Amerikos turizmo sritį užkariauja kelionės dėl maisto. Žmonės šimtus kilometrų nuvažiuoja ar net nuskrenda, kad skirtinguose miestuose ir valstijose paragautų naujų patiekalų. Metas tokias keliones populiarinti ir Lietuvoje. Delfi Kelionių ambasadorius, žurnalistas Orijus Gasanovas kviečia nukeliauti į Panevėžį. Ten jis atrado tai, ko negausite nei Vilniuje, nei Palangoje, – kiek nepadorios formos kepsnius.

– Kas tas Čičinskas, gal jūsų restorano savininkas? – paklausiau padavėjo.
– Tikrai ne savininkas. Yra kažkokia legenda, bet aš jos tiksliai nežinau, – atsakė jis man.
– Kuo susijusi legenda, restoranas ir kepsnys? – toliau maisto detektyvą bandžiau spręsti aš.
– Nuo seno taip yra, – atsakymą dėjo padavėjas. Ir perspėjo, kad firminio patiekalo teks palaukti, nes „virtuvė“ juos gamina ne iš užšaldytų pusfabrikačių. – Viską nuo nulio gamins, reikės kantrybės, bet bus skanu, – kalbėjo jis. Ir po pusvalandžio ar keturiasdešimties minučių ant stalo patiekė didelę lėkštę su gana nepadorios formos kepsniais.
– Banditai iš Tulpinių gaujos tokių tikrai nevalgytų, – bandžiau pajuokauti.
– Valgydavo, dar kaip valgydavo, – nuleido mane ant žemės padavėjas.
Lėkštėje gulėjo itin paprastai sudėta kompozicija, tarsi valgykloje. Prie milžiniškų, alaus butelio dydžio kepsnių iš tešlos dvi skiltelės pomidoro, keturios riekelės agurko, šaukštelis kopūstų salotų, šaukštelis marinuotų svogūnų ir kečupo. Kepsnių skonis ir kvapas priminė čeburekus arba beliašus. Kuo šis patiekalas ypatingas? Skoniu – niekuo. Gal tik forma ir pavadinimu.