Dar, žinoma, į areną puolė moterys, kurios visuose skandaluose įžvelgė aukų vietoje atsidūrusiųjų kaltę („o ką ji ten veikė viena su vyresniu vyru“) ir žegnojosi, kad jokia normali moteris nesudarytų sąlygų diedui uždėti rankas, kur jų nesinorėjo. Bet jei jau tos sąlygos sukurtos? Jei jau atvykote į nuo miesto nutolusią sodybą? Jei kambaryje jau tamsu ir paskutinę sekundę vienas iš veiksmo dalyvių apsigalvoja? Ar tai, kas vyko „prieš“ gali pateisinti tai, kas vyks „po“?
Šiuo metu pasaulis sutaria, kad seksui būtinas visai komiškai skambantis „entuziastingas sutikimas“. Netinka nei „ok“, nei „nu gal“, o apie tylą vietoj sutikimo vertėjo pamiršti jau senokai. Nekreipkime dėmesio į lytį, bet kartais taip atsitinka, kad vienas iš aistros verpetuose besisukančių žmonių būna psichologiškai silpnesnis ir pažeidžiamesnis.
Nei jis, nei stipresnysis dėl to neturi jaustis blogai – pagarba grįstuose santykiuose abi pusės gauna lygiai teisių. Vis dėlto, ypač santykių pradžioje (ar stadijoje, kuri, akivaizdu, veda tik į kūniškus nuotykius), silpnesniąja puse gali būti lengvai manipuliuojama.
Priežasčių galima ieškoti visur – nuo auklėjimo ir visuomenės požiūrio iki ankstesnio gyvenimo patirčių. Tik priežastys čia ne tokios svarbios. Esmė, kad žmogaus kalte ar nepasitikėjimu savimi bei pasauliu geras manipuliatorius gali žaisti net pats to nesuvokdamas.
Pasaulyje garsiai nuskambėjo Luke Lazarus byla, kurioje prisiekusieji jį nuteisė už merginos prievartavimą, o vėliau teisėjas išteisino, nes jis „nuoširdžiai manė, kad ji sutinka.“
„Ne“ vakaro pradžioje po kelių vyno taurių virsta „gal“. „Gal“ po lengvo, gal net paaugliško įkalbinėjimo „na gerai“. Lyg ir viskas tinkama, galima net dokumentuoti sutikimą. Vakaro poros sąžinė nuoširdžiai rami – juk išgirdo patvirtinimą.
Kodėl reikia to šypseną keliančio entuziazmo? Nes gali būti, kad ką tik atsidūrėte pilkojoje zonoje. „New York Times“ autorė Jessica Bennett tą situaciją taikliai apibūdino „the place of no return“. Sekundė, po kurios pasidaro kiek paprasčiau duoti sutikimą, išbūti situacijoje į kurią pakliuvai, nei apsisukti atgal ir nutraukti nemalonią ar nebenorimą patirtį.
Paprasčiau pasakius – pasaulyje pilna moterų ir vyrų, kurie „iškentėjo“ seksą vien todėl, kad kelias atgal pasirodė sudėtingesnis. Sudėtingumas gali pasireikšti ne vienu būdu. Tai ir baimė nežinant, kaip kitas asmuo reaguotų į staigų krypties pakeitimą ar kaip tik – žinant, kad gali susilaukti smurto (nebūtinai fizinio). Tai kaltė nenorint įžeisti kito žmogaus ar nenorit tapti „tuo nenormaliu“, siekiant išvengti apkalbų ar pažeminimo. Gėda, kad leidai situacijai pažengti taip toli į priekį.
Gali atrodyti, kad kalbame apie paauglius ir jų ryšius su vyresniais žmonėmis, bet Lietuvoje atlikta apklausa rodo, kad net 60 procentų moterų patiria seksualinį priekabiavimą, o 30 procentų – prievartą šeimoje.
Pabūkite su šia informacija, dar kartą pažiūrėkite į skaičius. Ar tikrai esate ramūs, kad niekada netapote statistikos dalimi? Į bet kurią pusę.
Aistra degančios akys ir entuziastingas „taip“ nuo sekso iškentėjimo skiriasi kaip diena ir naktis. Prievarta, net ta, apie kurią agresorius nežino, nepraeina be pasekmių. Dalis toje pačioje apklausoje seksualinę prievartą savo šeimose patyrusių moterų nurodė, kad po įvykio jas kankino gėda, jos kaltino save, dalis išgyveno nerimo ir panikos priepuolius, kai kurios mąstė apie savižudybę.
Gyvename šalyje, kur moters vaidmuo kartais – vis dar nuolankios ir su bet kokia situacija susitaikančios būtybės. Gyvename šalyje, kur vyrai išsigandę jiems keliamų reikalavimų ir nesijausdami jaukiai kreiptis į specialistus pagalbos, tiesiog žudosi.
Per M.A.M.A. apdovanojimus Vidas Bareikis pabučiavo pro šalį einančią merginą. Iš laimės, džiaugsmo, gal norėdamas paryškinti šias emocijas ir televizijos žiūrovams. Sakykit, ką norit, man seksualinę potekstę tokiame žingsnyje įžvelgti sudėtinga.
Suprantu komentatorių argumentus, kad mergina net neturėjo galimybės apsiginti. Nebent sviesti į žmogų lėkštes, kurios buvo užėmusios rankas. Tik ta reakcija, gali būti, neatrodė tinkama ir adekvati. Juk tik pabučiavo. Iš džiaugsmo.
Pagavau savo mityse besiginčijančią su žmonėmis, puolančiais V. Bareikį – ar nepradėjome ieškoti dramblio vietoje, kur vos praskrido musė? Iš kitos pusės, gal tie komentarai labai vietoje ir laiku? Kai apkabinti ir pakštelėti nepažįstamą žmogų iš gryno džiaugsmo tampa nebe „ok“, gal po truputį sąmoningėjame ir, kol mergina liko stovėti it pabučiuota, mes einame link to entuziastingo pritarimo reikalavimo?
Žinau, kad skaitydami nemažai žmonių burbuliavo ir sukiojo galvą į šonus – tūkstančius metų žmonės mylėjosi be jokių paryškintų entuziastingų sutikimų „ir normalūs užaugom.“
Žinau, kad greitai niekas nepasikeis ir kai kuriems per gyvenimą nepavyks nutraukti aistros minučių, kad pasitikslintų ar partneris tikrai to nori.
Žinau, kad kol kas dalis pasaulio kovoja su vėjo malūnais, kol kita įmūryta stovi prie visą gyvenimą teisingais buvusių įsitikinimų.
Vienintelis dalykas, apie kurį, tikiu, verta pagalvoti – ar norite mylėtis su kažkuo, kas tą seksą turės iškentėti, ar su tuo, kas noru dega ne mažiau nei jūs.
