J.Vaiškūnas. Kas valdo mūsų automobilius?

Dabar visai kitoje šviesoje iš atminties iškyla kadaise iš mamos girdėtas pasakojimas apie kaimo bobulę, kurią sovietmečiu, kai vieškeliuose dar buvo negausu mašinų, pėdinančią į bažnyčią pasisiūlė pavėžėti geraširdis sunkvežimio vairuotojas. Ir ką gi? Bobulė jam visai rimtai išporino: „Ne ne ačiū, vaikeli, labai skubu, neturiu laiko“. Tada buvo juokinga, dabar juokas nebeima.

Lietuvos keliuose neramu. Trumpam išvažiavęs gali ilgai negrįžti. Tragiška trijų moksleivių žūtis skausmingai apnuogino tiesą – patys tvarkos saugotojai nepaiso eismo taisyklių. Šalies valdžia ėmė karštligiškai naršyti kiauruose stalčiuose ieškodama užkritusių įstatymų projektų...

Neramu ne vien Lietuvoje, štai neseniai “Panorama” pranešė, kad Ispanijos valdžia skelbia karą karui keliuose - žada greičio viršijimą laikyti kriminaliniu nusikaltimu ir už tai sodinti į kalėjimą. Ar yra vilties sustabdyti “karą karu”? Ilgalaikė taika pasiekiama ne kariaujant, o aiškinantis ir šalinant “karą” sukėlusias priežastis.

Viena iš dažniausių autoavarijų priežasčių - greitis ir nedėmesingumas. Nors šie reiškiniai pirmiausia priklauso nuo mūsų pačių sąmonės būsenos, tačiau kanadiečių mąstytojas, medijų sąvokos kūrėjas H. M. McLuhanas yra atkreipęs dėmesį į subtilų ryšį tarp naudojamų techninių priemonių struktūrinio pobūdžio ir mūsų pačių sąmonės ir pasaulėjautos turinio. H. M. McLuhano įsitikinimu, visuomenė periodiškai susiduria su dideliais išbandymais, tuomet kai pereina prie naujų iki tol nenaudotų medijų.

Medija McLuhano teorijoje reiškia ne tik informacijos priemones, tai - bet kokia techninė žmogaus raiškos forma, technologija, bet kurios žmogaus juslės ar kūno dalies tęsinys - nuo paprasčiausios medinės lazdos, kuri prailgina ranką, iki kosminio laivo. Automobilis, suteikiantis pagreitį mūsų kūnui, tėra žmogaus kojų tęsinys. Pasak McLuhano “, bet kokios medijos ar žmogaus tęsinio naudojimas sukelia žmonių tarpusavio sąryšio permainas ir keičia juslių proporcijas”, todėl “technologiniai mūsų kūno tęsiniai, sugalvoti fiziniam stresui palengvinti, gali sukelti kur kas sunkesnį psichinį stresą”.

Šiuolaikiniame žmoguje vyksta rašto bei TV ir kompiuterinių technologijų (KT) formuojamų pasaulėjautų susidūrimas. Knygų skaitymo ir supratimo suformuotas žmogus tampa TV ir KT bei elektroninių tinklų informacijos žmogumi: TV vaizdų ir KT struktūros į kurias žiūrime, su kuriomis dirbame - užvaldo ir formuoja mūsų psichines būsenas, elgsenos modelius.

Raštingas linijinis, iš kairės į dešinę, nuosekliai priežastinių ryšių pagrindu informaciją rikiuojantis žmogus susiduria su visai kitu informacijos srauto modeliu – beveik vienalaikiu informacijos srautu, dažnai, realiame laike, vienu metu įvairiais pavidalais pasiekiančių sąmonę, iš daugelio erdvės taškų, elektroninių prietaisų sujungtų į pasaulinius tinklus, dėka. Toks kasdienės masinės informacijos srauto antplūdis (elektroninis veiksnys – pasak McLuhano), kaip dirigentas, sukelia vidinių žmogaus psichinių procesų pagreitėjimą, neretai pasireiškiantį suintensyvėjusiu vidiniu nerimu, nedėmesingumu bei pačios situacijos nesuvokimu. Įprantame šokinėti nuo vaizdo prie vaizdo, nuo žinios prie žinios ir iš įsigilinimo, supratimo palaipsniui tampame veiksmo žmonėmis. Tokiam žmogui, pasak F.Ničės (Nietzsche), supratimas jau tampa veiksmo stabdžiu, tad darosi sunku suvokti ir iš tokios jo dvasinės būsenos kylančius pavojus.

Profesorius Petras Vasinauskas prieš 32 metus išgarsėjęs kelione arkliu per Lietuvą, savo knygoje "Kelionė arkliu po Lietuvą 1975 metais" irgi atkreipė dėmesį į tai, kad lėtai skaitančiojo ir greitai važiuojančio žmogaus vertybės skiriasi: "Nė kiek nesistebiu, kad visi mėgėjai greitai važiuoti savaime netenka kūrybingumo, pasidaro labai riboti ir smulkmeniški. Dėl žirnelių, dėl džinsų jie padarys šimtą ar du šimtus kilometrų, o grožinės literatūros jie niekaip neįveikia. Skaitymas – juk per lėtas jiems tempas. Svajonių pasaulis jiems svetimas. Už mažiausią svajonę automobilistas apmokės gyvybe."

Totalus elektroninis greitinimas tapo viena iš esmingiausių šiuolaikinio gyvenimo problemų. Elektroninės medijos sunaikino erdvę, nes įpratinto mus žaibiškai įveikti didžiausius atstumus, tuo pačiu, užuot išlaisvinusios ir suteikusios mums masę ramaus laisvalaikio supratimui ir apmąstymui, jos dar labiau pagreitino laiko karuselę, visiškai sudrumsdamos mūsų sielos ramybę ir iki tol buvusias fizines problemas paversdamos moralinėmis. Antikos keliuose užtvindytuose šunų traukiamų vežimaičių, vagonėlių ir rikšų buvo pilna smulkių nemalonumų, bet nebuvo labai pavojinga. “Toliau, stiprėjant į priekį stumiančioms jėgoms, nebereikėjo vilkti ir nešti krovinių, tačiau fizinė problema virto psichologine – sunaikinus erdvę, darosi nesunku sunaikinti ir keleivius” - rašė A.Toynbee.

Šiandienos keliai kaip erdvinė, tiesinė medija, paveldėta dar iš anos iki-elektroninės epochos, nebeatitinka mūsų šiuolaikinių, sparčių elektroninių medijų tinklų suformuotų, susisiekimo erdvių supratimų ir pajautų. Elektronikos diktuojamas komunikacijos greitinimas yra ribojamas archaiškos kelių struktūros. Prieštaravimo žirklės akivaizdžios - greitindami elektronines komunikacijas iki gigahercų, judėjimo spartą keliais netgi esame priversti lėtinti. Kelias, sistemingai pasipildantis automobiliais, diena iš dienos tampa vis didesniu archaizmu, savotišku komunikacijos apendicitu, užsikimšti linkusia kraujagysle...

Iš kitos pusės, pačios transporto priemonės vis labiau panešėja į kosminius laivus, žadančius neriboto lėkimo galimybes. Kosminėm šviesom žaižaruojančio kompiuterizuoto automobilio valdymo skydo fone vairas jau styro kaip mechaninė archaiška atgyvena. Skriejančiam elektroniniu automobiliu prieš akis slenkantis vaizdas mažai kuo skiriasi nuo virtualaus vaizdo monitoriuje. Greitai judėti malonu. Įsiliejus į įsigreitėjusį srautą ir, vienas kito atžvilgiu reliatyviai sustojus, dar labiau norisi spūstelėti “gazą”, kad atitrūktum nuo “stovinčiųjų”... Lėtas judėjimas taip pat tampa pavojingu - gali sukelti greičio arterijos užsikimšimą – zvimbiančio burzgiančio organizmo infarktą...

Nors automobilio greitis dažniausiai ribojamas iki - 90 km/h, spidometro pasiūla išlieka nemažiau 220 km/h. Šis skaičius seniai įsirėžęs daugelio pasąmonėn ir tik laiko klausimas kada, kas ir kur spūstels “gazą”, kad pamatytų kaip slenka pro šalį šis pasaulis -140...160...180, o gal ir visais 220 km/h? Ir čia velniškai teisus McLuhanas teigęs, kad vėliau ar anksčiau “mes tampame tuo, į ką žiūrime”: “Mes kuriame priemones, o po to priemonės kuria mus. /.../ Automobilis demokratiškam raiteliui suteikė arklį, ginkluotę ir išdidų įžūlumą, neatpažįstamai transformuodamas riterį į ne tą kryptimi skriejančią raketą.”

Ar galime tikėtis tik su kelio ženklais, policijos lazdele ir griežtomis bausmėmis sustabdyti pagreitintą žmogų. Juk šis žmogaus sielos greitinimas - tai visos naujųjų technologijų ir medijų epochos rezultatas. Jos mus pagreitino arba, tiksliau, mes save pagreitinome per jas ir, norėdami prisistabdyti, dabar nežinome ką daryti?

Įstatyminės atsakomybės griežtinimo, policijos darbo gerinimo, kelių ir automobilių saugumo tobulinimo jau nepakanka. Laikas perprasti naujųjų technologijų ir globaliųjų medijų poveikį asmenybei ir išmokti jį suvaldyti. Būtinas greitinimo, nedėmesingumo ir agresijos stabdymas mokymo programose ir mokyklose. Metas nuo ekstensyvių fragmentiškų kiekybinių programų grįžti prie kokybės pajautos, ugdant susikaupimo, įsijautimo, prasmės, jausmų ir elgsenos supratimo bei valdymo pradmenis, tolerancijos ir susivaldymo pradžiamokslį.

Nuo šių teorinių samprotavimų neatlėgs beprotiškas skausmas gyvenimo keliuose praradusiems savo geriausius draugus, mylimuosius ir artimuosius. Tačiau, lėksime tol kol suvoksime, kiek greičio, paviršutiniškumo ir agresijos mūsų pačių viduje. Stabdyti pradėkime, visų pirma, bandymais lėtinti savo sielos, šuoliuojančių minčių ir jausmų apsukas.