© Shutterstock nuotr.

Šiek tiek druskos istorijos

Atradę druską, žmonės galėjo ilgiau išsaugoti šviežią maistą, nebereikėjo tiek daug ir dažnai medžioti. Keitėsi gyvenimo būdas – jis tapo sėslus. Kūrėsi gyvenvietės, žmonės pradėjo auginti vaisius ir daržoves, sūdydavo jas ir turėdavo maisto atsargų visai žiemai. Druska ankstyvosiose civilizacijose tapo viena svarbiausių prekių, kartais ja buvo atsiskaitoma už darbą arba mainoma į kitas prekes.

Angliškas žodis salary (liet. atlyginimas) ir kilo iš angliško žodžio salt (liet. druska). Druskos poreikis dar labiau išaugo, kai žmonės suprato, jog su jos pagalba galima prailginti mėsos „gyvenimą“. Ji tapo pirmuoju natūraliu maisto konservantu.

Šis atradimas buvo labai svarbus kariuomenei ir laivynui, nes druska konservuoti produktai nesugesdavo ilgų žygių ar kelionių metu. Buvo sūdoma ne tik mėsa, bet ir žuvis, daržovės, atsirado įvairios dešros, kumpiai ir t.t.

Sicilija – ne tik raudonųjų apelsinų sala

Sicilija vadinama druskos palaiminta sala. Daugiausiai jos išgaunama Trapani, Marsala, Augusta miestų apylinkėse. Dar pirmųjų civilazijų laikais į Siciliją plaukdavo laivai parsivežti druskos, tuomet dar vadintos baltuoju auksu. Didžiausi druskos eksportuotojai buvo finikiečiai, graikai, romėnai, arabai.

Sicilietišką druską atrado ir normanai (iš dabartinės Prancūzijos teritorijos), anglai bei prekybinės Hanzos sąjungos šalys. Skandinavai buvo puikūs žuvies ruošimo specialistai, negalintys išsiversti be druskos. Jų gaminamus delikatesus pamėgo ir Viduržemio regiono šalys. Iš Sicilijos iškeliavusi druska į tėvynę „sugrįždavo“ su gardžiais delikatesais.

Atsiradus kitokiems konservavimo būdams (šaldymas ar pramoniniu būdu gaminama druska) šiek tiek pristabdė „sūriąją“ Sicilijos sėkmę. Tačiau dabar, kai žmonės vėl pradeda vertinti natūralius produktus bei ingredientus, šios salos druskos pramonė išgyvena vadinamąjį Renesanso laikotarpį.

Druska - ne tik maistui

Natūralus (ne mechaninis) druskos gamybos būdas šiandien mažai kuo pakito nuo jos išgavimo pradžios. Didelė jūros teritorija prie kranto yra suskirstyta į kanalus, kuriais jūros vanduo teka į specialias talpyklas. Jose kaitrios saulės kaitinamas vanduo garuoja ir palieka baltus druskos kristalus. Pastarieji supilami į aukštas, piramidės formos krūvas ir dar metus džiovinami bei vėdinami gryname ore.

Tik iki 10 proc. druskos yra sunaudojama maisto pramonei. Likusi dalis plačiai naudojama kitose pramonės šakose: ji reikalinga kondicionavimo sistemoms, kelių priežiūrai žiemą, žemdirbystei bei agronomijai. Ji naudojama gaminant įvairius pramonės produktus: plastiką, popieriaus minkštimą, muilą, gliceriną ir t.t. Taip pat druska būdtina aliuminio gamybai.

Nuo seno druska buvo naudojama įvairiems ritualams. Ankstyvosiose civilizacijose žmonės prieš dirbdami žemę ja pabarstydavo keliais druskos kristalais. Buvo tikima, jog druska suteiks jai daugiau gyvybingumo. Šventuose raštuose pasakojamos istorijos, kuriose minima druska, kaip ritualinis elementas. Ją daugelis tautų naudoja vestuvių ceremonijų metu. O budistai, eidami iš laidotuvių, meta žiupsnį druskos per kairį petį ir taip apsaugo savo namus nuo blogų dvasių.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujausi recepetai