Sovietų povandeninio laivo S-178 žūtis: katastrofą lėmė „užšventusio" žvejybinio laivo įgula

 (6)
Sovietų Sąjunga jūroje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos net taikos metu patyrė net dvi dešimtis povandeninių laivų katastrofas, pasibaigusiais visos įgulos ar jos dalies žūtimi.
Sovietų povandeninis laivas
Sovietų povandeninis laivas
© RIA/Scanpix

Informacija apie daugelį šių tragedijų ilgai buvo saugoma po žyma „slaptai“. Taigi, ir apie tai, kas nutiko 1981 metų spalio 21 dieną Tolimuosiuose Rytuose su povandeniniu laivu S-178 tapo žinoma tik po ketvirčio amžiaus. Pirmo rango kapitonas Sergejus Kubyninas, povandeninio laivo S-178, nuskendusio 1981 metais, pirmasis kapitono padėjėjas, portalui rg.ru papasakojo apie neįtikėtiną 26 jūrininkų išsigelbėjimą.

- Sergejau Michailovičiau, juk jūs esate iš jūreivio šeimos?


Galima sakyti, kad turime dinastiją. Tėvas kariavo Antrajame pasauliniame kare, tarnavo jaunesniuoju puskarininkiu SSRS Ramiojo vandenyno laivyne. Gimiau Vladivostoke, todėl nuo pat pirmos dienos buvau „pasmerktas“. Apie kitą mano kelią, ne jūroje, negalėjo būti nė kalbos.

1975 metais Makarovo vardo aukštojoje jūreivystės mokykloje baigiau minų-torpedinį fakultetą ir iškart buvau paskirtas skyriaus vadu dyzeliniame povandeniniame laive. 1978 metais su laivu S-179 dalyvavau šaudymo varžybose karinio jūrų laivyno vado prizui laimėti. Iššovėme šešias torpedas po garlaiviu „Baškirija“, kurio denyje buvo karinio jūrų laivyno admirolas Gorškovas. Visos torpedos praėjo visiškai tiksliai žemiau tikslo, kaip ir buvo reikalauta. Grįžome į krantą ir Ramiojo vandenyno laivyno politinės valdybos vadovas įteikė man raktus nuo buto. Įsivaizduojate, butas! Kambarėlis vos vienuolikos kvadratų, bet savas.

- Netrukus pasirodė įsakymas ir aš tapau vyresniuoju vado padėjėju povandeniniame laive S-178. Su juo jūs ir patekote į bėdą.

Visa mūsų įgula. Buvo graži, giedra diena. Jūros bangavimas – du balai, matomumas puikus. Plaukėme atgal į Vladivostoką, iš kurio buvome išplaukę prieš tris paras, kad užtikrintume giluminį S-179 povandeninio laivo panirimą, kuriame prieš tai tarnavau.

Ant kaimynų denio buvo brigados vadas, pas mus – brigados štabo vadovas. Tokia tvarka. Laivas S-179 paniro į 180 metrų gylį, atliko savo užduotį ir visi išplaukėme atgal. Kai artėjome namų link, gavome radiogramą: nuplaukti į 24 rajoną šalia Rusų salos ir pamatuoti laivo keliamo triukšmo lygį. Įvykdėme, ko iš mūsų buvo reikalaujama, ir nuplaukėme toliau.

Kaip ir priklauso, judėjome paviršiumi 9,5 mazgų greičiu. Iki bazės buvo likę pusantros valandos, kai netoli Skriplevo salos mus užkliudė laivas „Refrižerator-13“ (laivas – šaldytuvas), palikdamas skylę šeštajame skyriuje...

Tuo metu buvau antrajame skyriuje ir ruošiausi kilti ant tiltelio, kad paskelbčiau karinę parengtį. Tokios taisyklės: tam tikrose ribose parengtis didinama. Juk laivas plaukė pro Škotovo pusiasalį, toliau – rytų Bosforas. Tačiau ten mes nebepatekome...

„Ref-13“ laive nuo ryto buvo švenčiamas pirmojo kapitono padėjėjo Kurdiumovo gimtadienis ir iki vakaro jie taip „užsišventė“, kad išplaukė į jūrą neįjungę signalinių šviesų, nors jau buvo tamsu. Budėjęs ketvirtasis refrižeratoriaus kapitono padėjėjas mus pastebėjo, bet Kurdiumovas nepakeitė kurso, tiesiog numojo ranka: atseit, ne bėda, kažkoks menkas laivelis supasi, pats pasitrauks iš kelio. Praplauksim! Tačiau žvejai mus matė, o mes jų – ne! Tai įrašyta ir baudžiamosios bylos medžiagoje.

- Ar jūs vizualiai galėjote matyti grėsmę?

Mūsų akustikas girdėjo propelerių triukšmą, tačiau aplink buvo daug kitų vandens transporto priemonių, jos kėlė vieningą hidroakustinio triukšmo foną. Ką ten atskirsi? Be to laivas-šaldytuvas judėjo palei krantą, iš Rusų salos pusės. Nepagausi!

Pas mus ant tiltelio stovėjo laivo vadas, trečiojo rango kapitonas Valerijus Marango, šturmanas, bocmanas, vairininkas, signalininkas, budintis pareigūnas, jūreiviai... Dvylika žmonių. Ir niekas nieko nepastebėjo! Pamatėme laivo siluetą, kai jis jau smarkiai priartėjo.

Iš pradžių net nesupratome, ar laivas plaukia, ar stovi. Vadas sušuko viršuje stovinčiam signalizuotojui: „apšviesk jį Ratjeru“. Tai toks specialus žibintas. Jūreivis įjungė prožektorių: mamyte brangi! Milžiniškas stiebas prieš pat nosį! Atstumas – du kabeltovai, 40 eigos sekundžių! Kaip čia išvengsi?

Refrižeratorius plaukė praktiškai tiesiai į mus ir galėjo trenktis į pirmąjį skyrių, kur buvo aštuonios kovinės torpedos, o tai yra du su puse tonos sprogmenų. Jos nebūtų atlaikiusios tiesioginio smūgio ir greičiausiai būtų sprogusios. Sprogimas būtų toks, kad ir iš povandeninio laivo, ir iš žvejų būtų likusi tik šlapia vieta. Tiesiogine prasme! Turėtume „Kursko“ variantą. Milžiniškas atominis povandeninis laivas, ir tas neišsigelbėjo. O mūsų laivas šešis kartus mažesnis...

Vadovas įsakė: „į dešinę!“. Jeigu objektas yra iš kairės, tai pagal visas jūrų taisykles ir prasilenkti reikia kairiaisiais šonais. Jeigu „Ref-13“ būtų apšviestas, Marango būtų turėjęs pasirinkimą, erdvę manevrui, o tamsoje jis veikė grynai spėdamas. Mums labai nedaug pritrūko iki to, kad būtume išvengę smūgio, neužteko kelių sekundžių.

Iš esmės, mes išgelbėjome refrižeratorių. Smūgis gavosi ne tiesioginis, o tam tikru kampu. Laivas „Ref-13“ įsirėžė į šeštąjį skyrių, palikdamas 12 kvadratinių metrų skylę ir apversdamas mūsų laivą ant dešiniojo šono. Į tris skyrius žaibiškai pasipylė vanduo ir po pusės minutės, prisėmę apie 130 tonų vandens, mes atsidūrėme 34 metrų gylyje.

- Kas nutiko su tais, kas buvo ant tiltelio?


Stipraus smūgio jie buvo išmesti už borto. Vienuolika žmonių atsidūrė vandenyje, tik mechanikas kapitonas leitenantas Valerijus Zybinas spėjo įšokti į centrinį postą.

„Ref-13“ laive, greičiausiai, ne iš karto suprato, ką padarė, pavėlavę sustabdė variklius ir pradėjo mėtyti gelbėjimo ratus. Ištraukė Marango ir sako jam: „Kas tu toks? Iš kur?“ Jis atsako: „Iš povandeninio laivo. Kurį jūs, kalės vaikai, nuskandinote!“

Išgelbėjo septynis žmones. Išgyveno vadas, šturmanas, politinio komisaro pavaduotojas, bocmanas, gydytojas... Deja, žuvo trys jūreiviai ir vyresnysis leitenantas Aleksejus Sokolovas. Buvo puikus vaikinas, su pagyrimu baigė mokyklą, tapo geriausiu budinčiuoju brigados pareigūnu. Nuskendo. Vėlyvas ruduo, uniforma su kailiu, sudrėko, nusitempė į dugną... Jo kūno taip ir nerado.

Tik po to, kai į refrižeratorių pakėlė pirmuosius jūreivius iš mūsų laivo, krantui buvo pranešta apie nepaprastąjį įvykį. Platuma, ilguma... Dar praėjus ketvirčiui valandos budintis paskelbė pavojų paieškų tarnybai ir gelbėtojų būriui.

- O tuo metu po vandeniu?

Nuo smūgio nuo įtvirtinimų nukrito lubos, žaibiškai dingo šviesa. Pasidarė visiškai tamsu. Man viskas galėjo liūdnai baigtis tą pačią sekundę: šalia galvos pralėkė ant lentynos stovėjusi rašymo mašinėlė „Moskva“. Laimei, tik prabraukė per plaukus ir rėžėsi į sieną.

Aštuoniolika jūreivių iš ketvirtojo, penktojo ir šeštojo skyrių nespėjo užsandarinti pertvarų ir žuvo iškart įvykus avarijai, per pirmąsias dvi minutes. Motoristai, elektrikai... Jie neturėjo jokių šansų.

- Jie žinojo, kad yra pasmerkti?

Žmogus iki paskutinio atodūsio tikisi išsigelbėti. Vaikinai veikė griežtai pagal taisykles, užsandarino pertvarą į centrinį skyrių, pasiliko toje dalyje, kur į laivą sunkėsi vanduo ir išgelbėjo likusius. Kitaip aš prieš jus dabar nesėdėčiau...

Septintajame skyriuje, pačiame tolimiausiame, išgyveno keturiese. Tai paaiškėjo tik vėliau. Aš tada žaibiškai nubėgau į centrinį postą. Brigados štabo vadas, antrojo rango kapitonas Vladimiras Karavekovas atsidūrė pirmajame skyriuje. Geras buvo jūreivis, nuostabus vadas. Deja, Vladimirą Jakovlevičių pavedė silpna širdis, po laivo susidūrimo su „Ref-13“ jis nukrito priešinfarktinės būsenos ir negalėjo vadovauti gelbėjimo operacijai. Net kalbėjo jis sunkiai. O veikti reikėjo greitai.
Pabandėme išpūsti orą, kad iškiltume į paviršių. Veltui! Tas pats, kas perpumpuoti Ramųjį vandenyną. Mes juk nežinojome, kad mūsų laivo tvirtas korpusas supjaustytas kaip konservų dėžutė. O prietaisas rodė: laivas periskopiniame gylyje – septyni su puse metro. Vėliau tapo aišku, kad gylio matuoklis neveikia po smūgio.

Supratome, kad gulime ant grunto. Dėl stipraus nuokrypio ant dešiniojo šono ištiesti laivo nepavyko. Mes, kaip beždžionės, šliaužiojome po centrinį postą, griebdamiesi už vožtuvų, išsikišusių vamzdelių...

Be manęs trečiajame skyriuje atsidūrė dar šeši žmonės. Povandeninio laivo mechanikas Valera Zybinas ir penki jūreiviai. Jaunas, neapsiplunksnavęs vaikinukas pavarde Noskovas įlindo į kampą ir negalėjo savarankiškai iš ten išlįsti. Kažkokiu būdu ištraukėme už pakarpos. Gerai, kad radome! Skyrius juk tvino, po pusvalandžio vanduo pakilo iki kelių. Ar tamsoje galima pamatyti, iš kur konkrečiai sunkiasi vanduo?

Žodžiu, atsidūrėme pelėkautuose, reikėjo nešti kudašių. Ir čia man sako: antrajame skyriuje gaisras! Įvyko povandeninį laivą nuo akumuliatoriaus maitinusios baterijos jungtuvo trumpasis jungimas. Įsivaizduojate, ką reiškia gaisras uždaroje erdvėje?

- Net pagalvoti apie tai baisu.

Ir teisingai. Vaizdas neskirtas silpnų nervų žmonėms. Tačiau vaikinai ryšininkai – šaunuoliai, susitvarkė. Skyriaus vadovas kapitonas leitenantas Sergejus Ivanovas išlaikė discipliną. Jis turėjo net daugiau patirties nei aš. Ir pagal amžių buvo vyresnis, daugiau nei trisdešimties, kai man buvo 27-eri...

Tamsoje, apčiuopomis mes kažkokiu būdu prisukome mažą lemputę prie avarinio maitinimo šaltinio nuo radijo stoties. Nors kažkokia šviesa! Antrajame skyriuje buvo aštuoni žmonės, viso – jau penkiolika. O juk nėra kuo kvėpuoti. Prisiuostėme anglies monoksido dujų, stovime, svirduliuojame, sunkiai suprantame, kas vyksta.

- Ar naudojotės narų įranga?

Kiekvienas turėjome „idašką“, individualų kvėpavimo aparatą IDA-59. Jame buvo deguonies mišinio atsarga, kurios užtenka pusvalandžiui esant intensyviam krūviui. Ir ką mes būtume toliau darę? Nieko! Nebūtų kam...

- O ką darė ta išlikusi ketveriukė iš septintojo skyriaus?


Apie dvi valandas vaikinai kovojo už gyvybę. Viską padarė teisingai, bandė išsikapstyti į išorę, bet nesugebėjo. Laivas juk buvo taip persikreipęs, kad neatsidarė liukas. Žmonės iš pirmojo su septintuoju skyriumi palaikė vidinį telefoninį ryšį, kol ten viskas nutilo...

Žinote, įgula yra laikoma puikia ne tik tada, kai tiksliai šaudo torpedomis ar raketomis, vykdo kitas kovines užduotis, bet ir pagal tai, ar moka teisingai išeiti iš sudėtingos situacijos. Didžiuojuosi savo vyrukais, negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio. Visi veikė garbingai. Ir gelbėjosi kartu, be panikos, ir žuvo vyriškai...

- Kiek žmonių buvo pirmajame skyriuje?

Vienuolika. Kai pas kaimynus prasidėjo gaisras, jie užsisandarino. Taip reikėjo.

- Bet vėliau įsileido?

Nemeluosiu, iškilo problemų. Tiksliau, buvo neilgas delsimas. Iš pradžių bijojo mums atidaryti. Tačiau tam yra paaiškinimas: ten nebuvo jokio vadovaujančio pareigūno. Skyriaus vadovas vyriausiasis leitenantas Sokolovas žuvo, likęs viršuje. Kaimyniniame skyriuje – gaisras, o pirmajame – sausa ir yra gelbėjimosi komplektai...

- Bet juk ten buvo brigados štabo viršininkas?

Jis nesiskaito. Jau sakiau jums, kad Vladimirui Karavekovui susitreikavo širdis, jis fiziškai negalėjo vadovauti. Kai atsidūriau tame skyriuje, Vladimiras Jakovlevičius gulėjo ant lentos, visas išbalęs kaip paklodė ir tik lingavo galva atsakydamas į klausimus. Paklausiau: „ar labai blogai“? Jis užsidengė akis...

- Niekas iš įgulos nepratrūko, supratęs koks yra bėdos mastas?

Visi laikėsi šauniai, tiksliai vykdė nurodymus. Tiesa, po kažkurio laiko vaikinai pamažu pradėjo nykti. Skyriuje buvo žiaurus, mirtinas šaltis. O mūsų septynetas, atėjęs iš centrinio posto, prie viso to dar ir buvo permirkę iki paskutinės siūlės. Juk mes vandenyje buvome...

Vėliau man gydytojai diagnozuos abipusį plaučių uždegimą. Be kitų šešių diagnozių... Tačiau tai buvo vėliau, o tada aš pradėjau galvoti, kaip pakelti kovinę dvasią. Pirmiausiai prisiminiau apie teisingą, amžių patikrintą būdą. Nuėjau į savo kajutę ir pasiėmiau užslėptą kanistrą su „šilu“.

- Su kuo?

Taip laivyne vadina spiritą. Visi tą žino – ir viršininkai, ir pavaldiniai.

- Grynas, ne skiestas?

Labai to tikėjausi. Paaiškėjo, kad prieš išplaukiant į jūrą kažkas iš karių apsilankė mano kajutėje. Sandarus kanistras buvo saugomas užrakintame seife, visos plombos buvo likusios vietoje, bet nepaisant to, mūsų gudručiai kažkokiu būdu atsirakino spynas ir atskiedė spiritą santykiu vienas prie trijų. Viską padarė taip kruopščiai, kad nieko nepastebėjau. Gražuoliai!

Liepiu mechanikui: „pilk kiekvienam po dvidešimt gramų pasišildymui“. Zybinas ir man įpylė kiek daugiau. Išgėrėme ir žiūrime vienas į kitą įtariai. Kas tai buvo? Aiškiai ne spiritas, o kažkoks mergaičių gėralas! Laipsnių ne daugiau nei trisdešimt. Ir juokinga, ir graudu...

- O turėjote ryšį su žeme?


Iš pat pradžių. Pirmosiomis valandomis aš kalbėjau su gelbėtojais. Kai laivas nugrimzdo į dugną, iš pirmojo ir septintojo skyrių mes išleidome du signalinius plūdurus, jie pakilo kartu su kabeliu. Laivo viduje taip pat buvo vamzdelis. Taip ir bendravome per radiją.

Iš pradžių atplaukė gelbėtojų laivas „Mašuk“, vėliau priplaukė kiti. Arčiau vidurnakčio prasidėjo audra, ir iki ryto plūdurai jau buvo nuplėšti. O ryšio praradimas reiškia valdymo praradimą. Pirmoji taisyklė...

- Bet jūs spėjote pranešti apie padėtį?

Kelis kartus kalbėjau su Ramiojo vandenyno laivyno štabo viršininku, vice-admirolu Rudolfu Golosovu, kurį vyriausiasis karinių jūrų pajėgų vadas Sergejus Gorškovas paskyrė gelbėjimo operacijos vadovu. Pats laivyno admirolas atskrido kitą dieną, įsikūrė dideliame laive „Čapajev“. Iki to laiko visi stovėjo ant ausų...

Pranešiau, kad savarankiškam iškilimui į paviršių mums neužtenka dešimties gelbėjimo komplektų ISP-60. Pasiūliau: išleidžiu šešiolika žmonių, o su likusiais laukiu pagalbos. Tačiau galiausiai nusprendėme, kad šalia mūsų ant dugno nusileis specialus gelbėjimo laivas „Lenok“, išeisime visi kartu, o narai mus perves į „Lenok“ laivą.

Trečias ir ketvirtas torpediniai aparatai mūsų tipo laivuose paprastai buvo naudojami atominei amunicijai, bet tą sykį jie buvo laisvi ir tai, tiesą sakant, mus išgelbėjo. Kitaip nebūtume išlipę į išorę, būtume likę ten, viduje...

Susitarėme, kad per trečiąjį aparatą mums perduos trūkstamus ISP-60, mes užtvindysime skyrių ir bandysime lipti po tris. Aš – paskutinis, prieš mane – Valera Zybinas, mechanikas.

- Žodžiu, reikėjo pasisemti kantrybės ir laukti?

Na, taip. Algoritmas kaip ir aiškus. Gerai, sėdime, drebame nuo šalčio ir stengiamės įsiklausyti. Praeina para – jokio judesio. Nei narų, nei gelbėjimo komplektų. Ir ryšio nėra. Dar pusdienis nežinomybės. Išorėje ir toliau tyla. Žiūriu, vaikinai jau nukabino nosis...

Ir vėl mus išgelbėjo seifas iš mano kajutės. Ten gulėjo ženklai – „pirmosios klasės specialistas“, „karinio jūrų laivyno pirmūnas“, „karinio jūrų laivyno meistras“... Ir antspaudą turėjau. Sakau mechanikui: „Personalas, pasiruoškite karinius bilietus. Būsite apdovanojami“. Kitus titulus paskyriau: vienam – mičmano, kitam – pirmojo straipsnio pareigūno. Viskas pagal taisykles, priklausomai nuo pareigų. Taip viskas vėliau ir liko, niekas neišdrįso peržiūrėti ar atšaukti.

O tada vaikinai pralinksmėjo, pakilo jų nuotaika.

- Juk šviesa skyriuje taip ir neatsirado?

Akys palaipsniui pripranta prie tamsos. Be to, prietaisai laive turi šviesos rezervą. Be abejo, tai ne naktinė lempa prie lovos, bet minimalus apšvietimo šaltinis, leidžiantis orientuotis erdvėje.

- O kaip buvo su maistu?

Produktai buvo saugojami centriniame poste, tačiau jis buvo greitai užtvindytas. Antrajame, gyvenamajame skyriuje, stovėjo arbatinukas su kompotu ir gulėjo dvi kopūstų galvos. Plius kariai iš savo slėptuvių išsitraukė šokoladukus, kuriuos saugojo iki tarnybos pabaigos. Išsidalino po lygiai. Štai ir visa puota.

Tai ne baisiausias dalykas. Blogiau, kad kvėpuoti su kiekviena valanda tapo vis sunkiau ir sunkiau. Na, ir nežinomybė veikė psichiką. Kai įpusėjo antroji para, išsiunčiau į viršų du ryšininkus – Sergejų Ivanovą ir Aleksandrą Malcevą. Kad praneštų apie padėtį laive. Laikas eina, mes esame jūros dugne, o jėgos senka. Rankose turime ne tas kortas, vienos „šeškės“.

Kad Ivanovas ir Malcevas galėtų pakilti, išleidome kamštinį plūdurą. Kai jis išplaukia, su savimi tempia specialų trosą. Už jo laikaisi ir pamažu kyli į paviršių. Jeigu ant borto būtume turėję pakankamai ISP-60 komplektų, mes ir gelbėtojų nebūtume laukę, patys būtume išsivadavę į laisvę.

Publikacijos tęsinį skaitykite rytoj, sausio 16-ąją, portale Vyriškai.lt

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Byla Nr.

Jis galėjo nupirkti ledų būriui vaikų gatvėje, arba palikti po savęs virtinę lavonų (4)

Jis galėjo nupirkti ledų būriui vaikų gatvėje, arba palikti po savęs virtinę lavonų
Griūvant Sovietų Sąjungai prasidėjo Laukinių Rytų epocha, istorijos metraščiams padovanojusi ne vieną sukrečiančią istoriją, iš kurių išsiskiria pavojingo nusikaltėlio Sergejaus Madujevo, įvykdžiusio dešimt žmogžudysčių, ir ypač svarbių bylų tyrėjos Natalijos Voroncovos kriminalinis romanas.

Kriminalinė Rusija: po dešimties metų atskleista, kaip šiurpiai buvo susidorota su verslininku (34)

Kriminalinė Rusija: po dešimties metų atskleista, kaip šiurpiai buvo susidorota su verslininku
Praėjusių metų pavasarį Maskvos kanalo dugne rasta betono statinė su joje esančiais žmogaus palaikais šokiravo Rusijos visuomenę. Po metų tyrėjai identifikavo ir kūno palaikus, ir nustatė, kaip ir kieno rankomis buvo įvykdyta šiurpi žmogžudystė – garsios smurto scenos iš „Krikštatėvio“ ar „Kartą Amerikoje“ gali atrodyti pakankamai naivios šio nusikaltimo fone.

Hitlerio numylėtinė Olga Čechova: sovietų šnipė ar mūza? (12)

Hitlerio numylėtinė Olga Čechova: sovietų šnipė ar mūza?
Mėgstamos fiurerio aktorės Olgos Čechovos pavardė nedažnai prisimenama tarp eilės sovietinių žvalgų, kurie įspėjo Maskvą apie planuojamą nacių „žaibo karą“. Nors Olga Čechova, valstybinė reicho aktorė, fiurerio numylėtinė, tikriausiai įspėjo apie pavojų. Ji, besisukiojanti tarp nacių elito, tikriausiai žinojo, kad jos tėvynei gresia pavojus.

Ringe pergales skynęs UFC kovotojas žuvo parkinge (23)

Ringe pergales skynęs UFC kovotojas žuvo parkinge
Buvęs UFC kovotojas Ryanas Jimmo žuvo per incidentą, nutikusį Edmontono (Kanada) automobilių parkinge naktį iš sekmadienio į pirmadienį.

Sostų karai: sovietų ministras N. Ščiolokovas gyvenimą baigė pažemintas ir atstumtas (58)

Sostų karai: sovietų ministras N. Ščiolokovas gyvenimą baigė pažemintas ir atstumtas
1984-ųjų gruodžio 1-oji, Maskva. Iš Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministro posto nušalintas, generolo laipsnio netekęs, iš komunistų partijos išmestas 74 metų Nikolajus Ščiolokovas pasipuošia munduru, paima į rankas medžioklinį šautuvą ir šūviu į galvą padeda tašką visą sovietinę nomenklatūrą sukrėtusioje „Ščiolokovo byloje“.