Per paskutinius pora metų Lietuvos viešąją erdvę perskrodė keletas drastiškų Holokausto, pirmiausia – Lietuvos žydų žudynių aktualizacijų. Populiarioji istorinė žurnalistika pagaliau rado būdą, kaip sudominti Lietuvos visuomenę žydšaudyste.

Iš pradžių Rūta Vanagaitė su Ephraimu Zuroffu parengė knygą „Mūsiškiai“ – pasak reklamos, „skandalingą liudijimą apie tai, kas Lietuvoje iš tikrųjų žudė žydus.“

Netruko pasirodyti ir atkirtis: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išleista Arkadijaus Vinokuro Mes nežudėme, pasak reklamos, paskleidusi žinią, kad „Žudikų ir žydšaudžių vaikai bei anūkai nekalti dėl savo artimųjų nusikaltimų“.

Taigi galime prisidėti prie kasmetinio Gyvųjų maršo į Panerius dalyvauti konkrečiuose Atminties maršuose Molėtuose ar Šeduvoje, pagerbdami Holokausto aukas; galime plėtoti visuomenės ir jaunimo švietimą apie gyvenusius, bet išžudytus Lietuvos žydus; rengti akademines publikcijas apie tai, kaip viskas vyko iš tikrųjų, – bet šitos, žydšaudystės temos į šalį nebenustumsi.

Norime to ar ne, Lietuvos žmonės po ilgų abejingumo metų tuo susidomėjo, tad kaip elgtis istorijos ir atminimo profesionalams? Kaip kalbėti šiais klausimais, kokius juos ir kaip kelti?

Nuo ko pradėti, į ką susitelkti: nežmogišką nusikaltimą, jo aukas, sumanytojus ir vykdytojus, buvusį ir pražuvusį gyvenimą, dabarties atminimą? Ir kaip vis dėlto paaiškinti, kas, kokiu būdu ir kodėl tap(dav)o mūsų, Lietuvos žydų žudikais tą 1941-ųjų metų vasarą, rudenį?