]
2. Ne tik skaityti, bet ir daug rašyti. Pradedantieji autoriai dažnai pereina kopijavimo etapą ‒ stengiasi atkartoti mėgstamų rašytojų braižą, bet tai yra natūrali mokymosi dalis ir to nereikėtų bijoti. Anksčiau ar vėliau atrasite savo stilių. Iš pradžių galimai nemėgsite to, ką rašote, bet nepasiduokite. Dėl nuolatinės praktikos tekstai tik gerėja, ir vieną gražią dieną ima atrodyti mieli ir profesionalūs.[2]
3. Nemesti darbo, o išmokti pailsėti. Pirmos keturios knygos apie burtininką Harį Poterį buvo parašytos be pertraukos. Tai išvargino ir atėmė rašymo džiaugsmą. Penktoji knyga neturėjo jokios tikslios leidimo datos. Tad pailsėjusi ir pilna energijos Rowling penktąją knygą pristatė leidyklai po trejų metų. Poilsio bijoti nereikia, nes jis gali padėti sukurti dar įspūdingesnę istoriją.
4. Rašyti apie tai, kas įdomu. Kai rašoma iš meilės, kūrinys gimsta tikras ir jautrus, o skaitytojai tai jaučia. Jei Rowling nebūtų taip troškusi papasakoti Hario Poterio istoriją su visomis detalėmis, jos knygos šiandien nebūtų tokios populiarios. Detalės, struktūra, planas, išgalvoti įdomūs ir negirdėti vardai bei burtažodžiai – visa tai pakerėjo skaitytojus, įtraukė juos į nepaprastą vaizduotės nuotykį.[3]
5. Rasti leidyklą, kuriai patiktų tavo darbas. Tai, žinoma, gali užtrukti. Rowling pasinaudojo Škotijoje leidžiama „Rašytojų ir menininkų metų knyga“, kuri kasmet papildoma, ir surado agentą, kuris dar metus ieškojo tinkamos leidyklos.[4]
6. Turėti struktūrą ir planą. Reikia iš anksto žinoti, apie ką bus rašoma ir koks pasakojimo tikslas. Laidoje „Biography“ Rowling parodė savo rankraščius ‒ daug lapų popieriaus, kur ranka buvo sudėliotas visų septynių knygų apie Harį Poterį siužetas. Iš pažiūros ši krūva atrodė netvarkinga, bet Joanne tiksliai žinojo, kuriame lape kas parašyta. Vardai, datos, personažų veikla, burtažodžiai. Tą informaciją rašytoja kruopščiai ir ilgai kaupė. Ant kai kurių juodraščių matėsi gražiai nupieštos iliustracijos, kurias Rowling piešė pati sau, kad geriau įsivaizduotų, kaip jos personažai atrodo. Jiteigė, kad nuo pat pradžių buvo suplanavusi visas septynias knygas, tad pabaiga buvo aiški jau tada, kai pirmoji serijos knyga buvo dar tik rašoma.[5]
7. Nebūtina apsibrėžti tam tikro žodžių skaičiaus kiekvienai dienai.„Newsnight“ interviu Rowling prisipažino, kad nesivadovauja tokiomis taisyklėmis kaip rašymas kasdien po 600 žodžių ir panašiai. Ji tiesiog dirba prie rankraščių tiek, kiek gali ir kiek pavyksta. Kartais ‒ visą dieną, nors parašo vos porą žodžių, nes skaitė ir redagavo parašytą tekstą.[6]
8. Disciplina ir sunkus darbas. Kurdama ketvirtą knygą apie Harį Poterį, Rowling patyrė, ką reiškia „rašytojo blokas“. Vis dėlto susikaupė ir baigė rašyti laiku. Mitas apie mūzas yra gražus ir įkvepiantis, bet naivu tikėtis, kad rašytojai kuria tik tada, kai aplanko įkvėpimas. Tokiu atveju, teigė Joanne, ji būtų parašiusi tik kokius pusantro puslapio. Rašytoja tiki, kad įkvėpimas egzistuoja, nes idėjos apie Hario Poterio knygas ir „Netikėtą vakanciją“ ją aplankė staiga ir iš niekur, bet: „Rašytojai nesėdi ir nerašo visą laiką, klausydamiesi, ką jiems šnabžda į ausį angelai. Tai yra darbas ir tu privalai dirbti: turi turėti struktūrą, taip pat turi būti labai disciplinuotas. Negali sėdėti ir laukti, kol aplankys įkvėpimas, bet gali dirbti tol, kol jis aplankys.“[7]
9. Stipri valia ir mokėjimas priimti kritiką. Neigiami komentarai kartais gerai, nes taip autoriai tobulėja. Žinoma, negalima būti per daug jautriam ir viską imti į širdį. Reikia išmokti parklupus atsikelti ir žengti tolyn. Joanne prisipažino, kad didžiausias jos kritikas yra ji pati. Šiandien ji sėkmingai moka nutildyti tą mažą vidinį balselį, bet prieš dvidešimt metų jai kartais atrodydavo, kad jos darbas nieko vertas, ir padėdavo rankraštį į šoną net keliems mėnesiams ar ilgiau. Todėl pirmoji jos knyga ir buvo rašoma ilgiausiai.
[1]My reply from J.K.Rowling. (2004). [žiūrėta 2019-05-08]. Prieiga per internetą: http://www.snitchseeker.com/harry-potter-news/my-reply-from-jk-rowling-16778/
[2]Stephen, F. (2003). Harry Potter and the Magic of the Internet. [žiūrėta 2019-05-08]. Prieiga per internetą:http://www.accio-quote.org/articles/2003/0626-alberthall-fry.htm
[3]BBC News. (2017). What JK Rowling said about the first Harry Potter book. [žiūrėta 2019-05-08]. Prieiga per internetą:https://www.youtube.com/watch?v=zHb-CyXy4Sw
[4]Davis, A. JK Rowling On Getting Published. Urbanette.[žiūrėta 2019-05-08]. Prieiga per internetą:https://urbanette.com/jk-rowling/2/
[5]J.K. Rowling's Biography from A&E Part 1 of 4. (2010). [žiūrėta 2019-05-08]. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=ycrLE46w6tY
[6]J. K. Rowling Newsnight Interview. (2003). [žiūrėta 2019-05-08]. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=G2tcbFF99Yg&t=1536s
[7]J.K. Rowling Charlie Rose. (2016). [žiūrėta 2019-05-08]. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=S-HL5bGLN0I
