Moderniajame Lietuvos šimtmetyje būta apsčiai visko: pamatinių įvykių, radikalių lūžių, gelminių pokyčių, didžiulių praradimų, asmeninių dramų ir kolektyvinių tragedijų. Būta ir esminių laimėjimų, lemiamų proveržių, iškilių akimirkų, bet... herojų? Didvyrių ir didmoterių?

Ar tokių tikrai turime, visos Lietuvos masto, galinčių sulaukti nacionalinio pripažinimo? Kaip tuos herojus aptikti, juk herojiškiems žygiams mažų šalių, atsilikusių visuomenių gyvenime – progų mažai, o menkystės pagundos – tokios didelės?

Kas herojus tokiais turėtų paskelbti, ar tai istorikų, ar žiniasklaidos, ar kieno kito darbas? Kuriose gyvenimo ir tikrovės srityse, pagal kokius rodiklius jų ieškoti, ir ką, galiausiai suradus, daryti? Statyti naujus paminklus, mėginti įdiegti į popkultūrą, paskleisti per švietimo sistemą?

Šiais ir kitais šiuolaikinės Lietuvos žmonių istorinės savimonės klausimais, pasiremdami savo atliktais tyrimais ir naujausiomis studijomis, diskutavo Vilniaus universiteto istorikai ir viešosios erdvės veikėjai Nerijus Šepetys ir Bernardas Gailius.