Kodėl mirusiuosius mylime labiau nei gyvuosius

 (42)
„Gal iš vakaro nuvažiuojam ant kapų – turėsime tris laisvas dienas ir nesusigadinsime savaitgalio“, - stovėdama prie kasos prekybos centre nugirstu porelės pokalbį.
© Shutterstock nuotr.

Ant prekystalio – du padėklai žvakių, ir degiklis-pistoletas ilgu galu. Apsirūpino. Pagal žvakių skaičių vertinu, kad jie kažin ar per vieną vakarą apvažiuos visus kapus. Arba taip kažką myli, kad švieselių liepsnelėmis nuklos visą antkapį.

Vėlinių dieną tikėtis reikia to paties, ko ir kasmet: automobilių eilės, žmonės su polietileniniais maišais žvakių ir vazonais chrizantemų. Dar šluotos ir grėbliai – tuo pačiu ir kapus sutvarkyti. Pasimelsti. Pagerbti. Važiuoti vakare pro degančių švieselių – išėjusių sielų – jūrą ir dūsauti: „Kaip gražu“.

Ir jausti pasitenkinimą, kone moralinį, kad kažką gero padarei – nuvažiavai į kapines per Visus Šventuosius. Nepamiršai. Atlikai pareigą. Užsidėjai prieš Dievą ir gimines pliusą.

Taip, taip, labai svarbus yra momentas – kaip čia nenuvažiuosi, juk Vėlinės. Bet nebe Visų Šventųjų ir mirusiųjų pagerbimo diena tampa svarbi, o kaip pagudrauti, atlikti pareigą ir dar išlošti. Ir netgi pašvęsti – juk lapkričio 1-oji dar yra ir Tarptautinė narkotikų vartotojų bei Pasaulinė veganų diena. Kalendoriuje parašyta, vadinasi, reikia švęsti.

Ilgasis savaitgalis – valio. Todėl nemažai žmonių į artimųjų kapus važiavo spalio paskutinę dieną – kad tik kitą dieną nereikėtų skersai išilgai per Lietuvą važinėti ir vargti. Stovėjimas automobilių spūstyje irgi priskiriamas darbui. Labai sunkiam ir įtemptam, kai gali aprėkti šalia esantį savo artimą, pasikeikti, iškolioti debilus vairuotojus ir asilus pėsčiuosius. Važiuoji juk mirusiųjų pagerbti, atlikti šventos misijos, tik trukdo visokie kelių ereliai durneliai.

Ir žmona trukdo, kuri nuolat bamba. Ir vaikai, kurie visko klausinėja, kuriems beveik niekas nepaaiškina, kodėl ant tų kapų reikia važiuoti. Būtent – reikia. Važiuoji, nes važiuoja visi, nes yra tokia diena, nes ant kapų gali su giminaičiais pasimatyti, kurių senokai nematei.

Užtat ir sakau – mirusiuosius mylime labiau nei gyvuosius - tuos, kurie yra šalia. Bagažinėje gėlės ir žvakės, o šauki ant sūnaus, kad jis nėra kantrus ir užsimanė į tualetą viduryje kelio.

Ta meilė mirusiesiems prasideda vos kas nors miršta giminėje. Tuoj gėlių krepšeliai, juodas drabužis, viena kita šimtinė artimiausiam gedinčiajam į kišenę. Dar kiti neduos, neparems artimųjų, likusių be šeimos nario – juk tada ne visi žinos, kad padėjai, kad parėmei. Tada geriau nunešti vainiką - ir kuo didesnį.

Vainiko dydis priklauso nuo giminystės laipsnio – vaikai ir našlys (našlė) ima didelius, prabangius, su juostomis. Užrašas su lyrinėmis eilėmis ir būtinai parašas, kas liūdi – mirusiajam gal ir tas pats (nors sakoma, kad siela iš kūno išeina trečią parą po mirties), tačiau juk matys visi tie, kurie susirinks į šermenis.

Antros eilės pusbrolių vaikams ir dviejų žiedų pakaks nunešti – juk kiek tą giminės žmogų tematei ir pažinai, tik iš mamos ar tėvo pasakojimų. Arba iš nuotraukų nublukusiame šeimos albume. Čia dėmesys, pagarba svarbiausia.

„Dėl mamos viską galiu padaryti, nieko negaila. Auksinis žmogus buvo“, - vienose laidotuvėse sakė giminaitis, kuris mamos nuvažiuodavo aplankyti 1-2 kartus per metus – per gimtadienį ir Kalėdas. Ta mama akis išverkdavo, belaukdama prie lango, kada pasirodys jos mylimasis sūnelis su šeima. Ji iš tiesų buvo auksinė moteris, tačiau sūnus... Greičiausiai pajutęs kaltę, mėgino viską atpirkti gėlėmis ir pačių laidotuvių organizavimu. Ir paminklo pastatymu. Tokio, kokio manė mama yra verta.

Vainikais ir gėlėmis stengiamasi parodyti, kiek tas žmogus buvo brangus. Bet ar mirusiajam to dėmesio reikia? Mirusiam reikėjo jo, kol jis buvo gyvas – ir šiltų žodžių, ir apkabinimų, ir galvos paglostymo, ir patikinimo, kad yra mylimas, brangus, kad jo pasiilgsti net ir dviem dienom praėjus nuo išsiskyrimo. Meilės reikia gyviesiems, o ne mirusiems, tik, deja, per vėlai tą suvokiame.

Dar vienas momentas – paminklas. Kai matau trijų metrų statinius arba monumentus, kurie galėtų būti Puntuko akmens broliais, pagalvoju: arba gyvieji neturėjo, kur dėti pinigų, arba nori parodyti savo meilę, arba užritino tokį monstrą, tikėdamiesi, kad pakastas po žeme velionis niekaip į paviršių neišlįs. Kitaip sakant, amžinojo poilsio vieta. Amen.

Kuo didesnė meilė, kuo brangesnis yra išėjęs žmogus, tuo daugiau dėl jo daroma. Darome, pamiršdami ir nustumdami į šalį gyvuosius. Paminklas tėvukui ? Žinoma, iš kuo brangiausio granito. Imsime paskolą, skriausime šeimą, bet „tėvas nusipelnė bent tiek“. Ir tai sako to mirusio tėvo sūnus, kuris jau ir pats tėvas, o jo vaikai lieka nuskriausti per tą paskolą, paimtą paminklui – kelerius metus nebus nei atostogų šiltuose kraštuose, nei naujų telefonų.

Ir kapus prieš Vėlines aptvarkome, kad nebūtų gėda prieš gimines – juk dar gyvi esame, dar galime. O jeigu našlė taip gedi vyro, kad jai net į kapus važiuoti per skaudu? Ar ji turi jaustis kalta, kad gyvena savo skausmu, savo širdgėla dėl žmogaus, su kuriuo nugyveno 40 metų? Ji niekam neprivalo atsisaityti, nes tik ji viena žino, kokio gylio jos skausmas. Kaip turi jaustis moteris, radusi prie durų išpiltą piktžolių maišą – giminaičių priekaištą, kad ji netvarko vyro kapo? Ir tai daro giminės, kurių lūpos vapa žodžius „meilė“, „pagarba“, „pareiga“. Kaip toks jų elgesys rodo meilę tai vargšei moteriai?

Mes jau seniai vienas kitą per dantį traukiame, jog kapų tvarkymas yra lietuvių nacionalinis pomėgis. Sodelius ir darželius ten įrengiame. Esame praktiški ir darbštūs. Po suoleliu – geležinė dėžė, primenanti šašlykinę su spyna. Joje – kastuvėlis, grėblys, žirklės, bambalio butelis gėlėms palaistyti. Viskas turi būti po ranka.

Galiu spėti, kad jeigu lietuviams būtų pasiūlytos standartinės, vienodos kapinės, kaip mirusiems kariams, tai daugelis stotų šakėmis.

„Ne, viskas niveliuojama, gniaužiama saviraiška!.. Kaip čia gali ir varguolis ir turtuolis gulėti po tuo mažu pilku kryžiumi“, - taip ir girdžiu rūstaujančius lietuvaičius.

Gali, gali – viskas mūsų galvose. Gana netikėtu rakursu mintis apie gyvenimą pasuko vienas iš mano draugų, kuris prieš porą mėnesių Facebooke parašė (atsiklausiau – leido šį pasakymą cituoti tekste):

„Įsivaizduokite, koks puikus būtų mūsų gyvenimas, tekantis atvirkščia seka... Pačioje pradžioje keli puikiai apsirengę vyrukai atneša tave patogioje medinėje dėžėje, ir tu iš karto atsiduri ištaigingoje puotoje - daug gėlių, maisto, gėrimų...
Gyveni sau ramiai seneliu mažame namelyje, gauni pensija ir po truputėlį jaunėji... Vėliau pradedi dirbti, padirbėjęs 40 metelių pradedi pažinti gyvenimo privalumus - geri vis daugiau alkoholio, vis dažniau vaikštai po įvairius vakarėlius, vis dažniau skaldai meilę, ir po to tu įstoji į Universitetą. Vėliau tu eini į mokyklą, tau keliami vis mažesni reikalavimai, turi vis daugiau ir daugiau laiko, skirto žaidimams, tu daraisi vis mažesnis ir mažesnis, kol galų gale patenki į...chm, kur plaukioji sau 9 mėnesius, įsiklausydamas į raminantį širdies ritmą, kol vieną dieną TAUKŠT - ir tavo gyvenimas baigiasi beprotišku orgazmu...“.

Taigi, mielieji, viskas labai laikina. Gyvenimas – irgi. Ir kol yra gyvųjų šalia, gyvenkime su jais. Nesureikšminkime per daug tų, kurie išėjo. Ir nesmerkite tų, kurie šiandien ant kapų nenuvažiavo, o namuose padegino žvakelę ir prisiminė išėjusiuosius gražiomis mintimis.

Jei ant kapų nuvažiuoji kartą per metus, kad atiduotum pareigą, o po metų nebeprisimeni, į kokį takelį kapinėse reikia įsukti, kažin ar esi pranašesnis. Už ką? Už tą, kuris prisimena dažniau ir kapus lanko ne tam, kad užsidėtų pliusą – buvau, padėjau, uždegiau.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Sveikos

Nepatikėsite: 11 beprotiškų dalykų, kuriuos žmonės daro vairuodami (2)

Pasirodo, kai kurie žmonės atlieka automobilyje ir šiuos įvardytus dalykus. Nekartokite jų klaidų, nes tai tiesus kelias į avarines situacijas.

Bijote vairuoti? Moterys, sužinokite, kaip labiau pasitikėti savimi prie vairo

Dabar keliuose galima išvysti daugiau dailiosios lyties vairuotojų nei bet kada anksčiau. Per pastaruosius 20 metų vairuojančių moterų skaičius išaugo dvigubai, tačiau jeigu daugelis vyrų prie vairo trykšta perdėtu pasitikėjimu savimi, tai moterims dažniausiai jo trūksta.

6 mažai žinomi vairavimo patarimai, kurie gali išgelbėti jūsų gyvybę (15)

Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės dažniausiai gyvybės netenka vairuodami ar patekę į kito vairuotojo sukeltą eismo įvykį. Nepaisant fakto, kad šiais laikais automobiliai yra saugesni nei bet kada, juos vis tiek vairuoja žmonės, kurie, būkim sąžiningi, kartais neturi net minimalių techninių ir teorinių žinių, kurios būtinos norint valdyti transporto priemonę

5 naudingi patarimai vairuojančioms moterims (58)

Kiekviena dailiosios lyties atstovė nors kartą gyvenime yra girdėjusi skundžiantis „moterimis prie vairo“. Nei vienai nepatinka tai girdėti, tačiau kalbant tarp mūsų, mergaičių, tuose juokeliuose esama nemažai tiesos, ar jums taip neatrodo?

Avariją išgyvenęs E. Žičkus: skausmą krūtinėje jaučiau dar kelias dienas, o išgąstį – ne vieną mėnesį (6)

Visi kas savo kailiu patyrė ką reiškia patekti į avariją, žino kad toks įvykis paveikia ilgam. Vieni išgyventą išgąstį jaučia metų metus, kiti kasnakt sapnuoja košmarus, bet daugelis vieningai sutaria, kad skubėjimas kelyje viso to nevertas.

Dainos, kurių nepatartina klausyti prie vairo (16)

Nuotaika, kuri jus valdo vairuojant, veikia viską. Tai, kaip jaučiatės tuo metu, apspręs, kaip vairuojate. Jeigu esate supykę, vairuosite kur kas agresyviau. Jeigu liūdite, greičiausiai būsite labiau išsiblaškę ir prasčiau nei įprastai sukaupsite dėmesį. Jeigu jaučiatės laimingi ir savimi patenkinti, greičiausiai viską darysite pagal įstatymo raidę arba tiesiog paprasčiausiai greitai važiuosite. Ir nors egzistuoja tūkstančiai įvairių veiksnių, apsprendžiančių jūsų nuotaiką, niekas negali paneigti, kad muzika, kurios klausotės, yra vienas iš pagrindinių veiksnių.

Peršalimo ligos: kaip užkirsti kelią rimtesnėms ligoms (1)

Aktualiausios, žinoma, kvėpavimo takų ligos - jos mus rudenį puola dažniausiai.

10 patarimų nėščioms vairuotojoms (1)

Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja prie vairo sėstis ir besilaukiančioms moterims, o tai darydamos jos privalo suprasti, kad avarijos atveju pavojus susižeisti yra didesnis. Vis dėlto, esama būdų, kaip riziką sumažinti.

Vairuotojų horoskopas: kokie kiekvieno Zodiako ženklo vairavimo įpročiai (10)

Paskaičius šį straipsnį tikriausiai pasakysite: „Matot, ne viena aš vairuoju tarsi su pirkinių maišu ant galvos.“ O gal atvirkščiai? Padiskutuokime komentaruose!

Tikra istorija: šito nepamiršiu visą gyvenimą (2)

Kiekvieną dieną vis greičiau bėgame ir bandome užkariauti bei pasiekti naujus tikslus. Bet kiek iš tiesų tame yra prasmės?

Skaitytojos patirtis: iki šiol sapnuoju tą vyrą (10)

Kartais būna etapų, kai, rodos, tarsi plauki pasroviui ir nebevertini kasdienybės teikiamų džiaugsmų, kurie gyvenimui suteikia prasmės bei vertės.

8 dalykai, kuriuos turite žinoti prieš renkantis atšvaitus (2)

Norint išvengti nelaimių, pirmiausia, ką turime padaryti – tai patys pasirūpinti savo saugumu. Dėl to tikrai verta į žemiau esančius patarimus įsiskaityti kuo atidžiau, juk atšvaitai – tai vienas paprasčiausių būdų save apsaugoti.

Psichoterapeutas O. Lapinas: avarijų pasekmės dažniausiai išlieka visą gyvenimą (6)

Pasak psichoterapeuto Olego Lapino, jeigu po avarijos neanalizuosime emocijų, kurios mus apima ar persekioja, tuomet pasekmės gali išlikti visą gyvenimą.

Gydytoja pataria: kaip gydyti sutrikimą, dėl kurio šeimos net išsiskiria (12)

Įprasta manyti, kad inkontinencija, t. y. šlapimo nelaikymas, yra vyresnių žmonių bėda. Tačiau tyrimai rodo, kad šis sutrikimas vargina ir labai jaunas moteris – tai dažnesnė liga nei cukrinis diabetas, hipertenzija ar depresija. Vis dėlto moterys gėdijasi apie ją kalbėti garsiai, o daugelis net nežino, kad šią problemą galima ir reikia spręsti. Tačiau statistika negailėstinga – šlapimo nelaikymas vargina apie 300 tūkst. gyventojų Lietuvoje.

Šlapimo nelaikymas: gydytoja patarė, kaip susigrąžinti pilnavertį gyvenimą (21)

Opi ir tyli moterų problema – šlapimo nelaikymas – gali atsirasti natūraliai senstant moters organizmui, pagimdžius vaiką arba tiesiog turint silpnus dubens dugno raumenis.