Pensijos smarkiai kilti net nežada. Tad nors Lietuvoje pensininkai asocijuojasi su skurdo statistika ir protesto akcijomis, nauja pensijų reforma, įteisinta praėjusią savaitę Seimo priimtuose įstatymuose, pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno, gal šioks toks palengvinimas „Sodrai“, bet ne pensininkams.
Socialinio modelio, kurio dalis buvo ir pensijų reforma, bendraautoris Vilniaus universiteto profesorius dr. Teodoras Medaiskis to „Veidui“ nė neneigia: pensijų skaičiavimo būdo pakeitimas savaime nepadidina pensijų, bet turėtų padaugėti aiškumo, skaidrumo ir teisingumo.
Nuo 2017 m. laipsniškai turėtų būti įvestos „Sodros“ įmokų lubos, bazinės pensijos finansavimą pradėtų perimti valstybės biudžetas. Nuo 2018 m. nutarta keisti pensijų skaičiavimo būdą įvedant apskaitos vienetų sistemą, naujai reglamentuoti valstybinės socialinio draudimo pensijos finansavimo šaltinius, didinti būtinojo stažo reikalavimą nuo dabartinių 30 iki 35 metų.
Tačiau kiek tai turtingesnius padarys ateities pensininkus ir „Sodrą“?
Pensijos menkos, išlaidos joms – milžiniškos
244,5 euro – tokia pernai buvo vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Aritmetika paprasta: jei sumokėjus komunalinius mokesčius už butą (šildymo laikotarpiu – su nuolaida nepasiturintiems pensininkams) ir už būtinus paprasčiausius maisto produktus galas su galu susieina – tobula.
Vidutinė pensija – vos keliolika eurų daugiau nei skurdo riba. Tačiau valstybei pensijos pernai atsiėjo 2,6 mlrd. eurų, kas sudaro didžiąją „Sodros“ išlaidų dalį. Tai milžiniška suma, nes, pavyzdžiui, visos surenkamos į „Sodros“ biudžetą pajamos 2015 m. siekė 3,2 mlrd. eurų, o šių metų valstybės biudžetas, be ES lėšų, uždirbs nepilnus 6 milijardus.
Šiandien vienas dirbantysis išlaiko vieną pensininką, o 2060 m., prognozuojama, teks išlaikyti jau pusantro. Vadinasi, jei ir toliau nieko nekeisime, ateities pensininkai smarkiai pavydės dabartiniams, nors šie valdžią kartais kaltina vos ne genocidu.
Permainos geros, bet sistemos neišgelbės
Ką daryti, kad ir pensijų dydis leistų oriai gyventi, ir „Sodros“ biudžete nežiojėtų milžiniška skola (o ji siekia 3,7 mlrd. eurų, arba 108 proc. metinio „Sodros“ biudžeto)?
Vienas iš socialinio modelio projekto autorių T. Medaiskis konstatuoja: išskyrus nedidelį (vidutiniškai 5 eurais) bendrosios dalies padidėjimą daliai gavėjų, įstatymo projektas nėra skirtas pensijoms didinti. Jis palieka tuos pačius pensijų dydžius ir tas pačias galimybes pensijoms didėti, kaip ir ankstesnis, „nes pensijos didėja ne dėl įrašų įstatymo tekstuose, o nuo to, kaip didėja gyventojų ir valstybės pajamos. Kitaip tariant, nuo to, ar didėja šalyje darbo našumas ir užimtumas, ar mažėja nedarbas, ar taikoma sėkminga demografinė politika ir t.t. Pensijų įstatymas tam gali turėti tik netiesioginę įtaką“.
Be to, nauja tvarka teisingesnė daugiau uždirbantiems asmenims: perskirstymas mažesnes išmokas gaunančiųjų naudai turėtų vykti per bendrąją (bazinę) pensijos dalį, todėl ir siūloma jos finansavimą perkelti į biudžetą, o individualiosios (įmokinės) dalies dydį turėtų lemti įmokos. Dabar mažas pajamas gavusio asmens pensijos santykis su buvusiu uždarbiu gali siekti daugiau kaip 70 proc., o dideles pajamas gavusio (ir nuo jų įmokas mokėjusio) – 20 proc. ar net mažiau.
Otto von Bismarckas ją sukūrė, kai į pensiją išeidavo apie 5 proc. darbuotojų, kiti jos nesulaukdavo. Visuomenėje, kurioje daug senų žmonių, tokia sistema negali išsilaikyti arba pensijos turi būti labai mažos. Tad, Ž. Šilėno nuomone, Seimo priimta valstybinių socialinio draudimo pensijų reforma – labiau kosmetinis, nei esminis problemos sprendimas, nors teigiamų pokyčių yra, pavyzdžiui, bent jau kalbama apie kaupimą.
„Kaupiamos pensijos, žinoma, geriau nei pažadėtos. Bet kaupti reikia pinigais, o ne apskaitos vienetais. Štai dabar sveikatos apsaugos sistemoje taip pat skaičiuojama ne pinigais, o balais, tad valdžia sumažina balo vertę ir tada gydymo įstaigos gauna mažiau pinigų. Tad ir kai pensija bus sukaupta apskaitos vienetais, valdžia gali pasakyti, kad anksčiau balas buvo vertas vieno euro, o dabar 70 centų, ir realiai pensija sumažės“, – ir giria, ir peikia pokyčius Ž. Šilėnas.
Vis dėlto, LLRI prezidento nuomone, šiai „Sodros“ sistemai niekas negali pagelbėti, nes ji paremta tuo, kad turi ateiti daugiau pinigų, nei išeiti, todėl čia krizė – amžina: „Protingiau būtų laipsniškai išeidinėti iš šios sistemos arba bent jau pusę pinigų kaupti „Sodroje“ ar per „Sodrą“, o kitą – per privatų draudimą, pensijų fondus. Bet dabar didžiausia dalis tenka „Sodrai“, todėl nieko gero ateities pensininkams nešviečia.“
Vis dėlto, A.Bitino nuomone, naujasis Darbo kodeksas (deja, ir vėl pakibęs nežinioje, nes vetuotas Prezidentės), kiti socialinio modelio įstatymų paketai sudaro prielaidas naujam startui.
Reikalingos permainos liko už borto
Deja, nemažai svarbių socialinio modelio autorių idėjų liko už borto. T. Medaiskis apgailestauja, kad paliktas dabar galiojantis pensinio amžiaus didinimas iki 65 metų, tačiau neliko socialinio modelio autorių siūlymo didinti išėjimo į pensiją amžių po 2026 m., jei 65 metų gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė didėtų. Buvo siūloma didinti pensinį amžių puse metų, praėjus dvejiems metams nuo statistikų paskelbto atitinkamo vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės padidėjimo.
„Pensinio amžiaus didinimas – efektyviausias būdas palaikyti pastovų santykį tarp dirbančiųjų ir išėjusiųjų į pensiją skaičiaus. Nepalaikant šio santykio, pensija santykinai mažėja. Gal kam atrodo, kad iki 2026 m. dar daug laiko, ir sprendimą pakaks priimti vėliau. Tačiau lūkesčius dabartinei dirbančiųjų kartai privalu formuoti laiku“, – sako T. Medaiskis.
„Nors apskritai tokiai pertvarkai buvo pritarta, jos įgyvendinimas numatytas kasmet skiriant iš anksto neapibrėžtas valstybės biudžeto lėšas. Todėl visas procesas gali užtrukti dešimtmečiais, o gali ir iš viso neįvykti“, – prognozuoja vienas iš socialinio modelio projekto autorių T. Medaiskis.
Lūkesčiai su realybe turi mažai bendra
Vis dėlto politikai turėtų būti sąžiningi ir nekelti būsimiems pensininkams lūkesčių, nelabai ką turinčių bendra su realybe.
„Jūsų dabartinė situacija specifinė, nes tai praeities palikimas, o praeities pakeisti jūs negalite. Aš svarstyčiau apie tam tikrą nacionalinį susitarimą, ką daryti su karta, kuri šiandien nebegali grįžti į darbo rinką. Gal būtų galima susitarti dėl kažkokio nacionalinio fondo, kuris padėtų mokėti pensijas. Bet tai atskiras atvejis, viena karta jūsų dabartinėje istorijoje. Visai kitas klausimas – kaip mokėti pensijas ateityje“, – „Veidui“ sakė socialinio draudimo ekspertas, teisės daktaras, Gento ir Briuselio (Belgija) universitetų profesorius Marcas De Vosas.
Jis siūlo pereiti prie asmeninio kaupimo ir draudimo principu paremtos pensijų sistemos, kurios esmė – taupymas (kol būsimas pensininkas dirba, jis kaupia pinigus, kurie ateityje bus panaudoti jo pensijai).
„Tai patikimiau, nei žadėti, kad valstybė garantuos pensiją mokėti pinigais, kuriuos uždirbs ateities dirbantieji, kai jūs būsite išėję į pensiją. Jei ekonominis ar demografinis augimas nebus spartus, turėsite kartą, kuriai nebus kam uždirbti pinigų“, – įspėja M. D. Vosas. O valstybė, kiek pajėgs, padės mažai sukaupusiems gyventojams.
Deja, SEB banko specialistams Baltijos šalyse apskaičiavus pasirengimo pensijai rodiklį paaiškėjo, kad Lietuvos gyventojai pagal dešimtbalę sistemą verti vos trejeto, o jų lūkesčiai dėl būsimos pensijos realius skaičius pranoksta daugiau kaip pusantro karto.
Remiantis SEB tyrimo duomenimis, didžiausią pensininkų pajamų dalį sudaro pensijos – apie 70 proc., apie 22 proc. – dirbančių pensininkų atlyginimas. 70 proc. apklaustųjų Lietuvoje labiausiai tikėtinu pajamų šaltiniu senatvėje, be pirmos ir antros pakopos pensijų, nurodė darbo pajamas.
49 proc. būsimų pensininkų tikisi artimųjų paramos. Bet realybėje ji vos apčiuopiama. Tik 39 proc. tikisi prisidurti iš savanoriškai sukauptų pensijų (pavyzdžiui, trečios pakopos pensijų fonduose), 28 proc. – gauti pajamų iš indėlių ar kitokių finansinių investicijų, nepilnas trečdalis – iš nuosavo verslo, 27 proc. – iš nekilnojamojo turto nuomos ar pardavimo.
Tačiau, kaip pastebi SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė, tik maždaug kas antras (54 proc.), kuris tikisi gauti pajamų iš santaupų ar turto, jau yra pradėjęs taupyti ar ėmęsis kitų konkrečių veiksmų. O savarankiškai papildomai pensijai lėšas kaupia tik šiek tiek daugiau negu trečdalis gyventojų. Būsimi pensininkai labai nerealiai vertina savo pajamų ir išlaidų pokyčius.
„Pasirodo, jaunesni žmonės mano, kad sumažės išlaidos maistui, nes pensininkai mažiau vaikšto į kavines, restoranus, turi laiko parduotuvėse ieškoti pigesnių prekių. Tačiau apklausti pensininkai sakė, kad išlaidų dalis maistui net padidėja, mat sumažėja pajamos, be to, kainos kyla sparčiau, nei didėja pensija“, – apie kito SEB tyrimo išvadas pasakoja J.Varanauskienė.
Dar vienas skirtumas – jaunesni žmonės prognozuoja tapę pensininkais sutaupyti kelionių sąskaita. Jau išėjusieji į pensiją čia taupymo neįžvelgė, nes kelionėms apskritai nelieka pinigų. Jaunesni respondentai šiek tiek pervertino išlaidas sveikatai, bet apklausti buvo tik pensininkai iki 65 metų, tad gal šių išlaidos didėjimas dar priešaky. Tiek jaunesnių, tiek jau pensininkų respondentų atsakymai sutapo dėl sumažėjančių išlaidų drabužiams ir avalynei. Tačiau to sumažėjimo nepakanka, kad liktų kelionėms, nes visa pensija išleidžiama maistui ir būstui.
Vis dėlto, nors sakoma, kad vidutinė pensija tėra pusė turėtos algos, pasak J. Varanauskienės, iš tikrųjų kontrastas mažesnis, todėl ir šokas išėjus į pensiją šiek tiek mažesnis, nei galėtų būti, nes žmogus prieš pensiją jau buvo pratinęsis prie mažesnių pajamų.
Priešpensinio amžiaus žmonės rinkoje mažiau konkurencingi ir sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą, tad, kaip rodo SEB tyrimai ir oficiali statistika, vidutinių pajamų kreivė nėra tolygi: didžiausias pajamas žmogus ima gauti nuo maždaug 35 metų, o apie penkiasdešimtmetį jos pradeda mažėti. Atliekant tyrimą 61–65 metų žmonės sakė, kad jų pensija siekia 60–70 proc. priešpensinių pajamų, kurios buvusios mažesnės nei vidutinis užmokestis. „Tad pamoka jauniems žmonėms, kurie atidėlioja taupymą senatvei: vėliau nebus iš ko taupyti“, – pataria J. Varanauskienė.
Dar vienas aspektas: vidutinę pensiją nuo skurdo ribos skiria vos keliolika eurų. Bet skurdas, kaip ir pensija, nėra absoliutus dydis. „Svarbūs ne tik kažkokie skaičiai, kiek kartų per savaitę pensininkas išgali nusipirkti mėsos, bet ir santykiniai dalykai. Tad labai logiška, kad pensija turi būti peržiūrima kintant darbo užmokesčiui, nes žmonėms, gaunantiems mažas pajamas, blogai ne tik todėl, kad jų pajamos mažos, bet ir todėl, kad jie mato, jog kitų pajamos didesnės. Be to, kylant vidutiniam atlyginimui ima kilti ir kainos“, – atkreipia dėmesį J. Varanauskienė.
Turtuoliai – vargšai
Vis dėlto pensininkai – konkretūs žmonės, o ne statistinis vidurkis. Štai garsi mokytoja, dabar pensininkė Laima Abraitytė svarsto: „Kai seni žmonės vieniši, ligoti, labai atjaučiu. Bet, mano manymu, labiausiai skundžiasi ne tie, kurie labiausiai neturi. Vis skelbiama, kad iš pensininkų sukčiai išvilioja tūkstančius eurų, vadinasi, jiems dar ne paskutinioji. Be to, jei žmogus gauna labai mažytę pensiją, matyt, mažai ir dirbo – arba trumpai, arba pasiilsėdamas kokį nesunkų darbą.
L. Abraitytė atskleidžia savo finansines sąmatas: ji gauna 315 eurų senatvės pensijos plius 116 eurų valstybinės premijos, kurią pelnė už ilgametį pedagoginį, visuomeninį, vadovėlių leidybos darbą. Už butą (be dujų, telefono ir televizijos) priklausomai nuo šildymo sezono moka apie 40–90 eurų, jokios valstybės paramos niekada neprašydama. Jei turi kokių didesnių išlaidų, prisiduria iš sukauptų pinigų už vadovėlių rašymą, nes šių pinigų neiššvaisčiusi, o kaupusi, jei kada jų prireiks.
Vakarų ekspertai taip pat nenustoja stebėtis, kad nemažai Lietuvos senolių balansuoja ties skurdo riba, nors pagal valdomą turtą – tai gana pasiturintys žmonės. Teismai užgulti besidraskančiųjų dėl palikimo, kurį palikęs asmuo neretai iš valstybės (vadinasi, visų mokesčių mokėtojų) gaudavęs nuolaidų akivaizdžiai jam per dideliam būstui išlaikyti. Bet neretoje šeimoje senjoras turbūt amžiams užsitrauktų potencialių paveldėtojų rūstybę, jei parduotų būstą, o už gautus pinigus nusipirktų (o gal nuomotųsi?) kuklų butą, šiek tiek atsidėtų banke būtinoms išlaidoms ir dar nusipirktų kelionę į Prancūziją.
Gal todėl Žydrasis krantas – vakariečiams pensininkams, o lietuviams jis – tik žydroji svajonė.
www.veidas.lt taip pat skaitykite:
Dr. Teodoras Medaiskis: Sprendimai dėl pensijų bus motyvuoti ekonomiškai, o ne politiškai (http://www.veidas.lt/sprendimai-del-pensiju-bus-motyvuoti-ekonomiskai-o-ne-politiskai)
Apie šventines dienas Lietuvoje: Jei švęsti, tai švęsti (http://www.veidas.lt/jei-svesti-tai-svesti)