Pilkapių šventumas: mirtis ir mirusiųjų pasaulis nebuvo tamsa, nežinomybė ar išėjimas į nebūtį

Seniausi kapai Lietuvoje egzistuoja tiek, kiek čia gyvena žmonės. Tūkstantmečius gyvuojantis rūpinimosi mirusiaisiais paprotys žymi ypatingą mūsų tautos santykį su praeitimi ir tautiškumo genu – protėvių kapais. Tačiau ar atpažįstame mūsų protėvių kapus – pilkapius? Šimtai pilkapynų ir tūkstančiai pilkapių, išlikusių per epochas ir amžius, plyti miškuose ir palaukėse. Kartais tų pilkapių neatpažindami, peržengiame juos, slypinčius po traškiomis miško samanomis, užžėlusia laukų žole ar pustomomis smėlio kalvomis.

Projektas „Pilkapių dūšelės“ įkvėptas Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ sukurtos muzikinės-mitologinės dramos „Dūšelės“. Projekto sumanytojai pasakoja apie sielų kelionę iš šiapus į anapus, senąją mirties sampratą, baltų mitologijos archetipus liaudies dainose, pasakose ir tautosakoje.