Prancūziškos femme fatale paslaptys
Meilės šalies gyventojai neturi tokių problemų ir džiaugiasi gavę dar vieną progą švęsti gyvenimą, meilę, moters kvapą… Tą dieną tiek eiliniai prancūzai, tiek jų medijų kanalai ne tik kalba apie aktualias šiuolaikinėms moterims temas, vyrų bei moterų lygybę ar dar ir dar kartą ragina visuomenę atkreipti dėmesį į itin aktualią moterų, žūvančių nuo savo partnerių ar sutuoktinių smurto, temą. Su dar didesniu entuziazmu meilės tautos atstovai kovo 8-ąją išnaudoja tam, kad dar ir dar kartą pademonstruotų meilę savo tautietėms bei visoms pasaulio moterims.
Ne paslaptis, nemaža dalis pasaulio vyrų beigi moterų eina iš proto dėl prancūzės – tobulos moters, tobulos gundytojos ir tobulos meilužės – mito. Bet mažai kas žino, kiek jame yra tiesos, o kiek tai – tiesiog mūsų fantazijos ir idealizavimo vaisius.
Jau dešimtmetį gyvendama Prancūzijoje bandau įminti prancūzės moters paslaptis. Kol kas padariau kelis atradimus, kurie bent man pačiai leidžia suprasti, kodėl didžioji dalis pasaulio eina iš proto dėl šių moterų, o kultinę prancūzišką frazę „cherchez la femme“ – „ieškokite moters“ – šarmingai išvograuti bei suvokti jos prasmę sugeba didžioji dalis žmonijos atstovų, neturinčių nė menkiausio lašelio prancūzų kalbos žinių.
Atradimas numeris vienas – tai jausmingos ledo karalienės, kurias prancūzai vyrai dievina ir jų savotiškai prisibijo, ta prasme, jie supranta ir realistiškai vertina, kokią galią jiems turi iš pažiūros tokios trapios būtybės. Kaip šmaikštauja poetas ir muzikantas Damienas Berrardas, atiduoti savo širdį moteriai yra tas pats, kas atiduoti savo galvą liūtui.
Nes, kai Dievas sukūrė moterį, tikrą moterį, ne iš paveikslų ar kieno tais šonkaulių, jis kažkodėl nutarė apgyvendinti ją Prancūzijoje. O Roger Vadimas kadaise sukūrė filmą tuo pačiu pavadinimu ir amžiams mus apsvaigino femme fatale française (fatališkos prancūzės) mitu. Kone pirmiausia, kas šauna į galvą pagalvojus apie tą paslaptingą sutvėrimą prancūzę – tai per paplūdimį ir vyrų širdis tipenanti jaunutė filmo herojė, kurią vaidino Brigitte Bardot, prancūzų, dievinančių vardų ir žodžių sutrumpinimus iki raidžių, švelniai tituluojamą BB.
Natūrali, graži, bet netobula, laiba, laisva, maištinga, jausminga, pripažįstanti savo kūną ir seksualumą, žaisminga, koketiška, kiek atšiauri ir šalta, viliojanti, paslaptinga, elegantiška be pastangų ir su ta nepakartojama prancūziška šukuosena – vėjo ar meilužio pirštų sutaršytais natūraliai pasidraikiusiais plaukais, švelni, moteriška, pasitikinti savimi, gundanti, valdinga, ryžtinga, aikštinga, kaprizinga, žinanti, ko nori, ir mokanti tai gauti, nebijanti manipuliuoti siekdama tikslo, nenuolaidžiaujanti vyrams, bet geležine ranka aksominėje pirštinaitėje mokanti jais žongliruoti it paplūdimio akmenukais, stačia galva nerianti į aistras ir įsivelianti į meilės trikampius, o gal net ir keturkampius, bet mokanti sausa išlipti iš vandens, moteris-vaikas ir moteris-ragana...
Pripažinsiu, galbūt Bardot herojė turi kiek per daug atviro seksualumo ir per mažai intelekto, kad ją būtų galima pakrikštyti tipiška prancūze, kurios seksualumas slypi daug giliau, nei galima pamatyti paprasta akimi, o intelektas demonstruojamas akivaizdžiai. Bet kokiu atveju – prancūziško joie de vivre, paslaptingumo ir nevulgaraus erotiškumo, prancūzų charakteryje vyraujančio dramatiškumo joje yra per akis.
Kino kritikai, išnarstę filmą ir gundančią aktorę po kaulelį, atrado naują terminą – seksuali katytė. Jis pirmą kartą buvo pavartotas siekiant apibūdinti seksualiai laisvą ir galbūt net agresyvią viliojimo prasme Brigitte Bardot suvaidintą jauną moterį. Net didžioji feministė Simone de Beauvoir neatsispyrė BB kerams ir vertino ją kaip emancipuotą, laisvą moterį, nesvarbu, kad jos išsilavinimas atėjo per grožį ir seksualumą. „Net šventasis parduotų sielą velniui už malonumą vieną vienintelį kartą pamatyti ją šokančią“, – pripažino gundymo ir grožio galią filosofė, moterų laisvės šauklė.
Išvardytos savybės atitinka femme français mitą ir, sakyčiau, tikrovę. Jeigu mes visgi kalbame apie idealią prancūzę, o ne bandome vieną pelenės kurpaitę pamatuoti visoms šalyje gyvenančioms madames ir mademoiselles – maždaug 34 milijonams.
„Ir Dievas sukūrė moterį“ ekranuose pasirodė šeštajame dešimtmetyje, tačiau vis dar prisimenamas pokalbiuose apie moters grožį, femme fatale galią ir prancūzišką viliojimo meną. Brigitte Bardot jaunystės nuotraukos ir šiandien puošia parduotuvių vitrinas, o aktorė, šiuo metu labiau besidominti gyvūnų teisėmis ir globa nei mada, yra ne vienos prancūziškos prabangos prekės veidas (pavyzdžiui, rankinukų gamintojo „Lancel“).
Teisingos egoistės
Nerūpestingas moters-vaiko ir seksualinės laisvės, emancipuotos moters simbolis iki šiol jaudina vaizduotę ir nepraranda galios žavėti. Ne veltui griežtasis generolas Charles de Gaulle apie Brigitte Bardot sakė: „BB – toks pats svarbus Prancūzijos eksportas kaip ir „Renault“ automobiliai.“
Antras mano atradimas – prancūzė visais savo gyvenimo tarpsniais visų pirma yra moteris, o tik po to jau – žmona, mama, senelė, kompanijos prezidentė etc.… Ir yra teisinga egoistė, nes žino – tik laiminga, išsipildžiusi moteris gali būti gera mama, gera žmona ar gera darbuotoja. Todėl ji niekada nesuabejos, ar verta nusipirkti lūpdažį sau ar naują „Lego“ modelė dukrai ar anūkui, dažniausiai nugalės lūpdažis. Kaip ir teisė turėti laiko tik sau, ne vien tarnauti šeimai, šaliai ar darbovietei.
Be to, prancūzė nuo mažens mokoma ne būti kaip visos, o išsiskirti iš minios. Ir išsiskirti netgi savo netobulumais, priimti bei pamilti savo išvaizdos tikrus ar tariamus trūkumus (strazdanėles, romėnišką nosytę su kuprele, garbanotus plakus etc.) ir juos paversti gundymo kerais, didžiuotis kitokiais nei visų veido bruožais ar rengimosi stiliumi (nes tobulybė prancūzams prilygsta nuoboduliui), tiesiog būti asmenybe. Taip užaugintai moteriai, nepaisančiai „ką kiti pasakys“, vienos kitos raukšlės atsiradimas veide ar keli papildomi kilogramai tikrai nėra gyvenimo tragedija, dėl kurios ji turėtų jaustis nurašyta ar nepatraukli. Tikras, neapsimestinis ir neišmoktas pasitikėjimas savimi ir yra prancūzės svaiginančio žavesio paslaptis.
Trečia, prancūzės žavesio ir paslaptingumo priežastis – Prancūzijos ore sklandantis flirtas (nepainiokime jo su priekabiavimu, kuris, be abejo, taip pat gajus meilės šalyje, bet šįkart – ne apie tai). Aš visoms moterims, kurios skundžiasi praradusios gyvenimo džiaugsmą ir moteriškumą, rekomenduoju savaitgalio komplimentų, neįpareigojančių žvilgsnių bei flirto terapiją Paryžiuje.
Galite manimi netikėti, bet kai lėktuvas iš Vilniaus nusileidžia Paryžiaus Charle’io de Gaulle’io oro uoste ir ilgais koridoriais prasmukusi pagaliau patenku į keistą, baltą tunelį lyg iš fantastinio Luc’o Besson’o filmo, kur skamba klasikinė muzika ir lėtai juda elevatoriaus takelis, nutinka stebuklas. Tą akimirką pasijuntu lengva ir jauna – minus dešimt metų, minus dešimt kilogramų, ir virstu moterim-kate....
Stebuklo paslaptis? Galbūt tai Paryžiaus oras... Galbūt kelionės magija... Bet iš tiesų – tai keista lengvumo atmosfera ore ir žvilgsniai. Tiek moterų, tiek vyrų. Ne vertinantys ar teisiantys, bet lengvi ir flirtuojantys žvilgsniai, leidžiantys pasijusti ir, svarbiausia, išlikti žavinga moterimi, nepaisant amžiaus, figūros ar šeiminės padėties ir fakto, kad ką tik išlipai iš lėktuvo ir nori nenori atrodai kiek paglamžyta.
Greičiausiai tik Prancūzijoje galima tikėtis išvysti tokį vaizdą: prasilenkiant perėjoje elegantiškas vyriškis ilgu kašmyro paltu pasižiūri žaviai nenusakomo amžiaus moteriai (jai gali būti 30, 40, o gal ir daugiau metų) į akis ir ištaria „Jūsų labai graži šypsena...“ arba tiesiog „Jūs labai graži šiandien...“. Ištaria ir nueina. Jam nieko iš jos nereikia, jis tiesiog pastebėjo, kad ji graži ir tai pasakė, o ji pasijuto šarminga moterimi ir su šypsena nuėjo toliau per gyvenimą.
Gundymu grįstas prancūziškas feminizmas
Kaip nemadingai šiais politkorektiškais ir visais atžvilgiais atsargiais laikais beskambėtų prancūzų filosofės ir feministės Sylviane Agacinki frazė „Prancūzijoje niekuomet nebus lyčių karo. Mes norime išsaugoti laisvę gundyti ir būti sugundytiems“, aš jai pritariu ir ja džiaugiuosi. Ir būtent dėl to prancūzės.
Norint perkąsti prancūzų gyvenimo būdo nepakeliamą lengvumą (dėl jų sudėtingo mąstymo, nuolatinės ironijos, besaikio mėgavimosi gyvenimu ir ilgais pokalbiais, o kartu taisyklių, hierarchijos suvaržyto konservatyvaus ir drauge bohemiškai maištingo, paslaptingo būdo tai turbūt niekada nebus iki galo įmanoma), pirmiausia reikia suvokti jų meilę ir neapykantą feminizmui bei nemadingą, politiškai nekorektišką, bet žavų požiūrį į lyčių santykius.
Tikiuosi, jūs neapkaltinsite manęs, kad man tik flirtas galvoje, bet tikrai, prisiekiu, – net diskutuodami tokia rimta tema kaip feminizmas ir moterų teisės, prancūzai kalba apie gundymą. Tiksliau pasakius, gundymas net yra vienas iš kertinių piliorių, ant kurio laikosi prancūziško feminizmo rūmas ir taip jų šlovinamas art de vivre à la français.
Kol po pasaulį klajoja ir net Prancūzijoje vis daugiau gerbėjų randa iš Amerikos atkeliavusi lyčių neigimo teorija, pagal kurią žmogaus lytis tėra žmonijos išsigalvojimas, kultūrinis, o ne gamtos reiškinys, – todėl lyties rėmų ir jų diktuojamų vaidmenų reikia atsisakyti, o ateityje žmogus galbūt netgi neturės jokios lyties sąvokos ar galės laisvai kaitalioti lytį, – meilės šalyje greta radikalaus ir aršaus „antivyriško“ ar „antilytiško“ feminizmo klesti gana populiarus diferencializmo, lyčių skirtumų teorija grįstas moterų judėjimas. Kai kurie sociologai jį vadina „prancūziškuoju feminizmu“.
Toks feminizmas teigia: jokios žmogaus būties paslaptys negali būti nagrinėjamos neatsižvelgiant į abi lytis, nes vyras ir moteris visų pirma yra biologiškai skirtingi – taip jau gamtos sutvarkyta.
Pasak prancūzų filosofės Sylviane Agacinski, žmonija yra vyras plius moteris (arba atvirkščiai), ji niekada nebus kažkas per vidurį – nei vyras, nei moteris. Todėl lyčių skirtumus reikia priimti kaip žmoniją praturtinančią stiprybę, o ne kaip trūkumą. Patys žmonės, sprendžia, kokius vaidmenis ir taisykles sau primetame visuomenėje, kad būtų užtikrina abiejų lyčių lygybė. Juk, kaip sakė Spinoza, gamta – tai ne sustabarėjusių įstatymų rinkinys, o duomenys, kuriuos panaudodamas žmogus gali modeliuoti savo gyvenimą.
„Priimkime moterį tokią, kokia ji yra, su visu moteriškumo bagažu, kurį ji gali pasiūlyti, ir priimkime vyrą bei jo vyriškumą – tai abiejų lyčių turtas, o tada ant šio pagrindo kurkime lygybę. Berniukais ir mergaitėmis gimstama, bet vyru ar moterimi – tampama“, – viename iš susitikimų su gerbėjais kalbėjo buvusio Prancūzijos ministro pirmininko Lionelio Jospino gyvenimo moteris ir filosofė Agacinski.
Mokslininkė, išdrįsusi teigti, kad Prancūzijoje niekada nebus lyčių karo, nes prancūzai ir prancūzės nori būti sugundyti ir gundyti patys, lyčių teorijos šalininkams, propaguojantiems „unisex“ stilių ne tik madoje, bet ir kasdienybėje bei meilėje, primena: seksualumas – civilizacijos variklis ir gyvybinė jėga, kurios nereikėtų nuvertinti.
Feministė ir filosofė Agacinski turbūt žino, ką kalba apie seksualumą, meilę, prancūziškus gundymo žaidimus ir civilizaciją: ji yra vieno garsiausių prancūzų filosofų Jacques’o Derrida mokinė ir jo vaiko motina.
Nieko keisto – tai à la français požiūris į gyvenimą ir meilę, vyrą ir moterįs. Kokios gali būti etikos normos ar feminizmo šūkiai, kai kalbama apie meilę? Ir visai nesvarbu, kad jis vedęs, o ji – laisva moteris. Prancūziška ir tai, kad didžiojo filosofo, dekonstruktyvizmo teorijos autoriaus ilgametis meilės romanas už šeimois lizdo ribų su jo mokine Sylviane paaiškėjo tik gerokai po Derrida mirties – pikantiškas faktas pasklido tada, kai buvo išleista filosofo biografija.
Kas geriau, jei ne prancūzai, žino: geriau mylėti ir kentėti, geriau įsivelti į audringą histoire d’amour, net jei iš anksto aišku, kad ji baigsis blogai, nei neturėti jokios. Todėl jie ir nesutinka ant lygybės aukuro paaukoti savo laisvės būti gundomiems ir sugundytiems.
Dviejų filosofų histoire d’amour iš tiesų buvo audringa. 1978 metais Sylviane laukėsi mokytojo kūdikio, bet pasirinko abortą. Kad ir kaip makabriškai dabar skambėtų mano žodžiai, bet tai labai simboliška – legalų abortą feministė ir filosofė galėjo pasidaryti būtent dėl moterų išsilaisvinimo judėjimo.
Mat nuo žymiojo „343 kekšių manifesto“, kurį redagavo pati moderniojo prancūziško feminizmo (būtent to, pagrįsto diferencializmo idėja) motina Simone de Beauvoir, o pasirašė 343 moterys, pavojingomis ir nelegaliomis sąlygomis atsisakiusios nepageidaujamo nėštumo, buvo praėję vos septyneri metai. Šios drąsios moterys, prisipažindamos apie abortą, ne tik rizikavo savo įvaizdžiu, garbe, bet ir galėjo baigti dienas kalėjime – tais laikais abortas Prancūzijoje buvo įstatymiškai draudžiamas, nors kasmet nelegaliomis sąlygomis jį pasidarydavo kone milijonas moterų.
Po „kekšių manifestu“ pasirašė ir taip savo gyvenimo skausmą bei dramą dėl visų moterų laisvės prisipažino daugybė garsių Prancūzijos veikėjų: rašytojos Françoise Sagan ir Marguerite Duras, aktorė Jeanne Moreau, režisierė Nadine Trintignant (taip, ta pati, kurios dukra, aktorė Marie Trintignant per prancūziškas histoire d’amour aistras nuo mylimojo smūgių tragiškai žuvo Vilniuje).
Moterų išsivadavimo judėjimas – sutrumpinimus dievinantys prancūzai jį vadina MLF – reikalavo suteikti visoms moterims nemokamą ir legalią galimybę atsikratyti nepageidaujamo nėštumo nerizikuojant gyvybe, nes moteris visų pirma yra savo kūno šeimininkė, o ne tik vaisinga reproduktorė.
Šis drąsos aktas sudrebino patriarchalinės visuomenės pagrindus: po kelerių metų buvo priimtas abortus legalizavęs įstatymas. Jaunutei filosofei ir būsimai feminizmo teoretikei Sylviane Agacinski liko tik juo pasinaudoti.
Be abejo, šis liūdnas įvykis labai pakenkė įsimylėjėlių santykiams ir jie pradėjo byrėti. Bet didžiosios meilės istorijos taip lengvai nesibaigia – neteisėtos meilės malonumais besimėgaujančiai filosofų porai po kelerių metų gimė sūnus Danielis. Vėliau filosofų meilė visgi užgeso, palikdama tik gražius prisiminimus ir šią istoriją liudijantį jos vaisių. Kuris, beje, užaugo labai gražiu ir intelektualiu jaunuoliu, greičiausiai sudaužysiančiu ne vieną gundančio prancūziško feminizmo idėjomis alsuojančią trapią, žavią būtybę.
Šiandien prancūzės – laisvos, emancipuotos moterys (beje, nešūkaujančios ant kiekvieno kampo, kad jos feministės, kaip mėgsta daryti amerikietės, bet apie tai vėliau), o gundymu ir lyčių skirtumu pagrįsta prancūziškoji feminizmo teorija, pasirodo, veikia. Galbūt prancūzai daug kalba ir mažai daro meilės fronte, bet feminizmo barikadose nuveikta iš tiesų daug.
Pavadinčiau juos feministais praktikais jau vien todėl, kad vyrų ir moterų užmokesčio skirtumas šioje meilės šalyje yra vienas mažiausių visoje Europoje, vos 15 procentų (Europos vidurkis – 16,5 procentų), o išvystytas lopšelių bei darželių tinklas ir dosni valstybės parama leidžia moterims ne tik džiaugtis motinyste, bet ir sėkmingai grįžti į darbo rinką.
Kiekvienoje politikėje gyvena moteris
Be to, prancūzės – iš tiesų emancipuotos moterys, kurioms nebūtina kariauti su vyrais, kad pasijustų lygios. Jos gyvena pagal principą make love, not war (užsiimkime meile, o ne karu) ir nesuka sau galvos, kuri poros pusė šįvakar plaus indus, – galbūt jie tiesiog pavalgys restorane ar su buteliu vyno, bagete ir sūriu nutūps Senos krantinėje arba prie Sen Martino kanalo Paryžiuje. O kone didžiausia prancūzių paslaptis: jos žino, jaučiasi ir net neslepia, kad iš tiesų yra aukščiau vyrų, – mat jų pačių yra užkeltos ant garbinimo pjedestalo. Jos ten puikiai jaučiasi ir nė neketina nulipti.
Tokio požiūrio kritikai iškart pripaišytų seksizmą, kai moteris tėra objektas – arba dievinamas, arba menkinamas. Bet prancūzės nesijaučia objektais. Jos jaučiasi viskuo, kuo tik nori, o visų pirma didžiuojasi būdamos moterys. Net buvus Sveikatos apsaugos ministrė, feministė Simone Veil, kuriai prancūzės turi būti dėkingos už įstatymą, įteisinusį abortus, televizijos eteryje įrodė – ji visų pirma yra moteris ir, leiskite pridurti, gundanti moteris.
1986 metais televizijos pokalbių laidoje „Visi išprotėję dėl jo“ buvo gvildenamos rimtos ir nelabai rimtos temos. Pagaliau sukaupęs visą jaunatvišką drąsą, žavus reporteris paprašė žymiosios feministės parodyti pasauliui savo žavią moteriškąją pusę. Jis užsiminė, kad visi pažįsta politikę ir jos neatsiejamą griežto įvaizdžio dalį – pakaušyje sukeltą plaukų kuodą.
„Ar galėčiau jūsų paprašyti pasileisti plaukus?“ – rizikuodamas gauti gifle (antausį) feministės paklausė jaunas įžūlus reporteris. Net Veil vyras apie šią galingą moterį, išgyvenusią holokaustą ir nepalūžusią, yra sakęs: „Simone neįmanoma priversti pasakyti tai, ko ji nenori, juolab priversti ką nors daryti prieš jos valią.“
„Su malonumu“, – koketiškai ir švelniai sumurkė Simone Veil, kuriai tuo metu buvo nei daug, nei mažai – 59 metai. Kalbėdama su žurnalistu ir nenuleisdama nuo jo akių ji it kokia sirena vieną po kito iš vešlių plaukų traukė segtukus. Kai jų susikaupė tiek, kad nebetilpo delne, ponia ministrė ištiesė juos kone dvigubai jaunesniam reporteriui – sekundę atrodė, jog scena vyksta ne televizijos eteryje, o miegamajame.
Ištraukus paskutinę nepaklusnius plaukus įkalinusią geležėlę, ant pečių nukrito ilgos garbanotos kaskados, ir griežtoji ponia ministrė sužibo savo moteriškumu to visiškai nesureikšmindama. Ji toliau lyg niekur nieko pasakojo nemėgstanti ilgų plaukų ir juos auginti pradėjusi tik tapusi ministre – dėl patogumo. Politiko gyvenime daug kelionių ir protokolo suvaržymų, o ilgus plaukus lengviau tvarkyti juos tiesiog susukant į griežtą kuodą. Švelniai liesdama ilgus plaukus, gulančius ant pečių, ji papasakojo įžūliam žurnalistui, kaip kartą su oficialiu vizitu viešėdama JAV nerado kirpėjos, kuri mokėtų susukti prancūzišką kuodą, todėl atėjo į oficialų susitikimą plevėsuodama ilgais plaukais – it kokia paryžietiška femme fatale.
Beje, kai prieš keletą metų Prancūzijos feminizmo ir moterų laisvės simbolis, grande damme (didžioji dama) iškeliavo į kitą, geresnį pasaulį. Be visų jos nuopelnus šlovinančių straipsnių ir reportažų, užuojautų ir raudų, kad prancūzės liko našlaitės, nes mirė feminizmo pramotė, žiniasklaida iš INA archyvų ištraukė ir šį televizijos reportažą.
Pasak pačių prancūzų, ši rafinuoto gundymo scenai Jeano Luco Godardo filmuose prilygstanti akimirka, atskleidusi žaismingą, švelnų politikės, feministės ir akademikės portretą, amžiams pažymėjo jų sielas ir įrodė – moteriškumas yra ginklas. Dar kartą peržiūrėdami įžūlaus reporterio ir feministės flirto sceną prancūzai norėjo atsisveikinti ne su ministre Simone Veil, o tiesiog didžia moterimi.
Prancūzės saugo savo teises ir laisves
Prancūzėms it katėms saulėje patinka šildytis dėmesio, gundymo bei komplimentų spinduliuose. Ir dėl to jos nesijaučia mažesnės ar didesnės feministės nei prancūzėms nepritariančios ar net jų gailinčios anglosaksiškų šalių sesės.
Čekijoje gimusi, Švedijoje užaugusi, Prancūzijoje modelio karjerą pradėjusi ir Amerikoje gyvenanti manekenė, aktorė ir rašytoja Paulina Porizkova yra sakiusi: „Švedijoje moterys yra visatos valdovės, ir niekam čia nekyla klausimų, ar tu feministė, ar ne, tu tiesiog žmogus. Prancūzijoje, kur vyrauja vyrų galantiškumo ir asistavimo moterims kultūra, moterys yra pavojingi sutvėrimai – jas reikia dievinti ir jų bijoti. Abiejose šalyse moterys bent jau žino savo vietą – ant pjedestalo. Tačiau Amerika su savo puritoniška morale mane pavertė aktyvia ir aršia feministe“.
Ji drąsiai teigia: „Prancūzija ir Švedija yra tos šalys, kuriose feminizmas jau yra tikrovė, o ne besitęsianti kova. Moterys ten laisvos, lygios su vyrais ir šlovinamos. Prancūzės yra galingos ir įtakingos, tik jų galia nematoma, tarsi koks paslėptas atlenkiamas peiliukas. Jų paslaptis ta, kad jos moka manipuliuoti: šitos seksualios raganaitės užburia ir gundo vyrus, tarsi žadėdamos atlygį, todėl jie pasiryžę sumokėti bet kokią kainą (perkeltine prasme), kad tik užkariautų jų širdis“.
Iš savo stebėtojos ir ekspertės pozicijų pritariu: prancūzės nori būti sugundytos ir gundyti pačios. Prancūzai vyrai mėgsta (ir svarbiausia – moka) flirtuoti, mielai priima flirtą, bet nori kliautis iliuzija, kad tai jie žengė pirmą žingsnį ar tarė paskutinį žodį (dažniausiai tai tebūna iliuzija, nes prancūzė savo slaptomis antenomis jau būna jam išsiuntusi tokių subtilių ir beveik nepastebimų, bet stiprių impulsų, kad jis lieka visiškai supančiotas, nors pats to nejaučia).
Prancūzės gudrios ir, be abejo, netiki kiekvienu joms pasakytu komplimentu, nes žino, kokie trumpalaikiai vyrų kėslai gali už jų slypėti. Bet komplimentus, ypač subtilius ir skirtus jų išvaizdai, jos tikrai mėgsta – šildosi jų spinduliuose it katės žiemą ant saulėtos palangės, bet, aišku, viena akimi ir ausimi visada budi. Kaip ir katės, prancūzės visada budrios: net besimėgaudamos gundymo žaidimais jos akylai stebi, ar jų laisvėms ir teisėms vis dar nėra jokio pavojaus, o pastebėjusios kyla ir į atvirą, ir į slaptą partizaninę kovą.
Kai prancūziškojo feminizmo pramotė Simone Veil iškeliavo iš šio pasaulio, kažkas Paryžiuje ant šaligatvio užrašė: Simone s'éteint les femmes reste en Veil – „Simona užgeso, bet moterys liko budėti“. Simboliška, kad moterų laisvės šauklės pavardė tarsi turi dvi prasmes. Pirmoji labai moteriška – šydas, dengiantis moters veidą, saugantis ją. O dėl žodžių žaismo ir panašaus tarimo šios didžios moters pavardė skamba tarsi testamentas mums visoms – turime likti budrios, budėti (reste en veille). Budėti net tada, kai šydu pridengtos akys koketiškai ir aistringai žaižaruoja.
