Iki Antrojo Pasaulinio karo pabaigos 1945 metais daug Vokietijos miestų buvo paversti griuvėsiais. Kol Vokietijos ekonomika atsigavo, daug šalies gyventojų buvo priklausomi nuo užsienio valstybių pagalbos. Po karo Jungtinės Valstijos ir Kanada vokiečiams nusiuntė daugiau kaip 10 mln. pagalbos paketų su būtiniausiais maisto produktais. Vadinami pagalbos organizacijos CARE („Cooperative for Assistance and Relief Everywhere“) paketai buvo regimi kaip buvusių priešininkių susitaikymo simbolis. Vokiečių studentas Hansas Feldmeieris, studijuodamas Rostoko universitete šalies šiaurėje, taip pat buvo gavęs vieną tokių paketų. Laikui bėgant, paketo turinys buvo suvartotas, kol liko tik viena kiaulienos taukų skardinė. H. Feldmeieris nusprendė pasilaikyti ją blogesniems laikams, kurie, laimei, taip ir neatėjo. Nepaisant to, kad per 64 metus jis tris kartus keitė gyvenamąją vietą, nostalgiją praeičiai jautęs vyras šios skardinės niekada neišmetė.