„Buvo daug grūsties, žmonių, verksmo, maldų ir dejonių... važiavome kelias dienas. Tiksliai neprisimenu, kaip atrodė stovykla, kai į ją įvažiavome – ten kabėjo ženklas „Aušvicas“. Kai pravažiavome ženklą, mano tėtis griebėsi už galvos ir pradėjo ją daužyti į vagono sieną, aimanuodamas: „Dieve, kur jie mus atvežė? Kur jie mus atvežė !“, - pasakojo Aušvico mirties stovykloje išgyvenusi Zdzislawa Wlodarczyk.
Ji apsilankė barake, kuriame gyveno kartu su kitais vaikais. Ji pamena lovų blakes, utėles ir žiurkes.
Aušvico mirties stovykloje buvo nužudyta apie 1,1 mln. žmonių, daugiausia žydų. Tačiau buvo ir lenkų, romų bei sovietų karo belaisvių.
„Viena mama verkė, ne mano mama, bet manoji irgi buvo išsigandusi. Ji laikė mažą vaiką, suvyniotą į pagalvę. Nežinau, ar tas vaikelis jau buvo miręs, ar tik sirgo. Ji norėjo, kad kažkas padėtų jos vaikui, ji verkė. Stovyklos sargybinis pridėjo šautuvą prie jos pakaušio ir mūsų akivaizdoje ją nušovė“, - pasakojo Zdzislawa Wlodarczyk.
Ji išvengė mirties, kuri ištiko tiek daug žmonių, tarp jų ir vaikus, kai 1945 metų sausio 27 dieną Raudonoji armija išlaisvino stovyklą. Ji niekada nepamirš tos dienos, kai laisvė pakeitė neviltį.