Artišokai
© Shutterstock nuotr.

Artišokas – italų pasididžiavimas

Nors šiandien artišokai gausiai auginami Amerikoje (ypač Kalifornijoje), Centrinėje Amerikoje, Šiaurės Afrikoje ir Centrinėje Europoje, labiausiai jie mėgstami ir vertinami pietinėje Europoje (Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje). Šių šalių kulinarai juos naudoja labai įvairiai ir gausiai.

Be artišokų savo virtuvės neįsivaizdavo Antikos laikų gyventojai (senovės graikai, romėnai). Sakoma, jog Italijoje užauginama iki milijono tonų artišokų, iš kurių tik kelios dešimtys tūkstančių tonų yra eksportuojamos. Likusią dalį suvalgo patys italai! Italai artišoką vadina carciofo, o pavadinimas kilo iš arabų kilmės žodžio kharshuf.

Viduramžiais iš Italijos ši daržovė paplito į kitas šalis. Artišokus valgydavo, kol jie dar būdavo maži ir minkšti. Tik XV a. pr. Italijos maisto žinovai suprato, jog ir augalo pumpurus galima termiškai apdoroti, todėl pradėjo valgyti ir labiau paaugusius, didesnius artišokus.

Renesanso laikotarpiu artišokai buvo vertinami dėl naudos sveikatai. Tačiau jie buvo brangūs ir retai įperkami. Nepaisant brangumo, kiekvieno virtuvės šefo garbės reikalas buvo turėti savo autorinį artišoko receptą. Pavyzdžiui Bartolomeo Scappi – asmeninis popiežiaus Pijaus V virtuvės šefas, gamindavo farširuotus artišokus. Jis juos įdarydavo liesa veršiena, kumpiu, sūriu, kiaušiniais, česnakais ir kitais prieskoniais.

Artišoko nauda sveikatai

Artišokas – gana keistas augalas. Nors jis primena daržovę, iš tiesų yra gėlė – daugiametis astrų šeimos augalas, primenantis usnį.

Valgomas jis iki žydėjimo. Maistui gali būti naudojami maži jauni pumpurai (jie gali būti valgomi ir neparuošti arba pusiau paruošti), vidutinio didumo (tokie dažniausiai konservuojami su alyvuogių aliejumi arba jūros vandeniu) bei dideli subrendę pumpurai. Šie yra ilgiau verdami ar kepami. Prasiskleidusių artišoko pumpurų, t.y. žydinčių, valgyti negalima.

Pirmasis artišokų derlius renkamas spalį – gruodį, antrasis gi vasario – kovo mėnesiais.

Artišokai: kaip išsirinkti ir su kuo valgyti
© Shutterstock nuotr.

Kaip išsirinkti artišoką

Kokybiškas ir sveikas artišokas turėtų būti nesuvytęs, gražios lygios spalvos, be dėmių, o jo paviršius –padengtas nedideliu pūkeliu. Šviežias artišokas, paėmus į rankas ir kiek jį paspaudus, turėtų girgždėti. Parsinešę artišoką namo, nelaikykite jo šaldytuve ilgiau nei savaitę. Kad jis ilgiau išliktų šviežias, pumpurus galima apipurkšti vandeniu (jokiu būdu neplauti po tekančia vandens srove), įdėti į maišelį, užrišti ir laikyti vėsiai.

Artišoko nauda

Artišokas labai naudingas augalas. Jis turi nemažai angliavandenių, vitamino A, C ir B grupės vitaminų, labai nedaug riebalų. Tai gausus geležies šaltinis gerinantis apetitą, labai naudingas kepenims ir inkstams. Artišokai valgomi kaip priemonė nuo aterosklerozės, o žalieji jų pumpurai mažina cholesterolio kiekį kraujyje.

Tačiau reikėtų žinoti, jog jie šiek tiek keičia burnos receptorių jautrumą, ypač į saldumą. Todėl valgant artišoką reikėtų gurkšnoti natūralų vandenį, o ne vyną ar kitokį skonį turintį gėrimą. Turėsite puikią progą atrasti naują ir keistą vandens skonį!

Artišoko ruošimas

Nors artišokas gana didelis, tačiau valgymui tinka tik nedidelė jo dalis. Valgomas tik pumpuro pagrindas ir mėsinga apatinė „žvynų“ dalis.

Artišokai dažniausiai verdami prieskoniais paskanintame vandenyje arba gali būti apkepti ant griliaus. Prieš verdant, po tekančiu vandeniu nuplaukite artišokų pumpurus ir nuskinkite labiausiai prasiskleidusius (labiausiai nuo pumpuro nutolusius) žiedlapius.

Jei pumpuro kotas yra ilgas, patrumpinkite jį kelis centimetrus. Prieš virdami daržovę, pamirkykite ją citrinos sultimis ar actu parūgštintame vandenyje (apipjaustytos artišoko dalys, sąveikaudamos su oru, labai greitai juoduoja).

Virimo vandenį pasūdykite, įpilkite kelis lašus alyvuogių aliejaus, paskaninkite mėgstamais prieskoniais (galima papildomai įlašinti kelis lašus citrinos sulčių) ir, atsižvelgdami į artišoko dydį, virkite jį 20-40 min. Kai pumpuro „žiedlapiai“ lengvai atšoka, artišokas jau išviręs. Panašiai artišokai verdami ir garuose. Prieš kepant ant griliaus daržovę pravartu aptepti aliejumi.

Artišoką galima virti ir perpjovus į keturias dalis. Iš kiekvieno ketvirčio pašalinkite vidinę „pūkuotąją“ dalį. Daržovę virkite nedideliame vandens kiekyje, geriausia – stikliniame inde, mat plieniniai, aliumininiai ar kito metalo indai gali pakeisti jos skonį ir spalvą.

Kaip ir su kuo artišokas valgomas

Draugų rate artišoko valgymas gali tapti puikia pramoga, tačiau oficialių pietų metu šis patiekalas gali kelti šiokių tokių nepatogumų. Mat įprastai artišokas valgomas tiesiog rankomis ir tik jo vidinei daliai iškrapštyti kartais naudojama šakutė. Rankomis nuo pumpuro atskiriamas kiekvienas žvynas.

Po to apatinė, storoji jo dalis yra pamirkoma į majonezą (ar kitą paruoštą padažą) ir tiesiog dantimis iškandamas „žvyno“ viduje esantis minkštimas. Kai pasiekiami viduriniai „žvynai“ (raudonais galais), jie yra ištraukiami ir išmetami lauk. Vidinis pūkuotas vidurys taip pat išimamas, o likusioji didžioji minkšta dalis – viena skaniausių artišoko dalių.

Artišokas yra gana lengvas maistas. Kaip pagrindinis patiekalas, vienas jis valgomas retai. Ši daržovė yra puikus šaltas arba šiltas užkandis, taip pat patiekiamaa su įvairiais įdarais: sūrio, mėsos, kitų daržovių.

Artišokai naudojami gaminant salotas, makaronų patiekalus, jų dedama į picas ir pyragus. Labai skanūs yra alyvuogių aliejuje pamarinuoti ar konservuoti artišokai.

Itališka artišoko istorija

Visa Italija yra „pamišusi“ dėl šios valgomos gėlės, o Romos gyventojai gali papasakoti gražią istoriją, liudijančią šios tautos kulinarinį ryšį su artišoku.

Su nostalgija prisimenamas Angelo Valiani, kuris XIX a. Romoje turėjo nedidelę užkandinę. Joje jis siūlydavo įvairiai paruoštų artišokų (virtų, įdarytų, marinuotų ir kt.). Visi Romos gyventojai žinojo šią vietelę ir vis labiau populiarėjantį artišokų ruošimo meistrą. Vyras taip mėgo šį augalą, jog gimusiam sūnui davė jo vardą (it., Carciofino).

Kai Valiani nusprendė pakrikštyti sūnų savo gimtajame Ortobello mieste, susidūrė su kunigo priešiškumu, kuris dvejojo, kaip gi vaikas galės gyventi su tokiu keistu vardu. Tačiau užsispyręs tėvas buvo ryžtingas: „Tėve, jei mūsų popiežius Leo XIII (it. leo – liūtas) gali turėti laukinio plėšrūno vardą, tuomet mano sūnus tikrai gali būti pavadintas augalo vardu“. Po šių argumentų kunigas nusileido.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naujausi recepetai