XXI amžius Lietuvai turėtų tapti tvaraus ir subalansuoto žemės ūkio, kaimo ir visos gamtinės aplinkos sukūrimo amžiumi. Lietuva be ekologizuoto žemės ūkio ir tvarkingo pasiturinčio kaimo yra be ateities. Daugelio šalių patirtis byloja, kad smulkūs, ypač mišrūs (augalininkystės ir gyvulininkystės) ūkiai daug greičiau prisitaiko prie įvairių rinkos ir aplinkos pokyčių, sukuria daug darbo vietų ne tik savo šeimos nariams, bet ir iš liberalios darbo rinkos iškritusiems asmenims.
Lietuvoje žemės ūkis – vienas iš seniausių verslų. Jis patyrė daugybę išbandymų bei virsmų ir daug prisidėjo prie valstybingumo išsaugojimo. XX a. įvykę du pasauliniai karai nualino beatsigaunantį žemės ūkį ir vėl labiausiai nukentėjo valstiečiai. Sovietinė okupacija ir kolektyvizacija vėl sudavė didžiulį smūgį dar neatsigavusiam šalies žemės ūkiui.
1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę,svarbiausi žemės ūkio politikos tikslai buvo: vykdyti žemės reformą, privatizuoti kolūkių ir tarybinių ūkių turtą, sukurti naują kainų ir pajamų palaikymo sistemą. Deja, pridaryta daug klaidų. Svarbiausios iš jų:
1. Žemės paveldėtojų būrio išplėtimas iki vaikaičių.
2. Leidimas žemę paversti kilnojamu turtu.
3. Staigus gamybinių, ypač mechanizacijos, centrų išskaidymas, išdraskymas ir prichvatizacija.
4. Žemės ūkio mokslo veiklos vertinimo pagal „prestižinius straipsnius“, o nepagal praktinę naudą šalies žemės ūkiui įvedimas ir jo nusišalinimas nuo smulkaus ūkio išsaugojimo bei jo problemų sprendimo.
5. Nekontroliuojama žemės rinka, prekyba pesticidais, mineralinėmis trąšomis, žemės ūkio technika ir produkcija.
Dabar Lietuvoje stambūs ūkiai sudaro vos 2 proc. visų ūkių skaičiaus, tačiau jie valdo apie 40 proc. žemės ūkio naudmenų ir naudojasi didžiąja dalimi visos ES skiriamos paramos. Teoriškai stambūs ūkiai ekonomiškai ir technologiškai perspektyvesni ir racionalesni, tačiau mūsuose jie neišsprendžia nei ekonominių, nei socialinių bei ekologinių problemų. Su nedidelėmis išimtimis, dabartinių mūsų stambių ūkių tikslas – intensyvi gamyba ir pelnas. Dideli laukai ir monokultūros sudaro geras sąlygas dirvožemio erozijai, augalų ligų sukėlėjams ir kenkėjams plisti. Todėl tenka naudoti vis daugiau pesticidų, o tai mažina bioįvairovę bei sunaikina daugelio naudingų gyvūnų gyvenimo ir dauginimosi sąlygas. Jau turime ir mes atsparių pesticidams ligų sukėlėjų, kenkėjų ir piktžolių. Tad artimiausioje ateityje didės stipresnių ir pavojingesnių pesticidų naudojimas su visomis neigiamomis pasekmėmis. Ar daug kam teko matyti, kad stambūs dabartiniai ūkiai prisidėtų prie kaimo infrastruktūros kūrimo, sodintų parkus, laukų apsaugines juostas, laikytųsi divožemio derlingumą išsaugančių sėjomainų ir optimalių lauko dydžių ir vystytų mišrų ūkį bei verslus? Net sudėtingame XIX a. stambūs žemvaldžiai (dažniausiai svetimtaučiai) paliko Lietuvoje gausybę dvarų ir parkų, kurių dalis, nepaisant įvairiausių reformų ir vandalų siautėjimo, dar išliko iki šių dienų. Ką paliks ainiams dabartiniai žemgrobiai?
Po įvairiausių reformų šalyje dar yra per 100 tūkst. smulkių (šeimos) ūkių ir beveik tiek pat kolektyvinių sodų savininkų. Tai didžiulis rezervas saugių maisto produktų gamybai, bedarbystės mažinimui, kaimo ir gamtinės aplinkos išsaugojimui. Jei jie ir neklestėtų, tai bent apsirūpintų sveikais maisto produktais, o dalį parduotų kitiems ir taip prisidurtų prie menkos algos, pensijos ar pašalpos. Taip yra kaimyninėje Lenkijoje, kur sudarytos geros sąlygos ūkininkavimui ir smulkiam verslui, o jų pigia producija užversti kaimyninių šalių prekystaliai. Net klestinčiose Švedijoje ar Šveicarijoje yra daugybė smulkių ūkių ir miškų savininkų, kurie sugeba išlaikyti šeimos ūkius, nes ten labai išvystyta kooperacija (kiekvienas ūkininkas yra kelių kooperatyvų narys), o agroserviso stotys išsidėstę kas 30 – 40 kilometrų. Žiniasklaidoje galima rasti daug įvairiausių pasiūlymų, kaip vystyti mūsų kaimą ir žemės ūkį. Deja, beveik nieko nedaroma, nes tarp daugybės įvairiausių įstaigų ir įstaigėlių nėra jokios koordinacijos, o smulkus ūkis ir verslas palikti vienui vieni. Vien Žemės ūkio rūmuose dirba 5 etatiniai darbuotojai, atsakingi už žemės ūkio kooperaciją, o kiek jų sėdi kitose įstaigose? Rezultatai daugiau negu kuklūs. Tai tik darbo imitacija ir ji veda į niekur.
ES šalyse daug diskutuojama, kas tai yra smulkus ūkis? Čia irgi dar nėra vieningos nuomonės. Dauguma sutaria, kad tai šeimos ūkis. Visgi ir mes kiekviename rajone ar net seniūnijoje galime rasti gražiai ir pelningai besitvarkančius nedidelius šeimos ūkius. Gaila, kad jų nedaug. Pagrindinė priežastis – nėra agroserviso, kooperacijos. Esant dabartinėms technikos kainoms, retas smulkus ūkininkas gali nusipirkti (o ir neapsimoka) net ir padėvėtą techniką. Nepaisant to, kad dalis darbščių ir sumanesnių žemdirbių emigravo ir renka braškes Skandinavijos šalyse ar skina apelsinus Ispanijoje, o dalis jų, pasisėmę patyrimo ir sukaupę lėšų, grįš kurti verslo į Tėvynę, Lietuvos kaime dar gyvena apie vienasmilijonas gyventojų. Gaila, kad nemažai jų nuseno, atprato dirbti, o pasamdyti stengiasi kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau uždirbti. Kaime dabar jau sunku rasti darbštų ir sąžiningą samdomą darbuotoją. Ne visai gerai sureguliuoti darbdavių ir samdinių santykiai. Gal ir dėl to daugelyje kaimo parduotuvių einamiausia prekė – pigesnio alaus „bambaliai“...
Taigi Lietuvos žemės ūkis ir kaimas, išvargintas ilgai užsitęsusios, itin biurokratizuotos reformos ir patyręs didelį transformacinį nuosmukį, vis labiau įsukamas į globalizacijos keliamų pokyčių verpetą. Kasmet vis mažiau kaimo gyventojų beaugina daržoves, laiko gyvulius ir ūkininkauja. Vien pernai net 9000 smulkių ūkių savininkų likvidavo per 10 000 karvių. Kai viskas brangsta ir nėra agroserviso bei kooperacijos, tokiuose ūkiuose ir prie geriausių norų dirbti nebeapsimoka. Jei taip tęsis toliau, greitai pirksime pieną, mėsą ir kitus maisto produktus pagamintus fabrikuose ir kaimyninėse šalyse, o ne Lietuvos fermose ir laukuose. Taip ir toliau stiprinsime emigraciją, vaistų bei alkoholio pramonę ir dar sparčiau mažinsime gyventojų skaičių. Ar tokios tikėjomės Lietuvos? Svarbiausios neigiamos ir taisytinos tendencijos:
• Didėjanti ūkių diferenciacija, pasiekusi modernios Lietuvos laikams nematytą mastą. Viename ūkių poliuje formuojasi labai stambūs ūkiai (latifundijos), kurių savininkai – pralobę verslininkai, už grašius supirkę žemės ūkio bendrovių pajus jų vadovai ar apsukrūs „berniukai“, taip pat labai žema kaina siekiantys supirkti žemes ir ūkius užsienio subjektai, o kitame – gausybė sodybinių, smulkių ir vidutinių ūkininkų ūkių, kurių veiklai sudarytos nelygiavertės ekonominės sąlygos:
• Lėtai besiplėtojantis kooperatinis judėjimas mūsuose įgavo „išvirkščios kooperacijos“ bruožus. Vietoje to, kaip yra visame pasaulyje, kad kooperuoti žaliavos gamintojai turėtų perdirbamosios pramonės ir prekybos įmones, mūsų šalyje pastarosios valdo kooperatyvus, gaminančius ir tiekiančius jiems žaliavas;
• Koncentruotos, tačiau taršios žemės ūkio produktų gamybos įmonių (pirmiausia kiaulininkystės) iš ES senbuvių šalių perkėlimas į Lietuvą, gresiantis atskiriems regionams ar net visai šaliai ekologine katastrofa ir kaimo patrauklumo sunykimu;
• ES ir Lietuvos nacionalinės paramos prioritetų stambiajam žemės ūkio verslui remti suteikimas, baigiantis iš ekonominės apyvartos nušluoti ne tik smulkiuosius gamintojus, bet ir daugumą vidutinių ūkininkų šeimos ūkių;
• Nestabdomas Lietuvos skaidymąsis į intensyvios žemės ūkio gamybos ir sunykusio žemės ūkio bei apleisto kaimo rajonus, tarp kurių vis labiau ryškėja didėjanti turtinė praraja;
• Gausėjantis į kaimo ekonominį bei socialinį užribį patekusių asmenų sluoksnis, praradęs motyvaciją naudingai veiklai, neturintis nei lėšų, nei gebėjimų dirbti rinkos sąlygomis ir keliantis pavojų visuomenei, kaip paveldimo skurdo ir degradacijos šaltinis.
Šias ir daugelį kitų neišvardintų blogybių sukelia ES reglamentų dogmatiškas taikymas, neįvertinant Lietuvos sąlygų. Savam ar svetimam kapitalui parsidavusių atsakingų valstybės pareigūnų veiksmai, nacionalinę savigarbą praradusių ekspertų „patarimai“ bei neracionali kai kurių „žemdirbių“ vadovų pozicija pažeidžia gyvybinius Lietuvos kaimo, ypač ūkininkų šeimos ūkio plėtotės interesus. Visa tai skaldo tautą, mažina kaimo gyvybingumą. Šie negatyvūs pokyčiai tęsiasi nežiūrint besikeičiančios valdančiosios daugumos, kuri politinėmis priemonėmis nesugeba (arba nenori) šio proceso nukreipti Lietuvos kaimui ir žemės ūkiui priimtina vaga.
Ką daryti? Nebežinome ar nenorime žinoti, kieno yra mūsų žemė? Spaudoje pilna įvairiausių skelbimų apie žemės ir miškų supirkimą. Nežinau nei vieno smulkaus ūkininko, kuris tokios konkurencijos sąlygomis galėtų nusipirkti žemės.
Būtina pritarti idėjai surengti šalyje referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, nes kartą pardavę, jos jau nebesusigražinsime. Šių metų pavasarį Kopenhagoje dalyvavau 7-ąjame Europos organinės žemdirbystės kongrese. Domėjausi ir žemės pardavimo užsieniečiams problemomis. Danijoje ir prasta žemelė kainuoja gerokai brangiau nei mūsuose gera. Čia žemę gali pirkti tik tie užseniečiai, kurie toje vietovėje gyvena ir dirba ne mažiau kaip po 8 mėnesius per metus. Tad problemų beveik nekyla, o pirkėjų nedaug.
Ko reikia Lietuvai?
• Visiems žemės ūkio subjektams turi būti nustatyta vienoda privačios žemės sutelkimo maksimali riba. Ji neturėtų viršyti 300 ha (nuomojamos žemės plotas neturėtų būti ribojamas);
• Pripažinti ūkininko šeimos ūkius prioritetine ūkininkavimo forma žemės ūkyje ir parengti šių ūkių pripažinimo ir paramos tvarką;
• Parduodant valstybinę žemę, sudaryti palankias ekonomines sąlygas ją įsigyti ūkininko šeimos nariams, nepaisant ūkininko amžiaus.
• Sudaryti galimybę visoms žemdirbių grupėms bei pavieniams ūkininkams, juos subsidijuojant, naudotis aukštos kvalifikacijos mokslo darbuotojų ir konsultantų paslaugomis;
• Apriboti vienam žemės ūkio subjektui tenkančios investicinės paramos dydį, nustatant bendrą didžiausią sumą penkerių metų laikotarpiui. Prioritetą teikti agroserviso ir kooperacijos plėtrai. Agroservisą ir kooperaciją remti pirmiausia tose srityse, kurios didina ūkininkų produkcijos kokybę, pardavimų mastą, galimybę perdirbti produkciją galutiniam vartojimui bei prisideda prie žemės ūkio ekologizavimo. Nedidelės agroseviso įmonės turėtų būti įkurtos visuose šalies rajonuose, o gal ir didesnėse seniūnijose, suteikiant joms visokeriopą paramą ir bent penkerius metus atleisti nuo mokesčių;
• Pagrįsti Lietuvos agroklimatinėmis sąlygomis priimtiną gyvulių skaičiaus maksimalią koncentraciją gyvulininkystės įmonėse bei sugriežtinti gamtosauginius ir sanitarinius reikalavimus jiems kurti ir eksploatuoti;
• Prioritetiniais laikyti investicinius projektus, įtvirtinančius kaimo ir žemės ūkio daugiafunkciškumą, ugdančius verslumą bei didinančius užimtumą, ypač depresiniuose regionuose. Būtina sparčiau diversifikuoti kaime gyvenančių žmonių veiklą, kurti smulkųjį verslą, agro ir ekoturizmą, diegti kurortinės, gamtinės, ekologinės, biodinaminės žemdirbystės sistemas, plėtoti bitininkystę;
• Visų tipų žemės ūkio mokymo ir mokslo įstaigų programose skirti daugiau dėmesio kaimo ir paveldo išsaugojimo bei moralinių vertybių suvokimui, jaunimo žemdirbiškosios savimonės ugdymui.
2011 m. įvykusiame 5-tąjame Europos organinės žemdirbystės kongrese nutarta, kad 2020 m. ES šalyse ekologinė žemdirbystė turi apimti bent 20 proc. visų žemės ūkio naudmenų plotą. Tai būtų paskutinis ir bene vienintelis barjeras prieš nežabotą žemės ūkio chemizaciją ir genetiškai modifikuotų augalų bei organizmų invaziją į mūsų laukus ir skrandžius. Neįsivaizduoju, kaip, esant dabartiniam mūsų susiklausymui, tą padarysime. Juolab, dalis dabartinių ekologinių ūkių grįžta ūkininkauti chemizuotai, nes kitaip neapsimoka. Dabar už raundapu nupurkštas ir paliktas per žiemą ražienas chemizuoti ūkiai gauna panašias išmokas kaip ir ekologiniai ūkiai. Jokios logikos. Ant prekystalių vis mažiau sveiko maisto produktų. Tik aklas gali nematyti, kad mūsų šalelėje baigia nykti kurapkos, pempės, kiškiai, kamanės, bitės, drugiai, sliekai, daugelis žuvų rūšių ir kitų naudingų gyvių. Ar tai ne signalas, kad ir mums ateina eilė?
Tinkama vietos agroklimatinėms sąlygoms augalų ar gyvulių veislė – labai svarbus produktyvumo veiksnys, todėl būtina sustabdyti augalų ir gyvulių rūšių veislių selekcijos degradaciją. Būtina atkurti merdinčią Lietuvoje sukurtų augalų veislių sėklininkystę ir gyvulių veislininkystę. Jau net paprasčiausių dobilų sėkla įvežama iš užsienio. Jei to nesugebame daryti – kam reikalinga selekcija?
XXI amžius šaliai turėtų tapti tvaraus ir subalansuoto žemės ūkio, kaimo ir visos gamtinės aplinkos sukūrimo amžiumi. Kitaip kentės ir išsibėgios po pasaulį mūsų vaikai ir vaikaičiai, o Lietuva be ekologizuoto žemės ūkio ir tvarkingo pasiturinčio kaimo yra be ateities. Daugelio šalių, o ir mūsų šalies patirtis byloja, kad smulkūs, ypač mišrūs (augalininkystės ir gyvulininkystės) ūkiai daug greičiau prisitaiko prie įvairių rinkos ir aplinkos pokyčių, sukuria daug darbo vietų ne tik savo šeimos nariams, bet ir gali būti sėkminga reabilitacijos bazė žmonėms, paleistiems iš įkalinimo įstaigų, besigydantiems nuo narkomanijos, alkoholizmo ir kitų priklausomybės ligų. Gaila, kad išėjus Anapilin šviesios atminties profesoriams A. Stancevičiui, M. Treiniui, J. Balžekui, beveik nebeliko mokslo žmonių, kurie turėtų viziją ir rūpintūsi, kaip turėtų atrodyti Lietuvos žemės ūkis, o ir visa Lietuva artimiausiais dešimtmečiais. Visų išvardytų bei neišvardytų problemų sprendime vėluojame mažiausiai 20 metų ir jų sprendimo jau nebegalime atidėlioti. Tai priklausys nuo mūsų visų, dabar gyvenančių ir dirbančių, pilietiškumo, darbštumo, susiklausymo ir atsakingumo.
