Canapés – stilingieji mažieji sumuštinukai

Be canapés – mažutėlių sumuštinukų, neįsivaizduojami svarbių svečių priėmimai, furšetai, lengvų elegantiškų užkandžių stalai, smagus vakarojimas su draugais. Canapés valgyti nereikia naudoti įrankių, jie nevaržo etiketu (iš bendros lėkštės jie imami pirštais) bei tinka prie įvairių gėrimų (alaus, vyno ar užkąsti stipriuosius gėrimus). Pirmųjų užkandžių poziciją mažieji sumuštinukai išsikovojo ir kokteilių vakarėliuose.

Šiek tiek sumuštinių istorijos

Pirmieji patiekalai, kuriuos būtų galima pavadinti sumuštiniais, buvo gaminami amžiais dar iki mūsų eros, kuomet žmonės nesinaudojo valgymo įrankiais ar indais. Maistą iš bendro „katilo“ imdavo su duonos paplotėliu. Mėsa ar kitoks maistas atsidūręs tarp duonos paplotėlių gali būti tikrų tikriausia pirmykštė sumuštinio versija.

Graikijos ir Romos laikais, mažieji sumuštinukai buvo patiekiami prieš pagrindinį maistą sužadinti apetitą. Apicijus (pirmasis Romos imperijos gurmė) yra parašęs ne vieną sumuštinių receptą.

Viduramžiais duonos gabaliukai buvo gardinami aštresniais pagardais ar su actu paskanintomis užtepėlėmis. Ilgainiui toks valgymo būdas, kai duona derinama su įvairiais maisto produktais, išplito daugelyje Europos šalių, taip pat ir Amerikoje.

Šioje šalyje sumuštiniai vadinami įvairiai (pavadinimas dažniausiai nusako jame esančius pagrindinius ingredientus). Amerikoje sumuštiniai pasuko kitu keliu nei Europoje. Amerikiečiai gamina juos kuo didesnius ir gardina daugeliu riebių, skonį stiprinančių padažų.

Europoje gi, ypač Prancūzijoje, svarbiausia ne tik skonis, bet ir patiekalo vaizdas bei estetika. Ši šalis, pasauliui pasiūliusi elegantiškuosius canapés, pelnytai gali didžiuotis savo kulinariniais bei estetiniais gebėjimais.

Viskas apie mažuosius canapé

Mažuosius sumuštinukus canapés prancūzai svečiams pradėjo siūlyti XVIII a. Šis „patogus“ ir gražus maistas buvo su šypsena vadinamas – amuse-bouche (liet. burnos džiaugsmas, pramoga). Po kurio laiko mažaisiais sumuštinukais susižavėjo anglai ir pavadino juos kiek švelniau – palate pleaser (liet. gomurio malonumas), dabar gi anglai juos, kaip, beje, ir daugelį kitų mažų užkandėlių, vadina fingers (liet. piršteliai).

Prancūzai sumuštinukus gamindavo lyg mažus meno kūrinius – derino ne tik skonius, bet ir produktų spalvas – viskas turėjo atrodyti tobulai ir būti nepriekaištingo skonio. Net ir canapés formos buvo kuriamos preciziškai – reikėjo supjaustyti taisyklingus duonos kvadratėlius, apskritimus ar trikampėlius.

Canapés – nebylus paskatinimas mėgautis vakaro vaišėmis

Mažieji sumuštinukai – pagrindiniai oficialių vakarienių ar priėmimų palydovai. Dideliuose priėmimuose jie patiekiami tarp užkandžio ir karštojo patiekalo. Jie atlieka ypatingą vakaro misiją – neleidžia nuobodžiauti laukiant kito patiekalo, suteikia peno naujiems pokalbiams aptariant mažuosius „meno“ kūrinius.

Paprastai Canapé gaminami ant skrudintos, dailiai supjaustytos baltos duonos (batono). Užtepti sviestu duonos gabalėliai gardinami mėsa, sūriu, žuvimi, riebiomis ančių kepenėlėmis ar paprastais paštetais, įvairiomis piurė, daržovėmis. Gali būti naudojami ir padažai ar kiti pagardai (pvz., balzaminis actas ar trumų aliejus).

Mažieji canapés dažniausiai patiekiami sudėlioti ant didesnio padėklo, paimami rankomis ir valgomi iš mažų canapés lėkštučių (neretai apsieinama ir be jų).