Paradoksali miesto gimimo data
Vadinasi, miesto vardas į istorijos šaltinius pakliuvo pirmą kartą dėl to, kaip rašo Minsko bibliotekininkai, kadangi 1065 m. į Polocko žemes atėjo „lietuvių kunigaikščiai“ ir Braslavą sugriovė. Rytų slavų tvirtovė Lietuvos pašonėje neatsirado tuščioje vietoje, o įsikūrė prieš tai sudegusioje ar specialiai sudegintoje baltų gyvenvietėje. Archeologiniai tyrimai rodo gaisro pėdsakus, bet kas dabar nustatys kaip tai įvyko?
Kaip ten bebūtų, slaviškos įtvirtintos gyvenvietės sugriovimas 1065 m. lietuvių rankomis oficialiai yra tapęs miesto gimimo data, nes ankstesnio paminėjimo šaltiniuose nėra. O tas pirmasis paminėjimas yra užrašytas vadinamojoje Bychovco kronikoje, atsiradusioje XVI a. pirmoje pusėje. Bet ir Kvedlinburgo analai, iki mūsų dienų išlikusi jų teksto dalis, kurioje pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, irgi yra žinoma tik iš XVI a. antrosios pusės nuorašo, dabar saugomo Drezdene. Tarp šių metraštinių šaltinių vis dėlto yra esminis skirtumas. Kvedlinburgo metraštyje 1009 m. įvykis, kai paminėta Lietuva, buvo užrašytas to laikmečio amžininko. O Bychovco metraštyje 1065 m. įvykis, kai lietuviai sugriovė Braslavą, yra jo legendinėje dalyje.
Breslaujos piliakalnis – Lietuvai reikšmingas objektas
„Viduryje Senamiesčio – didelis keturkampis Pilies kalnas“ – taip apie Brėslaują (slav. Braslav), kaip Rytų Lietuvos apskrities miestą, buvo rašoma 1936 m. Kaune leistos „Lietuviškosios enciklopedijos“ 4-ajame tome. Šis piliakalnis dabar yra įtrauktas į Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Baltarusijos Respublikos teritorijoje, inventorinį sąrašą, sudarytą Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos užsakymu. Dokumente rašoma: „Breslaujos piliakalnis (XI–XVIII a.) – archeologijos, fortifikacinės architektūros, istorijos paminklas. VIII–XI a. piliakalnyje buvo įrengti mediniai latgalių įtvirtinimai, XI–XIII a. Breslauja ir pilis priklausė rusinams, nuo XIV a. pr. galutinai atiteko LDK ir priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams“.
Bet ar tikrai ten buvo latgaliai?
Neneigiant Braslavo baltiškos prigimties, kurią dalinai pripažįsta ir baltarusių mokslininkai, vis dėlto neskubėkime priskirti šio regiono senųjų baltų gyventojų prie „latgalių“, kaip tai paskelbė istorikas L. Aleksejevas, vykdęs archeologinius kasinėjimus Braslave 1955–1956 m. Šis teiginys daugelyje publikacijų kartojamas iki šių dienų. Tuo galima būtų suabejoti, mat latgaliai daugiausiai gyveno dešiniajame Dauguvos krante, o Braslavas yra įsikūręs į pietus nuo Dauguvos, jei žiūrėti pagal upės srovės kryptį.
Neseniai per Belsat TV savo parengtoje laidoje apie Braslavą baltarusių profesorius Aliaksandras Kraucevič (Аляксандр Краўцевiч) su vietinio muziejaus darbuotoja vėl aiškino apie latgalius, kuriuos aplink Braslavą esą taikiai asimiliavo Polocko krivičiai, įvardijami kaip „proto-belarusai“. Toje laidoje, veikiausiai per neapsižiūrėjimą, įdėjo spalvotą žemėlapį iš kažkokio latvių istorijos atlaso, o ta kartografinė schema latgalių tarp Braslavo ežerų kaip tik ir nerodo. Pasižiūrėkite šį latvišką teminį žemėlapį, rodomą tik 5 sekundes (2:41–2:45), bet vaizdo įrašą juk galima sustabdyti.
Į pietus nuo Dauguvos ir į rytus nuo sėlių baltų gentinę priklausomybę apibūdinti nelengva dėl rašytinių šaltinių trūkumo. Dėl to baltistai ir archeologai sugalvoja dirbtinius pavadinimus. Vienas iš jų, yra „rytų baltai“, latviškai austrumbalti. Minėtame latviškame teminiame žemėlapyje latgaliai parodyti tik į šiaurę nuo Dauguvos. Tarp sėlių (latv. sēļi) ir rytų baltų (latv. austrumbalti) piečiau Dauguvos vaizduojama kažkokia neaiški pilka zona, kurioje kaip tik ir turėtų būti Braslavas, nors jis nepažymėtas. Mat kartografine schema bandoma atskleisti V–X a. padėtį, o tada Braslavo kaip Polocko kunigaikštystės forposto dar nebuvo. Kaip ten bebūtų, net ir patys latviai nevaizduoja, kad toje vietovėje, kur yra Braslavas, prieš tūkstantį ir daugiau metų gyventa latgalių.
Brėslauja, Braslavas ar Braslava?
Kaimynystė su Latvija verčia įdėmiau pažvelgti ir į Braslavo latvišką pavadinimą. Jis skamba taip – Braslava. O dabartiniame latvių kalbos žodyne brasls reiškia brąstą. Kadangi latvių kalba irgi priklauso baltų kalbų šeimai, tai čia tenka dar pasvarstyti, koks gi tikrasis senasis šios gyvenvietės pavadinimas, vartotas senųjų gyventojų prieš tūkstantį metų? Ar tik latvių vartojamasis nebus labiau autentiškas baltiškas pavadinimas nei lietuvių XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje enciklopediškai įtvirtintą Brėslauja, kurią lietuviškose žemėlapiuose tada imta žymėti ir kaip Breslauja? T. y. rašyti su oikonimo (apgyvendintos vietovės pavadinimo) trečiąja raide ė arba e.
Latviškas pavadinimas Braslava savo sandara koreliuoja su dabartinio miesto pavadinimu Latvijoje Kraslava, o taip pat Kraslavos municipaliteto gyvenviete Kaplava prie Dauguvos upės. Tarp Braslavo iki Kraslavos tiesia linija yra tik apie 30 km atstumas. Pagaliau nesunku įžiūrėti ir ryšį su pačiu latvišku vandenvardžiu Daugava (liet. Dauguva), o taip pat su kraštovardžiu Lietuva dėl po šaknies esančios žodžių darybos priesagos. Gal turint tai omenyje oikonimas Braslava ar net numanomas Brasluva pasirodytų ne be pagrindo kaip pirminis?
Maskva, Mazguva ar Maskava?
O plačiau nagrinėjant, tai nesunku išgirsti tam tikrą oikonimų Braslavos, Kraslavos, Kaplavos ar net choronimu virtusio socionimo Lietuvos sąskambį su dabartine Rusijos sostine Maskva. Istorinės kalbotyros specialistai šį pastarąjį pavadinimą sieja ne tik su baltiška priesaga, bet ir su baltiška žodžio šaknimi. Ir iš tikrųjų, ar senasis hidronimas, prie kurio įsikūręs didžiausias slavų miestas pasaulyje, negalėjo skambėti kaip Mazguva ar panašiai? Latviai ir dabar Maskvą vadina Maskava.
Šis dabar stambiausias gyventojų skaičiumi Europos miestas pavadintas senovėje pagal Maskvos upę. Bet senais laikais tai galėjo būti tik nedidelė gyvenvietė prie upės ar palyginus nedidelė žemė, kuriai lemta buvo tapti didžiausios pagal plotą valstybės pasaulyje sostine. O pirmapradė Lietuva, atsiradusi palyginus nedideliame plote, vėliau jau kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tai juk irgi buvo labai išsiplėtusi erdvėje tarp Baltijos ir Juodosios jūrų!
Žymaus rusų mokslininko Vladimiro Toporovo (Владимир Топоров) nuomone, iki dabar išlikę hidronimai Moskva, Protva yra baltiškų pavadinimų su -va tęsinys, kuris organiškai per aukštutinį Padnieprį pereina į hidronimų juostą su -uva, -ava ir -va dabartinės Latvijos, Lietuvos ir senosios Prūsijos teritorijose.
Į keliamus probleminius klausimus atsakyti nėra paprasta. Tiek latvių, tiek lietuvių protėviai giliais viduramžiais nemokėjo rašyti gimtąja kalba ir rašto paminklų nepaliko. Nemažai dabartinių lietuviškų ir latviškų vietovardžių, nors ir remiasi tradiciniais pavadinimais, tačiau yra sunorminti bendrinės kalbos prasme. Nustatant jų dabartinę rašybą atsižvelgta ir į tai, kaip šie vietovardžiai fiksuoti istorijos šaltiniuose kitomis kalbomis.
Latvių teritorinės pretenzijos
Susikūrus nepriklausomai Latvijos valstybei viename pirmųjų šios valstybės žemėlapių jau 1920 m. buvo rašoma Braslawa. Tuomet, kol nebuvo tarpvalstybinėmis sutartimis įtvirtintų sienų, Latvija netgi reiškė teritorines pretenzijas į šį miestą ir geografinę erdvę tarp jo ir Dauguvos. Teritorinius siekius tarp Dauguvos upės ir Braslavo ežerų latviams pavyko įgyvendinti tik dalinai.
Pagal minėtą nespalvotą žemėlapį, pavadintą Latwijas Karte ir paskelbtą 1920 m. birželį žurnale „Ilustrētā Žurnāla“, Latvijos pietinė siena turėjo siekti Braslavą. Žemėlapyje visa Latvijos teritorija padalinta į 3 regionus: Kuršą, Vidžemę, Latgalą. Anuomet latvių rašyba dar buvo neatsikračiusi vokiečių įtakos, dėl to vartota raidė w. Su šia raide ir užrašytas pavadinimas Braslawa, o ir pati Latvija dar rašyta kaip Latwija, dėl to ir žemėlapis pavadintas „Latwijas Karte“.
Tuo metu latviai garsui [z] išreikšti kaip ir vokiečiai naudojo raidę s. Dėl to tame žemėlapyje Kuršas vadinamas Kurseme, Vidžemė – Widseme. Kaip Kuršo dalis Braslawa parodyta veikiausiai dėl to, kadangi dalis teritorijos į šiaurę nuo Braslavo palei Dauguvos pietinį krantą carinės Rusijos laikais priklausė Kuršo gubernijai, o dar anksčiau – Kuršo hercogystei.
Vis dėlto greitai latviai rašyboje raidės w atsisakė, o garsui [z] išreikšti ėmė vartoti raidę z. 1921 m. Rygoje latvių kalba buvo atspausdintas didelis spalvotas žemėlapis „Latvijas Karte ar daļu no Pleskavas un Kauņas guberņam“. Jame geografiniai pavadinimai vartoti ne su w, o su raide v. Ten gi, kur reikia tarti garsą [z], imta vartoti ne s, o raidę z, kas buvo natūralu. 1921 m. žemėlapyje Latvijos valstybės siena buvo rodoma pietuose iki oikonimo, užrašyto latviškai Braslava palei geidžiamos valstybinės sienos liniją.
1921 m. spalvotame latvių žemėlapyje visa Latvija buvo suskirstyta į 4 regionus: Vidžemę (latv. Vidzeme), Latgalą (latv. Latgale), Kuršą (latv. Kurzeme), Žiemgalą (latv. Zemgale). Braslava tame dideliame žemėlapyje yra parodyta ne kaip Latgalos ir ne kaip Kuršo, o kaip Žiemgalos dalis.
1921 m. latviško žemėlapio gudrybė
Gali kilti klausimas: o kodėl latviai tame žemėlapyje dalinai rodė Pskovo ir Kauno gubernijas, nors tuo metu jos jau neegzistavo? Iš tikrųjų tuo metu kai latviai Rygoje 1921 m. spausdino didelį spalvotą žemėlapį, tiksli siena su Lietuva dar nebuvo nustatyta. O Braslavą jau kontroliavo želigovskininkai, 1920 m. spalį apsiskelbę tarptautiniu mastu nepripažinta ir vos pusantrų metų egzistavusia „Viduriniosios Lietuvos“ valstybe (lenk. Litwa Środkowa).
Latvija „Viduriniosios Lietuvos“ pseudovalstybės oficialiai nepripažino, tačiau 1921 m. žemėlapyje Braslavą rodė ne kaip buvusios Kauno gubernijos dalį. Dėl to gudrūs latviai pasirinko žemėlapio pavadinimui aptakią formuluotę, kas išvertus reiškia „Latvijos žemėlapis su dalimi iš Pskovo ir Kauno gubernijų“. Buvusios Kauno gubernijos ribos tarsi ir parodomos, tačiau nepilnai ir nelabai tiksliai. Mat dalis buvusios Kauno gubernijos rytinės teritorijos vaizduojama jau kaip pakliūnanti į Latvijos valstybę. Minėto žemėlapio rengimo metu prieš atiduodant jį į spaudą Latvijos siena su Lietuva dar nebuvo sureguliuota, o želigovskininkų pseudovalstybės ateitis buvo neaiški.
Lenkai Braslavą laikė Vilnijos dalimi
„Viduriniosios Lietuvos“ pseudovalstybės teritoriją 1922 m. oficialiai prisijungė Lenkija. Lenkai, beje, Braslavo nelaikė Latgalos dalimi, o traktavo kaip Vilniaus žemės arba Vilnijos (lenk. Wilensczyzna) tęsinį, nors Braslavas carinėje Rusijoje priklausė Kauno, o ne Vilniaus gubernijai. Braslavo pavietas, besiribojantis šiaurėje su Latvija, apėmė ir dalį dabartinio Ignalinos rajono teritorijos. Šis pavietas Lenkijos valstybės sudėtyje iki Antrojo pasaulinio karo buvo toliausiai į šiaurę nutolęs Vilniaus vaivadijos teritorinis kampas.
Tęsinys bus
