Harto salą miestas įsigijo 1868 metais. Birželį vietos valdžios pareigūnai pagaliau žurnalistams suteikė unikalią progą parengti išsamų reportažą, skirtą šiai mįslingai ir liūdnai vietai.
Saloje, į kurią galima patekti tik keltu, palaidota per milijoną žmonių. Dauguma iš ten amžinąjį poilsį radusiųjų buvo labai neturtingi, jų artimieji paprasčiausiai neturėjo pinigų laidotuvėms. Harto sala priglaudė ir daug neatpažintų ir niekam nereikalingų vietos gyventojų.
Miesto valdininkė Carleen McLaughlin, kurios vadovaujamam teisės reikalų departamentui ir pavesta tvarkyti šias unikalias kapines, sako, kad per metus čia palaidojama apie tūkstantis palaikų.
Harto sala buvo naudojama ir kaip kalinimo vieta smulkesnius nusikaltimus įvykdžiusiems prasikaltėliams, čia veikė pataisos mokykla berniukams, laikytas priešlėktuvinis laivas „Nike Missiles“, ji naudota ir dar kitiems įvairiems tikslams.
Dabar vietos kaliniai keltu keliami į salą, kur 53 hektarų plote laidoja mirusiuosius.
Po teismo sprendimo už pataisų namus atsakingas departamentas visai neseniai pradėjo leisti artimiesiems aplankyti mirusiųjų kapavietes.
Kiekvienais metais kapinėse ekshumuojama apie 40 palaikų – nustačius tapatybę, jie grąžinami šeimoms.
Pelno nesiekianti organizacija, pavadinimu „Harto sala“, nuo 1980 metų vien dirba tam, kad vardai žmonių, palaidotų saloje, pagaliau būtų išgirsti ir užrašyti.