Koncertų ciklo „Revolution Together“ publika beveik tiesiogine prasme pabuvojo kosmose – kelionės per ūkanotasias galaktikas įspūdis E. Whitacre muzikoje labai stiprus: kai pakyli į orbitą, žemėn gali sugrąžinti tik žmonos pastaba negaišinti rūbininkės.
Metų muzikinis įvykis Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje švytėjo Kalėdų spalvomis. Dėl pakilios atmosferos, kurią per pasirodymą kūrė didžiulis atlikėjų būrys: choro nariai, dviejų orkestrų muzikantai, perkusininkų grupė, solistai. Taip pat dėl šaltuko ir gausiai iškritusio sniego. Kalbindamas E. Whitacre, tiesiai šviesiai apkaltinau jį atvežus į mūsų kraštą žiemą. Ir pasiūliau pasikeisti gana neįprastą (tai pripažino pats pašnekovas) pavardę: Eric Wintertaker – „žiemą nešantis“.
Nusijuokęs kompozitorius išdėstė teoriją, kad keistokai tariama jo pavardė, ko gero, kilusi iš žodžių „white acre“ – baltas akras. „Manau, su savimi atvežiau mažiausia akrą sniego. Prašau dėl to atleisti“, – šmaikštavo kompozitorius, dirigentas, „Grammy“ apdovanojimo laureatas ir chorinės muzikos novatorius E. Whitacre.
Savo ruožtu žiema irgi nesnaudė – Nevadoje gimęs ir Los Andžele dabar gyvenantis muzikas po kelių viešnagės dienų pasigavo gana lietuvišką slogą.
Svečias prisipažino nekantravęs kuo greičiau aplankyti Lietuvą, kuri, pasak jo, garsėja senomis dainavimo tradicijomis, festivaliais. „Kai išgirdau „Bel Canto“ norą koncertuoti drauge, pirmoji šovusi mintis buvo tokia: pagaliau pamatysiu tą mitinę šalį, kurioje visi dainuoja susikibę rankomis“, – prisiminė E. Whitacre.
Atvažiuoti į Lietuvą jį skatino ir vaizdo įrašai iš 2015 metų „Bel Canto“ kalėdinių koncertų. Tada choras atliko „Deep Field“ ir kitus amerikiečio kūrinius. „Jie man padarė didžiulį įspūdį, kūriniai skambėjo nuostabiai, buvo šmaikštūs. Tad pasakiau sau – privalau susitikti su šiais žmonėmis“, – teigė pašnekovas ir pridūrė, kad labai didžiuojasi ilga pažintimi su lietuvių kompozitoriumi Vytautu Miškiniu. Prieš penkiolika metų juodu pirmą kartą susitiko Vokietijoje.
Pasak Erico, yra ir dar viena gija, siejanti jį su Lietuva: 1973 metais Jeruzalėje gimė amerikiečių sopranas Hila Plitmann, kurios protėviai buvo litvakai – išeiviai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Hila – E. Whitacre žmona.
„Bel Canto“ choristus kompozitorius vadino puikiais muzikos kūrėjais. Jo dėmesio nusipelnė ir chore įtvirtinta savivalda. „Dar niekada neteko matyti, kad patys dainininkai vadovautų chorui, samdytų dirigentą. Suprantama, didžiausia našta tenka choro prezidentui Audriui Valatkevičiui. Tačiau jie demokratiškai renka choro lyderius, turi tarybą! Tam tikra prasme tai – nepriklausoma valstybė su savo vyriausybe. Fantastika!“ – susižavėjimo neslėpė svečias.
Repetuoti jam buvo nepaprastai smagu. „Nors choristai – mėgėjai, tačiau kiekvienas daug pasiekęs savo profesinėje veikloje. Visi įdomūs, visi – asmenybės. Jei dėl kokių nors priežasčių jiems tektų leistis į negyvenamą salą, viskas baigtųsi gerai – išgyventų. Juk jau dabar jie gyvena kaip nedidelis miestelis“, – juokėsi E. Whitacre.
Kompozitorius išgarsėjo 2010 metais „Virtualaus choro“ projektu. Jo esmė tokia: stebėdami dirigento judesius, dainininkai iš viso pasaulio atlieka E. Whitacre kūrinį ir patalpina įrašą internete. Visi vaizdai sinchronizuojami ir virsta vienu bendru pasirodymu. Nuo tada įvyko dar keturi panašūs projektai, į virtualų chorą jau suburiantys tūkstančius dainininkų.
E. Whitacre atvėrė naujas muzikos atlikimo ir moderniųjų technologijų sąveikos galimybes. Tarkime, koncertų „Revolution Together“ publika kūrinio „Deep Field“ klausėsi telefone įsidiegusi specialią programėlę. Reikiamą akimirką ją suaktyvinus, telefonai ėmė skleisti muziką, ekrane atsirado visatos vaizdai. Šitaip klausytojai buvo įtraukti į muzikinį vyksmą.
Sumanios programėlės idėja E. Whitacre kilo klausantis klasikinės muzikos koncerto. Išgirdęs prašymą išjungti mobiliuosius telefonus, kompozitorius pagalvojo, kad būtų galima pasielgti priešingai – tinkamai išnaudoti išmaniųjų telefonų galimybes, tarkime, praturtinti koncertą specialiais vaizdais. Šis sumanymas buvo deramai išplėtotas. Vėliau, sakė kompozitorius, mūsų lauks daugybė malonių atnaujinimų.
Prašomas nuspėti, kaip naujosios technologijos paveiks muziką, Ericas aiškino, kad jos padės siekti edukacinių tikslų: mokys žmones dainuoti, pažinti natas. „Anksčiau ar vėliau technologijos taip pasistūmės, kad galėsime užtraukti dainą vienu metu, nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje bebūtume. Netrukus atsiras programėlių, kurios leis pakeisti savo balsą. Galėsime dainuoti kurio nors garsaus atlikėjo, tarkime, Justino Timberlake‘o balsu“, – vardijo jis.
E. Whitacre yra prisipažinęs, kad vietos, kuriose tenka apsistoti, daro didžiulę įtaką jo rašomai muzikai, keičia jos skambesį, vidines dermes. Paklaustas, „kaip skamba Vilnius“, Ericas teigė, kad tai suvokti jam prireiks kelių mėnesių.
„Tačiau galiu pasakyti, kad žmonės čia labai šilti, atviri ir autentiški, tikri. Kartu pajutau ir kažkokį lietuvišką liūdesį, kuris yra labai gilus ir kurio kol kas niekaip negalėčiau paaiškinti. Suprantat, ką turiu omeny? Net ir daina „Krantai Nemunėlio“, kurią atlikome bisui, – graži ir pakylėjanti, vis dėlto yra persmelkta tam tikro ilgesio“, – tvirtino E. Whitacre.
„Bel Canto“ svečias yra labai didelis „Depeche Mode“ gerbėjas. Iš tos meilės net aranžavo vieną grupės hitų „Enjoy the Silence“. Deja, E. Whitacre kol kas nepavyko susitikti su savo dievukais. Jis net nežinąs, ar jie yra klausęsi jo versijos, nors garsios dainos aranžuotė buvo jiems nusiųsta. Atrodytų, „Grammy“ laureatas galėtų drąsiai pasibelsti į „depešų“ duris... Ericas nusijuokė: „Deja, su apdovanojimu negauni reikiamų adresų. Tačiau tikiu, kad kada nors pabendrausime su „Depeche Mode“ vyrukais.“
