Na, krosnies kiekvienuose namuose nerasime, bet jei jau kepti picą namuose, tai tik su mocarela, geru alyvuogių aliejumi, kvepiančią pomidorais ir bazilikais, na, o priedai – tai tik jūsų išmonės reikalas.
Pasakojimą pradėsime nuo to, kaip lankėmės picų tėvynėje Italijoje, nors ta tėvynė labiau jau tokia sąlyginė. Picas juk kepa visas pasaulis ir sunkiai rasime kvadratinį kilometrą mieste, kur nebūtų galima gauti picos. Aišku, jų galima rasti visokiausių: paprastų, prastų, šaldytų prekybos centre, gabaliukais supakuotų degalinėje, gardžių iš malkinės krosnies. Apskritai ne nuostabu, kodėl pica užima garbingą 2 vietą 50tuke geriausių pasaulio patiekalų.
Taigi, apie picas Italijoje girdėjome įvairių įvairiausių atgarsių. Nors daugiau peikė nei gyrė, bet tai normalu. Viskas priklauso nuo to, kur valgėt, nes visur gerų picų niekada nebus. Mes panašiai pasimokėme kelionėje po Ispaniją, kai Valencijoje (Paelijos tėvynėje) valgėm paeliją ir galvojome, kad nuraus stogą, o nurovė tik piniginę, nes kaip už paeliją su šaldytomis krevetėmis sumokėjome gerokai per daug, o geriausią valgėme Ispanijos kaimelyje vietinėje tavernoje. Taip jau yra, kad biznis yra biznis visos “tėvynės” siekia uždirbti iš savo vaikų kuo daugiau.
Mes keliaudami po Siciliją “bucket list’e” turėjome picų įvertinimą ir tikrai ne kartą reikėjo paragauti, nes nuomonę gi turi turėti. Picų valgėme gal 3 ar 4 kartus skirtingose vietose, buvo labai gerai, o paskutinį kartą buvo taip gerai, kad drąsiai galiu sakyti, kad ten buvo geriausia pica mano gyvenime, buvo gan keista, bet capricciosa ten yra ne su nusmurgusiais pievagrybiais, pigiu kumpiu ir geltonu sūriu, kaip bandoma parodyti pas mus kas antroje kavinėje, o su žaliais žirneliais, virtu kiaušiniu ir artišokais – buvo taip gerai, kad skonis šiandien vartosi burnoje.
Mūsų patarimas būtų toks – nenorite mokėti už tikrai gerą, kokybišką, keptą krosnyje picą 8-10 eurų, pasidarykite namuose. Keletas patarimų: įsigykite 00 tipo itališkų miltų, pasiruoškite pomidorų padažą ir būtiniausiai naudokite mocarelą sūrį ir jokių papildomų padažų ant jau iškeptos picos!!!
Mes dalinamės vieno savaitgalio picų meniu: pica su vytintu kumpiu, pica su špinatais ir fetos sūriu, pica su burokėliais.
Taigi, pradedam nuo tešlos:
500 gr. miltų 00 tipo
7 g sausų mielių
325 ml šilto vandens
2 š. tyro alyvuogių aliejaus
1/2 a.š. druskos
1/2 v.š. rudojo cukraus
Mieles, cukrų sumaišykite su šiltu (būtent šiltu!) vandeniu, įpilkite aliejaus ir palikite kelioms minutėms, kol mielės suputos.
Į miltus įberkite druskos ir padarę viduryje duobutę, supilkite vandens, mielių ir cukraus, aliejaus mišinį. Tešlą pradžioje maišykite su šakute, vėliau minkyti galit rankomis. Jei tešla labai lips prie rankų, pabarstykite dar šiek tiek miltų. Suminkius tešlą iki vientisos masės, ištepkite aliejumi dideli dubenį ir įdėkite tešlą (ją apvoliokite aliejuotame dubenyje).
Kaip sako sena italų tradicija, galite tešloje įbrėžti kryžių – bus daugiau autentikos. Uždengę tešlą, palikite šiltoje vietoje, kol tešla padvigubės (tai gali užtrukti apie 2-3 valandas)
Pomidorų padažui paruošti (3 picoms):
1 skardinės konservuotų smulkintų pomidorų
2 skiltelių česnako
3 šaukštų alyvuogių aliejaus
po 1 a.š. džiovinto baziliko, raudonėlio, čiobrelio, baziliko
Įkaitintoje keptuvėje su aliejumi pakepinkite traiškytą česnaką su žolelėmis (be abejo, galima naudoti šviežias žoleles, tada jų kepinti nereikės), kol pasklis malonus aromatas, tada suverskite pomidorus ir primažinę kaitrą, maišant kaitinkite apie 10-15 minučių, kol pradės padažas tirštėti.
Tešlą padalinau į 3 lygias dalis. Iškočiojau apie 20-25 cm skersmens pagrindą (stengiaus kuo mažiau naudoti kočėlą, kadangi tešla tąsi, picos pagrindą puikiai galima suformuoti rankomis).
Įkaitinam orkaitę iki 200 laipsnių ir pasiruošiam kepimo skardas, pabarstytas miltais. Visas picas kepėme apie 7-10 minučių (priklausomai nuo picos pagrindo storio),
