„Tas laikas buvo labai reikšmingas ir labai fainas, nes įvyko didelis sprogimas: mes visi išėjome iš kalėjimo, kurį jaučiau tiek studijuodamas, tiek bendrai gyvenime. Visada norėjau kovoti su buvusia sistema visomis įmanomomis priemonėmis. Mano priemonės buvo menas – tapyba, o vėliau muzika“, – dalijosi prisiminimais S. Urbonavičius.
Jis pasakojo, kad kai kuriuos grupės BIX gyvenimo periodus galima suprasti labai simboliškai: „Mes visada buvom pasislėpę rūsiuose, repetuodavome, filosofuodavome, kalbėdavome apie laisvės gurkšnį, apie tai, kaip Vakarai sau daug leidžia. O tada Lietuvoje įvyko sprogimas, po kurio išlindome – nors grojome muziką, galėjusią skambėti tik pogrindyje, visuomenės buvome priimti labai puikiai.“
„Rokas ir laisvė – beveik sinonimai. Ką galėtumėte pasakyti žmogui, galinčiam labai atsainiai paklausti „kam ta laisvė, jei dešra brangi?“ – klausė R. Valatka.
S. Urbonavičius sakė, kad su tokiais neįmanoma kalbėti: „Žmonių, kurie galvoja tik apie dešrą ir patogų gyvenimą, visada buvo. Jų yra ir jie yra praradę interesą būti atsakingi už save. Jie seka tuo, ką socialistinė-kalėjimo sistema jiems įskiepijo: „Robotėli, nieko negalvok, eik ir kalk tą vinį, o mes viskuo pasirūpinsim ir duosim tau tą dešrą.“ Su žmonėmis, praradusiais laisvę, buvo sudaryti tokie mainai“, – įsitikinęs S. Urbonavičius.
Sakantiems, kad „ne už tokią Lietuvą jie kovojo“, BIX vokalistas siūlo suvokti, kad jie irgi yra Lietuvos dalis: „Jei ne už tokią kovojai, tai toliau kovok, nes kova niekad nesibaigia. Dabar mes patys kuriame Lietuvą ir darome ją vienokią ar kitokią. Laukti, kol kažkas kitas ją pakeis, negalima – taip nebus.“
Paprašytas prisiminti vaikystę, S. Urbonavičius sakė, kad septynerių metų sulaukęs jis norėjo būti kosmonautu, o jo klasės draugės – melžėjomis.
„Piešiau per pamokas ir visada už tai gaudavau per nagus. Atėjus laikui rinktis, planavau būti tapytoju – mažų mažiausiai Van Gogu ir nusipjauti abi ausis – ne vieną. Man tai buvo didelis reikalas“, – prisiminė S. Urbonavičius ir patikino, kad jam būnant septynerių už bet ką svarbiau buvo žvejyba.
Jo nuomone, žvejyba itin lavina vaizduotę: „Vien kiek vertas žiūrėjimas į plūdę ir įsivaizdavimas, kad pagauni didžiausią gyvenimo žuvį, kad kovoji su ja... Fantazijos baigiasi, kai pradeda kibti, o tai būna retai. Negana to, dažniausiai kimba visokie mažyliukai. Smagiausia žvejybos vieta svaigti ir svajoti, kol prikibs ta didelė žuvis“, – teigė S. Urbonavičius.
Nepriklausomybės 25-mečio proga DELFI TV pristato projektą „Mano pergalės kelias“, kurio metu išgirsite apie 25 Lietuvos vėliavas ir jų savininkus. Projekte atskleidžiamos asmeninės istorijos apie laisvų žmonių pasiekimus ir lietuvišką trispalvę.
Projekto tikslas – parodyti, kad kiekviena Lietuvos vėliava yra skirtingo žmogaus istorija, talpinanti aistrą ir užsidegimą, vertus prisiminti darbus bei pasididžiavimo savo šalimi jausmą. Vėliavų savininkus, aistringus savo srities profesionalus, kalbina ir istorijomis su jumis dalinasi Rimvydas Valatka.